Lietuvių dailės muziejuje spindi „Lietuvėlė“

Pasaulio lietuvių centre Lemonte esantis Lietuvių meno muziejus spalio 10-ąją surengė šventę, kurioje gausiai susirinkusiems svečiams pristatė „Lietuvėlę“ – po remonto naujai pertvarkytą etnografinę muziejaus dalį. Modernus interjeras, atnaujinta ekspozicija – kaip vyko remonto darbai ir kokių dar naujienų „Lietuvėlė“ pateiks lankytojams?

Virginija Petrauskienė.

Lietuvių dailės muziejuje, esančiame Pasaulio lietuvių centre (PLC), spalio 10 dieną gausiai susirinkę svečiai dalyvavo neeiliniame renginyje. Po visą vasarą trukusio remonto buvo iškilmingai atidaryta „Lietuvėlė“. Taip dabar vadinasi etnografinė muziejaus dalis, kurioje eksponuojama liaudies menininkų kūryba – medžio drožiniai, audiniai, mezginiai, austos juostos, gintaro dirbinių ekspozicija.

PLC vadovei Elytei Rėklaitis ir LR gen. konsului Čikagoje Regimantui Jablonskui perkirpus simbolinę juostelę, susirinkusieji įžengė į naujai pertvarkytas patalpas. Svečiai neslėpė nuostabos, pasigėrėjimo ir teigiamų emocijų: jiems prieš akis atsivėrė profesionaliai sutvarkytas muziejus, kuriame kiekvienas eksponatas tarsi suspindo naujai. Tamsios ir baltos sienos dar labiau paryškino audinių ir mezginių spalvas, ant specialių pakylų sustatytos medinės skulptūros tapo labiau „pasiekiamos“ žiūrovui, norinčiam apžiūrėti darbus iš visų pusių. Nauja ekspozicijos dalis – specialiose apšviestose vitrinose išdėlioti gintaro dirbiniai. Svečių pasivaikščiojimą po muziejų lydėjo gyva kanklių muzika, kurią atliko Ieva Techovaitė

Su „Lietuvėle“ susipažinę svečiai buvo pakviesti į muziejaus salę, kur jiems dainavo ir grojo talentingi lietuvių bendruomenės atlikėjai, gyvenantys Čikagoje ir miesto apylinkėse.

„Tai, ko gero, pirmas toks koncertas, kuriame pasirodė ir Čikagos lietuvių operos, ir ansamblio ‘Dainava’ ir kiti atstovai. Buvo labai miela, kad įvyko toks bendrystės koncertas, iki graudulio gražus visomis prasmėmis. Jį vedė Vilma Martin ir Artūras Vilimas, o koncerto programą sudarė Edmundas Pranckevičius, įgarsino Jerónimas Vitavičius “, – sakė muziejaus vadovė Sandra Scedrina, pasidžiaugusi, kad nė vienas jos pakviestas atlikėjas neatsisakė dalyvauti šiame koncerte.

Savaitgalį apsilankius Lietuvių dailės muziejuje, ten sutiktas Žydrūnas Vaitekonis mielai palydėjo į „Lietuvėlę“ ir trumpai paminėjo, kokie darbai joje per beveik keturis mėnesius padaryti. Jis sakė, kad medžio skulptūros buvo impregnuotos specialiu aliejumi. Štai kodėl atnaujinti darbai atrodo ryškesni ir tarsi suspindo kitokioje erdvėje.

Tačiau išsamiau apie nuveiktus darbus kalbėjomės su muziejaus vadove. Apie muziejaus atnaujinimo darbus plačiau pasakojo muziejaus vadovė Sandra Scedrina, kurios sumanymu buvo sukurtas naujasis „Lietuvėlės“ interjeras.

Sandra, papasakokite apie „Lietuvėlės“ patalpų remontą: ar jis buvo seniai planuotas, kiek laiko užtruko ir kokie darbai buvo padaryti?

Kai pradėjau dirbti muziejuje, PLC atstovai pakvietė susipažinti ir pokalbio metu pasiteiravo apie mano planus bei ateities viziją. Tuomet sakiau, kad sieksiu, jog Lietuvių dailės muziejus turėtų daugiau ir įvairesnių edukacinių programų, o savo veikla vis labiau primintų tikrą muziejų. Toks mano noras buvo nuo pat pradžių: sutvarkyti, modernizuoti etnografinės dalies patalpas. Pirmąją mano darbo vasarą sutvarkėme koncertinę salę, o ši vasara buvo skirta etnografiniam skyriui.

Kadangi norėjome tą dalį sutvarkyti, parašėme projektą Lietuvių Fondui (LF). Ir kai iš jo gavome atsakymą, kad mūsų darbus parems (LF skyrė 10 000 šiam projektui), jau birželio 18 d. ėmėmė kraustyti eksponatus ir ruošti patalpas. Pradėjus re­montą, buvo išgriautos ilgo siauro koridoriaus sienos, taip pat panaikinome sienas, kurios skyrė tautodailės ir medžio skulptūrų salę (ten tarp jų buvo du sandėliai). Tuos sandėlius perkėlėme į vieną uždarą erdvę salės gale. Liepos mėnesį taip pat buvo įdiegta priešgaisrinė purkštuvų sistema, kuri PLC jau buvo suplanuota prieš metus.

