Gediminas Indreika.
Kai Faustinas Wirkus Pennsylvanijoje 1915 m. įstojo į JAV marinų korpusą, jis net neįsivaizdavo, kokie nuotykiai jo laukia ateinantį dešimtmetį. Jau po kelių mėnesių lietuvio angliakasio sūnus su JAV marinais buvo pasiųstas į Haitį palaikyti taiką po iškilusių neramumų. Haitiečiai Wirkų, skirtingai nuo kitų marinų pulko narių, priėmė kaip savą ir kone „ant rankų nešiojo”. Gretimosios La Gonave salos gyventojai Wirkaus asmenyje įžvelgė antgamtinių savybių ir paskelbė jį karaliumi.
Tačiau pirmiausia susipažinkime su Haičio Respublikos įkūrimo istorija.
Prieš Christopher Columbus (Kristoforo Kolumbo) laikus dabartinė Haičio teritorija buvo vadinama Ajiti – pirmykštės Taino tautos kalboje reiškiantį „aukštų kalnų šalis”. 1492 m. čia atvykęs Kristoforas Kolumbas apie Ajiti salos gyventojus sakė, kad jie dosnūs ir taikūs žmonės, juos bus galima pavergti. Salą pervadino Hispaniola, toji kolonija tapo San Domingo (prancūziškai Saint-Domingue), ir iki 1506 metų ispanai kone visus Taino žmones išskerdė. Ispanų kolonistus 1625 m. pakeitė prancūzai. Pritrūkus darbo jėgos, europiečių žvilgsnis nukrypo į Afriką, iš kurios jie pradėjo masiškai tremti žmones į vergų stovyklas už Atlanto. Afrikoje buvę savistovūs medžiotojai, juodosios rasės žmonės buvo pasmerkti vergauti cukrinių nendrių plantacijose. Tie, kurie nepaklusdavo, buvo talžomi botagais ir kankinami. Tokiomis sąlygomis vergai išgyvendavo apie 3 metus, po to kolonizatoriai įsigydavo naujų vergų.
Buvęs vergas Toussaint Louverture (1743–1801) gavo prancūzišką karinį išsimokslinimą ir tapo generolu. Įkvėptas Prancūzijos revoliucijos, jis siekė išlaisvinti Saint-Domingue žmones, net buvo pramintas „juoduoju Washingtonu”. Louverture apmokė daugiau kaip 10 000 vergų bei mulatų armiją ir 1791 m. sukilo prieš kolonistus. Tūkstančiai sukilėlių žuvo kovose, bet 1792 m. vergija ir prekyba vergais Saint-Domingue kolonijoje buvo panaikinta – „Emancipation Proclamation” įstatymas čia buvo paskelbtas 71 metais anksčiau negu JAV.
Nesilaikydamas žodžio ir siekdamas atkurti vergiją, Napoleonas į Karibų jūrą nusiuntė 30 000 karių armiją, vedamą generolo Leclerc. Po to vyko dvylikos metų karas. Pirmąją 1804 metų dieną pasiskelbusi nepriklausomybę nuo Prancūzijos, Saint-Domingue pasivadino Haiti, ir taip gimė pirmoji konstitucinė juodaodžių respublika pasaulyje. Haičio Respublikos imperatoriaus titulą priėmė kariškis Jean-Jacques Dessalines. Po trejų metų jis savo tautiečių buvo nužudytas. 1844 m. rytinės Haičio pusės ispanakalbiai atsiskyrė ir įkūrė Dominikos respubliką.
Jauno marino nuotykiai
Faustinas Eduardas Wirkus gimė 1896 m. Pittston, PA. Jo tėvas Virkus buvo emigravęs iš carinės Lietuvos, motina Ona kilusi iš Tilžės. Kai reikėjo krikštyti vaiką Šv. Kazimiero bažnyčioje, motina neapsisprendė dėl vardo ir jį parinkti paprašė kunigo. Kunigas (galimai klebonas Mykolas Šedvytis) pakrikštijo berniuką Faustinu, vardu, kuris atneš laimę. Tėvas dirbo anglių kasyklose ir tikėjosi, kad sūnus paseks jo pavyzdžiu – nesieks aukštojo mokslo, o bus angliakasys. Bet aštuoniolikmetis Faustinas, norėdamas ištrūkti iš vargingų gyvenimo sąlygų, suviliotas patrauklaus skelbimo, įstojo į JAV marinus Wilkes-Barre mieste.
