Lietuvės vitražuose Havajuose – saulės ir sielos šviesa

Lietuvės menininkės Bronės Jameikienės kūrybinis palikimas – vitražai Havajuose esančioje Šv. Petro episkopalinėje bažnyčioje – daugeliui tampa nuostabiu atradimu. Skaldyto ir įvairiai briaunuoto stiklo darbai kartu su sklindančia saulės šviesa sukuria vis kitaip nuostabų paveikslą. Ir ne tik. Jie primena pačios menininkės gyvenimą, kurį daužė karas ir skaudūs išsiskyrimai.

AUŠRA SHTARKA.

Žurnalo puslapiuose Havajai dažniausiai švyti kaip atostogų atvirukas – banglentės, rausvi saulėlydžiai, ananasų plantacijos ir lengvas, be rūpesčių tekantis  gyvenimas. Tačiau po šiuo tropiniu paviršiumi slypi daug sudėtingesnė kultūrinė geografija. Toje tolimoje saloje, vidury Ramiojo vandenyno, galima rasti net lietuviškos kultūros ženklų – ne folkloro suvenyrų, o tikrą, istoriją liudijantį paveldą.

JAV Lietuvių Bendruomenės vakarų apygardos lyderystės seminaro Havajuose dalyviai buvo pakviesti aplankyti būtent tokį objektą – menininkės  Bronės Jameikienės vitražus Honolulu Šv. Petro episkopalinėje bažnyčioje. Tropinės šviesos fone – lietuvių dailininkės sukurti langai, kuriuose susilieja Europa ir Ramusis vandenynas.

Prisipažinsiu – šios ekskursijos laukiau su ypatingu smalsumu. Norėjosi ne tik savo akimis pamatyti vitražus, bet ir išgirsti gyvą pasakojimą apie moterį, kurios gyvenimas driekėsi nuo Vilniaus iki Havajų – apie kūrėją, kurią pažinojo tie, kam teko su ja kalbėtis, dirbti, draugauti.

Ekskursiją organizavo JAV Lietuvių Bendruomenės Havajų apylinkės pirmininkas Adrijus Dvareckas. Jis pakvietė pasidalinti prisiminimais Vaivą Aglinskas – Havajuose gimusią ir užaugusią lietuvę, kurios tėvai, ilgamečiai salų gyventojai – Elena Bradūnaitė-Aglinskas ir Audrius Aglinskas – su Brone artimai bendravo iki pat jos gyvenimo pabaigos. Pasakojimą apie bažnyčios architektūrą ir vitražų reikšmę iš savo perspektyvos papildė Šv. Petro bažnyčios muzikos direktorius dr. Joseph Eppink.

Taip tropinė ekskursija virto istoriniu išgyvenimu – apie Lietuvą, atsidūrusią ten, kur mažiausiai tikėtumeisi ją rasti.

Nuo Vilniaus šviesos – prie stiklo ir likimo

Kai galvoji apie vitražą, prieš akis iškyla milžiniški katedrų langai su istorijomis, kurias pasakoja stiklas savo spalvomis ir šviesa. Bet ar gali patikėti, kad vieną iš įdomiausių tokio meninio pasakojimo interpretacijų sukūrė lietuvių menininkė, kurios kelias vedė nuo Vilniaus, per karo chaoso miglas, į Havajų saulę?

Bronė Aleksandra Jameikienė oficialiuose dokumentuose įrašyta kaip gimusi 1919 metų vasario 16 dieną Vilniuje. Tačiau ši gimimo data buvo sąmoningai pasirinkta Vokietijoje: būdama pabėgėlė ir neturėdama dokumentų, ji pati pasirinko Lietuvos Nepriklausomybės dieną kaip savo gimimo datą – tylų, bet aiškų patriotiškumo ženklą.

Vilnius jai buvo daugiau nei miestas. Tai buvo šviesa, krentanti pro senų bažnyčių langus. Vaikystėje ji sustodavo ir ilgai žiūrėdavo į vitražus – kaip spalvos šoka su šviesa, kaip pasakojimas gimsta iš stiklo ir tylos. Tuose išgyvenimuose prasidėjo jos stebuklas.

„Studijuodama lituanistiką Vilniaus universitete, Bronė buvo žinoma kaip pati gražiausia universiteto mergina. Jos grožį lydėjo protas ir gili meilė lietuvių kalbai bei tradicijoms. Čia ji sutiko žurnalistą Stasį Jameikį – aukštą, veiklų skautų vadovą. Jų santuoka truko vos aštuonis ar devynis mėnesius. 1941 metais, per pirmąją sovietų okupaciją, Stasys buvo suimtas ir dingo be žinios. Daug kas Bronei aiškino, kad jis tikriausiai jau žuvęs. Ji to niekada nepripažino. Ji kartojo: ‘Širdyje jaučiu – jis gyvas“‘, – pasakojo Vaiva, jos balsas sklido jaukioje bažnyčioje.