Po Haičio prezidento Vilbrun Guillaume Sam nužudymo 1915 m., sostinėje Port-au-Prince prasidėjo riaušės. Haitis buvo milijonus dolerių skolingas privatiems JAV bankams. JAV bijojo, kad prasidės finansinė krizė ir nukentės Amerikos kompanijų investicijos. Liepos mėnesį prezidentas Woodrow Wilson pasiuntė JAV laivyno flotilę ir marinus okupuoti Haitį ir palaikyti taiką. Miestai buvo lengvai užimti, bet maištininkai ir snaiperiai pasitraukė į sunkiai prieinamus kalnus provincijoje.
Haičio įlankoje, apie 40 mylių nuo kranto esanti La Gonave sala buvo politiškai izoliuota. Ten veikė kalėjimas, į kurį buvo sodinami nusikaltėliai iš Haičio. Pagrindinė susisiekimo priemonė saloje buvo asilai bourriques ir laivai, dauguma gyventojų vertėsi žuvininkyste. Nors Haitis oficialiai buvo krikščioniškas kraštas, La Gonave saloje dar jautėsi panteizmo įtaka, buvo garbinami įvairūs Afrikos dievai ir praktikuojamas vodou (vudu kultas). Valdžios pareigūnai ten retai lankydavosi, pasakojo šiurpias istorijas, kad ten nesaugu. 1859 m. La Gonave saloje neaiškiomis aplinkybėmis dingo Haičio karalius Faustin Souluque. Istorikai teigė, kad karalių nužudė jo varžovas Tabara Geffrard.
1915 m. rugpjūčio mėnesį F. Wirkus marinų laivu USS Tennessee atvyko į Port-au-Prince uostą. Marinai, okupavę Haitį, bendradarbiavo su vietine valdžia ir prezidentu Dartiguenave. Wirkus pasižymėjo sugebėjimu bendrauti su vietine žandarmerija „Garde d’Haiti”. Atstatydami tvarką jie suiminėdavo sukilėlių ir maištininkų, vadinamų „caco”, būrius. 1916 m. lapkritį jis susilaužė ranką ir buvo išsiųstas į Ameriką gydytis ligoninėje, o po metų buvo paskirtas į tarnybą Kuboje.
1919 m. seržantas Wirkus grįžo į Haitį ir buvo paskirtas Arcahaie rajono komandieriumi. Kartu su žandarmerija patruliavo kaimuose, baudė žmones už vudu praktikavimą. 1920 m. kovo mėnesį Wirkus vienas buriniu laiveliu nuplaukė į La Gonave – norėjo susipažinti su vietinių žmonių gyvensena. Gandai, kad ten siaučia ligos, kad baltam žmogui nesaugu, nepasitvirtino. Jūroje plaukiojo delfinai, žmonės ganė galvijus, tropikinė gamta buvo idiliškai rami.
Grįžus į Port-au-Prince, Wirkaus žinion buvo atiduoti kaliniai iš La Gonave, suimti dėl įstatymo, draudžiančio vudu praktikavimą, pažeidimo. Viena iš suimtųjų buvo apkūni senyva moteriškė Ti Meminne, kuri jam pasirodė neeilinė. Wirkus jos pasigailėjo ir rekomendavo teismui jos nebausti. Ti Meminne nustebo sužinojusi, kad jos geradario vardas – Faustin, toks pat, kaip Haičio karaliaus, viešpatavusio prieš 70 metų. Susitikusi su Wirkum Ti Meminne nuoširdžiai padėkojo jam už malonę, o atsisveikindama sušnabždėjo: „Mes vėl kada nors susitiksime”. Toji apkūni juoda moteris buvo Haičio karaliaus palikuonė.
Lemtingas vardas
1925 m. JAV marinų vadovybė ieškojo administratoriaus La Gonave salai, turinčioje 12 000 gyventojų. Pareigos buvo vadovauti 28 policininkams, surinkti mokesčius ir reformuoti žemės ūkį. Wirkus instinktyviai pats pasisiūlė administratoriaus pareigoms ir buvo paskirtas į La Gonave.
Wirkaus palydovai pastatė jam baraką. Reikėjo organizuoti ugniagesių grupę ir sveikatos apsaugos skyrių, plėsti infrastruktūrą, tiesti kelius. Jis mokė vietinius ūkininkauti, parūpino sėklų ir žemės ūkio įrankių. Pasiskelbęs salos administratoriumi, Wirkus nebausdavo smulkių nusikaltėlių piniginėmis baudomis – vietoj to versdavo juos dirbti. Sudarė salos sanitarijos būrius, suorganizavo šlavikus ir griovių kasikus. Įpratino gyventojus pamėgti švarą, laikytis higienos ir vertinti tvarką. Wirkus turėjo revolverį, bet jis niekada nepanaudojo ginklo prieš savo pavaldinius. Jis gerai išmoko vietinę prancūzų-kreolų kalbą.
Wirkus įgijo gyventojų pasitikėjimą. Jie jį taip pamėgo, kad net priėmė į „Dvylikos Kongo” draugiją, vudu kulto organizaciją, kuriai vadovavo karalienė Ti Meminne. Wirkus išgyveno vidinį konfliktą: kaip suderinti priesaiką JAV – uždarinėti nelegalias vudu šventyklas, ir patenkinti savo domėjimąsi haitiečių tradicijomis, norą daugiau sužinoti apie vudu ritualus? Jo nuomone, būtų neišmintinga uždrausti vudu praktikavimą liaudyje, jei toks praktikavimas neardo viešosios tvarkos. Retkarčiais apsilankydamas Port-au-Prince darbo reikalais, Wirkus marinams pasakodavo apie La Gonave karalienę, tačiau jie iš jo tik juokėsi.
1926 m. liepos 18 d., šeštadienį, karalienės Ti Meminne pasiuntiniai įteikė Wirkui kvietimą nedelsiant atvykti į jos valdas Grand Source kaime. Kiek nustebęs Wirkus priėmė kvietimą ir po pietų išjojo ant arklio. Pakelėje rinkosi būriai šventiškai pasipuošusių žmonių. Tolumoje, brūzgynuose dundėjo būgnai, lyg skelbdami, jog įvyks kas nors nepaprasta, iškilminga. Priartėjus prie karalienės valdų, bananų paunksmėje matėsi keletas baltai tinkuotų trobų šiaudiniais stogais. Atvirame paviljone su brezentine pastoge jau buvo susirinkusi apie 400 žmonių minia. Devynios moterys baltomis suknelėmis pasitiko Wirkų, pririšo jo arklį, o jį patį palydėjo į svečių trobelę. Pirmoji moteris liepė jam nusimaudyti vonioje ir pasiruošti audiencijai pas karalienę.
Jau buvo sutemę, kai jį nuvedė pas karalienę Ti Meminne. Ji sėdėjo fotelyje basa, vilkėjo spalvingą mantiją, jos akys spindėjo žvakių šviesoje. Pakėlusi medinį skeptrą tarė: „Esu be galo patenkinta tavo darbais, Faustinai. Mes įsitikinę, kad gerasis Dievas tave atsiuntė mums kaip stebuklą”. Marinas apstulbo, tik dabar sužinojęs, kodėl jis buvo iškviestas – jį vainikuos karaliumi, Faustin II. Karališkoji šeima buvo įsitikinusi, kad išsipildė pranašystė: karaliaus Faustin I dvasia sugrįžo į La Gonave, įsikūnijusi Faustino Wirkaus asmenyje!
Ti Meminne užmetė geltoną šilko skarą ant Wirkaus pečių ir pasodino jį į kėdę. Peržegnojo jį, ir, kalbėdama maldą, uždėjo karūną, dekoruotą kolibrio plunksnomis ir gėlėmis. Mušant Kongo būgnams, palydovas apšlakstė Wirkaus rankas paaukoto gaidžio krauju. Keturi vyrai pakėlė karalių Faustiną II su kėde ir tris kartus apnešė procesijoje aplink paviljoną. Choras giedojo specialiai sukurtą giesmę „Karaliaus šauksmas”. Ekstazės pagauta minia šokinėjo su vėliavomis ir skandavo: „Vive le Roi Faustin!’ Karūnavimo iškilmės tęsėsi ir po vidurnakčio.
Wirkus 4 metus karaliavo La Gonave, jo privačią rezidenciją saugojo sargybiniai. Karaliavimo metu jis aplankė gimines Flint, Michigan, pripirko automobilių La Gonave gyventojams. Karalienei ir jos dukrai Julijai dovanojo suknelių ir batų. Tik 1930 m. Haiti prezidentas Louis Borno sužinojo apie karalių Faustin II, ir iš pavydo pasiskundė JAV marinų generolui Russell. Marinai patikino prezidentą, kad Wirkus tėra tik JAV seržantas ir negauna jokios karališkos algos. Vis dėlto Faustinas Wirkus buvo oficialiai atšauktas iš Haiti, nes „jo silpna sveikata reikalavo jį išsiųsti į Ameriką gydytis”.