Pasitraukimas ir Vokietijos stovyklos: kūryba tremties fone

1944 metais Bronė pasitraukė į Vakarus, sėdėdama ant gaisrininkų vežimo kartu su tautinių šokių šokėjais, gavusiais leidimą koncertuoti prie Prūsijos sienos. Taip ji atsidūrė Vokietijoje – kartu su apie 60 000 lietuvių, bėgusių nuo antrosios sovietinės okupacijos.

Pabėgėlių stovyklose ji ne tik laukė – ji ir kūrė. 1946–1949 metais studijavo Freiburge, Vytauto Jonyno įkurtoje Dailės ir amatų mokykloje (École des Arts et Métiers). Bronę ypač traukė lietuviškos tekstilės menas. Ji pati sau išaudė tautinius drabužius, kuriuos šiandien saugo Aglinskų šeima Havajuose, o ateityje juos žada perduoti Lietuvai.

Dipukų (DP) stovyklose Bronei netrūko pasiūlymų tekėti. Adolfas Valeška tapė jos portretus, jos nuotrauka puošė Vokietijoje išleistos knygos apie Lietuvą viršelį. Kavalierių netrūko. Tačiau ji visiems kartojo tą patį: „Stasys – gyvas“.

Čikaga: meistrystė, lietuviški raštai ir modernus lūžis

1949 metais Bronė iš DP stovyklos išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, apsigyveno Čikagoje, baigė Čikagos meno institutą ir įgijo magistro laipsnį. Ji dirbo Adolfo Valeškos studijoje, kūrė vitražus, mozaikas, kilimus, teatro kostiumus, rengė parodas.

Pirmieji Bronės Jameikienės vitražai interpretavo klasikinius siužetus – pavasarį, Velykų rytą, Šv. Pranciškų. Tačiau nuo 1960-ųjų menininkė pasirinko skaldyto (faceted) stiklo techniką. Tai buvo moderni vitražo kalba – intensyvios spalvos, fragmentiškos formos, drąsūs kompoziciniai sprendimai. Bronės sukurti darbai laužė ne tik šviesą, bet ir tradiciją.

Jos sukurtos grindų plytelės, dekoruotos lietuviškais liaudies raštais, tapo subtiliais lietuviškumo ženklais JAV architektūroje. Ji buvo dar viena moteris tarp architektų ir inžinierių, kūrusių lietuvišką pėdsaką Amerikoje.

Havajai: studijos, paskaitos ir Lietuvos vardas Ramiajame vandenyne

1962 metais Bronė persikėlė į Havajus. Havajų universitete ji studijavo Rytų kultūras ir Indijos meną, įgijo antrą magistro laipsnį, parašė mokslinį darbą apie Budos įvaizdį Indijoje, dirbo Honolulu meno muziejuje. Ji skaitė paskaitas apie Vakarų meną, dėstė universitete. Visur, kur tik galėjo, ji pasakojo apie Lietuvą – apie jos istoriją, tautodailę, folklorą. Ji net išmokė Havajų jaunimą lietuviškų tautinių šokių.

Bronės Jameikienės tarpininkavimo dėka buvo išsaugotas dailininko Prano Domšaičio palikimas. Lietuvių Fondas nupirko jo darbus, o atkūrus Lietuvos  nepriklausomybę, šie kūriniai buvo parvežti į menininko tėvynę. Šiandien jie saugomi Klaipėdoje esančioje Prano Domšaičio galerijoje.

Bronė tapo tarsi diplomatė be titulo – jungusi vakarietišką modernizmą su rytietiška estetika, lietuvišką tapatybę su pasauliu.

Šv. Petro bažnyčia: 13 langų, atplukdytų iš Čikagos

Didžiausias Jameikienės kūrybinis paminklas Havajuose – 13 skaldyto stiklo vitražų Honolulu Šv. Petro episkopalų (anglikonų) bažnyčioje, sukurtų 1975–1983 metais. Vitražai buvo gaminti Čikagoje A. Valeškos studijoje ir atplukdyti į Havajus.

Bažnyčia buvo įkurta kinų bendruomenės, nepriimtos į Šv. Andriejaus episkopalų bažnyčią. Jos pastatas – angliškos architektūros, bet languose įkūnyta globali dvasia.

Langų temos buvo kruopščiai derintos su fundatorių šeimomis. Viename lange – gandras, bene vienintelis visiškai lietuviškas „įsibrovėlis“.

Šviesa, krintanti per vitražus, paverčia bažnyčią šviesos ir spalvos stebuklu. Tai viena labiausiai lankomų ir santuokoms geidžiamų vietų Havajuose.

Moderni vitražo kalba ir tylioji „kontroversija“

Jameikienės pasirinkta tūrinė (faceted) stiklo technika artima XX a. modernizmui, o ne gotikinei ar renesansinei bažnytinei tradicijai. Fragmentiškumas, spalvų intensyvumas, abstraktūs sprendimai ne visiems buvo lengvai priimtini. Keli ciklo vitražai:

„Worship of God and Vision“: Dievas – be veido

Liepsnojančios spalvos, šviesos srautai, abstrakti erdvė. Dievas vaizduojamas kaip patyrimas, ne figūra. Kai kuriems tai atrodė per daug modernu. Tikintysis čia turi ne „matyti“, o jausti ir mąstyti.

„Alpha and Omega“: pradžia ir pabaiga – be laiko

Graikiškos raidės Α ir Ĺ skęsta spalvų judesyje, primenančiame Ramųjį vandenyną. Šviesa juda visą dieną – vitražas niekada neatrodo taip pat. Dievas nėra statiškas. Kai kam gamta atrodė užgožianti religinę žinią, tačiau Bronei gamta buvo Dievo kalba.

„Earth’s Harvest“: žemė – kaip šventas dalykas

Tropinės gėlės, augmenija, ciklai. Dvasinis derlius. Kai kam tai atrodė pernelyg „žemiška“, tačiau episkopalų tradicijoje kūrinijos kontempliacija yra teisėta.

„Peace“: tyla – vietoj pamokslo

Be figūrų, be siužeto. Tik ramybė. Tai jos atsakas į karo, tremties ir XX a. smurto patirtis.

„Holy Ones“: šventieji – be aureolių

Šventumas kaip būsena, ne privilegija. Drąsi, demokratiška mintis.

Šis ciklas – tai ne estetinė provokacija ir ne bandymas šokiruoti tikinčiuosius. Tai sąmoningas teologinis ir meninis pasirinkimas. Jameikienė atsisako iliustracinio, naratyvinio religingumo ir pereina prie patyriminės teologijos – tokios, kur Dievas nėra uždaromas į kontūrą, šventumas nėra apribojamas aureole, o amžinybė nėra sustabdoma viename istoriniame kadre.

Jos vitražai kalba apie XX amžiaus žmogų – patyrusį karą, tremtį, ideologijų griūtį. Tokiam žmogui nebeužtenka atpažinti figūrą; jis ieško prasmės, kuri išgyvenama, o ne tik matoma. Todėl Dievas tampa šviesa, judesiu, spalvos intensyvumu. Todėl gamta tampa teologine erdve. Todėl taika išreiškiama tyla, o šventumas – žmogiškumu.

Šių darbų esmė – perkelti tikėjimą iš vaizdo į santykį. Iš tradicinės ikonografijos – į dialogą su žiūrovu. Ne pateikti atsakymą, o sukurti erdvę klausimui.

Būtent dėl to jie ir galėjo kelti diskusijas. Ne todėl, kad buvo priešiški tradicijai, bet todėl, kad ją plėtė. Bažnyčioje, kur tikimasi stabilumo, Jameikienė pasiūlė judėjimą; kur tikimasi aiškaus siužeto, ji pasiūlė vidinę kelionę.

Ir tai iš esmės yra jos modernizmo tikslas: parodyti, kad tikėjimas nėra sustingęs paveldas. Jis yra gyvas, kaip šviesa, kuri kasdien kitaip krinta pro stiklą.

Meilė, kuri laukė trisdešimt metų

Apie 1972–1975 metus Bronė gavo laišką nuo Stasio sesers: Stasys gyvas. Grįžta iš Sibiro į Vilnių. Ji nusipirko bilietą ir, turėdama penkių dienų vizą, išskrido į Lietuvą. Jie susitiko „Neringos“ restorane. Abu per ašaras ilgai tylėjo.

Stasys pasakė, kad yra vedęs Mariją – moterį, kuri juo rūpinosi, kai jis neturėjo jokios vilties kada nors pamatyti Bronę. Tuomet Bronė, Stasys ir Marija nuėjo pas prelatą Vasiliauską, kuris buvo pats iškentėjęs Sibiro tremtį ir puikiai suprato jų dilemą. Jam buvo aišku, kad Bronė negali likti Lietuvoje, o Stasys negali bėgti į Ameriką.