Filmo verta istorija
Lietuvoje leistas laikraštis „Trimitas” 1931 m. balandžio 9 d. rašė: „Lietuvis nuvirto nuo sosto – Karalius Virkus kurį laiką šalį valdė išmintingai. Tačiau Haiti salų centralinė valdžia užprotestavusi ir pareikalavusi, kad Virkus atsisakytų nuo sosto kaip svetimšalis. JAV pasiūlymu F. Virkus paliko sostą ir išvyko į savo tėviškę darbo ieškoti. Faustinas Virkus gimęs ir augęs Amerikoje ir kalbąs lietuviškai. O Estijos laikraštis „Lampaeval” 1929 m. gegužės 11 d. paskelbė straipsnį apie Wirkų „Lebulate fantastiline karjaar” (Džentelmeno fantastinė karjera). Haičio okupacija baigėsi 1934 metais. Pasirašius sutartį iš dalies reguliuoti Haičio finansinius reikalus, JAV ginkluotos pajėgos buvo atitrauktos.
Wirkus su Taney Dudley parašė biografinę knygą „The White King of La Gonave”, išleistą Doubleday Co. 1931 metais. Išversta į prancūzų kalbą, knyga buvo išleista ir Paryžiuje. Grįžęs į JAV Wirkus apsigyveno Brooklyn, NY, dirbo akcijų pardavėju. Keliavo po Ameriką ir skaitė paskaitas apie savo nuotykius Haityje.
Hollywoode Wirkus susitiko su prodiuseriu Sol Lesser ir ryžosi sukurti pseudo-dokumentinį filmą „Voodoo”. 1932 m. Wirkus grįžo į La Gonave filmuoti inscenizuotų vudu apeigų, dalyvaujant vietiniams kaimiečiams. Etnografine prasme šis filmas mažai vertas, nes scenarijus neatitiko tikrovės ir Wirkaus patirties. 35 minučių trukmės filme pavaizduotos jaunų moterų krikšto apeigos upelyje. Iš plakato galima spėti, kad geltonplaukė balta moteris buvo pagrobta ir pririšta primityvių afrikiečių, šokančių aplink ją – tai tipiškas rasistinis požiūris to meto Amerikoje. Filmo premjera įvyko „Cameo” teatre New Yorke. 1933 m. kovo 27 d. „New York Times” apie filmą rašė: When „Voodoo” is describing the customs and mode of life on La Gonave it is an authentic, if technically unskillful, travelogue. But when it strives for a synthetic thrill by dramatizing the pagan witchcraft, making Mr. Wirkus the bashful rescuer of a girl intended for the jungle deity, it is patently make-believe. („Kai ‘Voodoo’ vaizduoja La Gonave salos papročius ir gyvenimo būdą, filmas tikroviškas, nors techniškai ir netobulas turistinis veikalas. Bet kai stengiamasi žiūrovą dirbtinai šokiruoti siaubu, dramatizuojant pagoniškus burtus, ir ponas Wirkus tampa herojumi, išgelbėjančiu mergaitę nuo paaukojimo džiunglių dievams, jis tampa fikcija.”). Deja, šis filmas nėra išlikęs Hollywoodo archyvuose. Bet YouTube galima pamatyti trumpą Faustino Wirkaus pasakojimą – „Haiti avant Duvalier, le Chemins de Memoire” (pradedant nuo 15:30 min.).
1934 m. Wirkus vedė amerikietę Julia Fuller, jie susilaukė sūnaus Faustin. Antrojo pasaulinio karo metu jis vėl įsirašė į marinų rezervą, vadovavo JAV aviacijos daliniui Chapel Hill, NC. Wirkus bendradarbiavo marinų spaudoje. 1938 m. vasario mėn. „Liberty” žurnalas išspausdino jo straipsnį „If America Intervenes in Haiti”.
Faustinas E. Wirkus, USMC, pakirstas vėžio ligos, mirė 1945 m. spalio 8 d. Karo laivyno ligoninėje New Yorke. 1945 m. lapkričio 30 d. „Draugas” įdėjo nekrologą: „Mirė lietuvis, buvęs Haiti salos karalius”. Wirkus palaidotas Arlington National kapinėse Virginia valstijoje.
Keista, kad Faustino Wirkaus kilmę savinasi ne tik lenkai, bet ir estai. Lenkai klaidingai teigia, kad lietuvis gimė Lenkijoje. Dar nuostabiau, kad Wirkaus knyga „The White King of La Gonave” yra išleista estų kalba, jos vertėjas tikina, jog Wirkus esąs estų kilmės.
Šaltiniai:
Kruzė, Jonas – „Lietuvis Faustinas Virkus, La Gonave salos karalius”. Lietuva, Brooklyn. 1940 nr. 5
Rapšys, R. John – „Haiti: Tironų replėse, Amerikos marinų rankose, vūdū daktaro naguose”. „Draugas”, 2010 m. vasario 3 d.
Crumley, Beth L. – „From Breaker Boy to King”. Fortitudine, 2014 no.1