Prelatas palaimino jų visų trijų įgyvendintą meilę. Bronės ilgai nešiota ištikimybė, Stasio ilgos kančios Sibire ir sunkus gyvenimas grįžus į Lietuvą, kurį lengvino Marijos buvimas šalia, – tai retas meilės reiškinys. Bronei jis patarė ir toliau gyventi su Jameikienės pavarde, o Stasiui ir Marijai likti gyventi Lietuvoje. Visus tris laimino, nors sakė, kad tokių „trejetukų“ meilės ryšius – įgyvendintus atskirais sulaužyto gyvenimo protarpiais – laimina labai retai.

Bronė grįžo į Havajus ir džiaugėsi sutikusi Stasį, nes pasiteisino jos nuojauta, kad jis liko gyvas. Stasys parašė savo prisiminimus apie tremtį. Jis mirė Lietuvoje 1990 metais, birželio mėn., Kaune.

Iš ekskursijos – į pamoką

Toks sulaužytų gyvenimų pavyzdys, ko gero, galėtų virsti romano ar filmo siužetu: istorija nuo tarpukario Nepriklausomos Lietuvos iki okupacijų priespaudos, iki trėmimų į Sibirą, iki bėgimo į Vakarus, iki gyvenimo dipukų diasporoje Čikagoje ir tolimuose Havajuose. Geografinė ir istorinė apimtis tiesiog neįtikėtina.

Mirties datos, kaip Bronė sakė, „nesirinko“. Bronė mirė 2001 metų rugsėjo 7 dieną Havajuose, sulaukusi 82-jų metų. Havajų lietuviai atsisveikino su menininke Šv. Petro bažnyčioje – po jos pačios vitražų šviesa.

Seminaro dalyviai į Šv. Petro bažnyčią atėjo tarsi į ekskursiją. Išėjo – tarsi iš pamokos. Ne apie vitražus, o apie tai, ką reiškia išlikti savimi, kai tavo gyvenimą mėgina perrašyti karai, sienos ir tremtys.

Bronė nešė Lietuvą ne šūkiu, o darbu: audiniu, paskaita, išmokytu šokiu, ir galiausiai – langais, kurie prabyla tada, kai į juos krinta šviesa. Jos istorijoje Aloha ir Vasario 16-oji nebesipriešina – jos susilieja. Nes tikroji tapatybė nėra geografija; ji yra veiksmas.

Gal todėl Šv. Petro bažnyčioje Honolulu taip dažnai tuokiamasi: žmonės ten ateina ne tik dėl grožio. Jie ateina dėl jausmo, kad net ir sulaužytame gyvenime galima rasti vientisą prasmę. Kad ištikimybė nėra naivumas. Kad tėvynė nėra atstumas. Kad meilė kartais sugrįžta ne tam, kad viską pakeistų, o tam, kad pagaliau pasiūlytų ramybės jausmą.

Bronės Jameikienės gyvenimas buvo tarsi kelionė per spalvų spektrą: nuo karo sutemų iki tropinių aušrų, nuo netekties tylos iki ramybės, kuri neįrodinėja, o tiesiog būna. Ir jei yra vieta, kur Bronė vis dar „kalba“, tai ne paminkluose ir ne biografijose, o ten, kur šviesa paliečia stiklą ir staiga tampa istorija.

Ir man atrodo, kad jos pačios gyvenimas pats buvo panašus į tą „faceted“ stiklo mozaiką. Planai sudužo – kaip sudūžta jauni gyvenimai, kai per juos pereina okupacijos, karas, tremtis ir ilgas laukimas. Tačiau ji pati iš tų gabaliukų – netekties, ištikimybės, tremties kelių, iš Čikagos dirbtuvių ir Havajų saulės – sukūrė spalvingą, šviesą „laužiantį“ įspūdingą kūrinį. Ne tokį, kokį buvo suplanavusi, bet tokį, kuris tapo stipresnis už planus.

Ir kai po visų kelionių atsistoji po jos vitražais, pasidaro aišku: lyderystė kartais yra tiesiog gebėjimas nepaleisti šviesos. Net tada, kai aplinkui — šešėliai.

O viename mozaikos lange vis dar stovi gandras – lietuviškas, nepaaiškinamas, šiek tiek įžūlus. Lyg sakytų: „Aš atskridau per pasaulį. Ir tu gali.“

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2026 m. vasario 26 d. numeryje, Vol. CXVll Nr. 17)