Atrodo, tarsi padaugėjo eksponatų? 

Sandėliuose suradome tokių kūrinių, kurie nebuvo eksponuoti: vitražai, medžio skulptūrų, taip pat atsirado nauja gintaro ekspozicija. Gintaras čia niekada nebuvo eksponuojamas. Šiai parodai Ramutė Kemežaitė-Kazlauskas paskolino keletą gintaro darbų, o visi kiti yra muziejaus. Kur radome gintaro darbų? Kai kurie iki šiol buvo laikomi stalčiuose, maišeliuose… Kai nusprendžiau, kad padarysime gintaro ekspoziciją, tuomet dar klausiau žmonių, ar kas nenorėtų paaukoti muziejui savo namuose turimų gintaro darbų. Buvo kas padovanojo, Kęstutis ir Regina Masalskiai net iš Lietuvos atsiuntė. Tikiuosi, kad gintaro ekspozicija per laiką dar pagausės ir taps dar įspūdingesnė.

Atnaujinti ekspozicijos stendai?

Skulptūrų stendai yra naujai nupirkti, taip pat ir vitrinos, kuriose eksponuojami gintaro dirbiniai. Taip pat sandėlyje dar planuojame pasidaryti lentynas, bet kol kas tam trūksta pinigų.

Kaip gimė etnografinės dalies pavadinimas „Lietuvėlė“?

Anksčiau, vesdama lankytojus į muziejaus tautodailei skirtą dalį, vis pasigesdavau jaukumo. Ten viskas buvo sena: kilimai nekeisti jau 30 metų ir per tą laiką pageltę, net įgiję savitą kvapą, medžio darbų ekspozicijos stovėjo ant grubiai sukaltų pakylų… Žmonės ten neužsibūdavo – stengdavosi kuo greičiau išeiti. Arba visai neidavo…

Tuomet visaip bandydavau sužadinti jų smalsumą, sakydavau: „O dabar jus nukelsiu į senąją Lietuvą…“

Dabar, kai viską sutvarkėme, kai čia tapo jauku ir gražu, ta mūsų „senoji Lietuva“ natūraliai virto „Lietuvėle“.

Kokie žmonės čia dirbo? Ar tik savanoriai, ar ir samdyti darbininkai?

Tuos svarbius  darbus, kuriems reikia specialių žinių, dirbo profesionalai. Pvz., laukinėse/išorinėse  sieno­se buvo gal 16 betono įtrūkimų. Lyjant ten patekdavo  vanduo ir tekėjo į koridorių. Tai tvarkė specialistai. Griovė ir statė naujas sienas, lubas dažė, grindis dėjo, priešgaisrinę įrangą montavo šios srities specialistai. Visus kitus darbus dirbome mes patys, padedami savanorių. Mes abu su vyru dirbome visą vasarą be jokių išeiginių.

Tiesa, dar visi suplanuoti darbai nėra baigti iki galo. Reikia šildymo ir šaldymo ventiliacinės sistemos, kuri galėtų palaikyti tinkamą temperatūrą, kuri yra būtina, norint tinkamai saugoti meno kūrinius. Šioje muziejaus dalyje nei šildymo, nei šaldymo nebuvo daug metų. Dar reikia tinkamai ir saugiai eksponuoti – įrėminti ir apšviesti stiklo vitražus. Todėl kviečiame ir prašome žmones aukoti šiems darbams įgyvendinti.

Noriu tarti nuoširdžiausią AČIŪ visiems, kurie rūpinosi, darbavosi, dažė, valė, nešė, kūrė, dalijosi idėjomis ir širdimi – už tai, kad muziejus šiandien spindi nauju grožiu. Ačiū draugams ir savanoriams, kurie savo rankomis ir gera energija sukūrė jaukumą, bendrystės jausmą ir įkvėpimą kitiems. Ačiū visiems, kurie tikėjo mūsų projektu. Tai – mūsų visų bendras kūrinys.

Lietuvių dailės muziejaus etnografinės galerijos „Lietuvėlė“ atidarymo koncerto dalyviai: Edmundas, Ingrida, Emilis, Ariana Pranckevičiai, Ieva Techovaitė, Paula Juzėnas, Agnė Giedraitytė, Greta Goneštaitė Miškinienė, IL CANTO – (Karo­lina Ivanauskienė, Gilija Krūmaitienė, Danguolė Pažemeckienė), Kęstutis Daugir­das, Šarūnas Daugirdas, Mantas Kisielius, Mykolas Daugirdas, Vitas Polikaitis, Vytau­tas Staniškis, Virgis Gražulis, Jeronimas Vi­tavičius. Koncerto vedantieji Vilma Martin ir Artūras Vi­limas.

Rėmėjai:

Mecenatas – Lietuvių Fondas, Pasaulio lietuvių centras, Daiva ir Rolandas Rauduvė, Alexander R. Domanskis, Lietuvių Rotary klubas, Tautodailės institutas.

Savanoriai:

Sandra ir Danas Scedrinai, Virga ir Aleks Rimeikos, Eglė, Robertas, Karolis Vasiliauskai, Vaida, Žydrūnas, Vesta Vaitiekoniai, Markas Kostic, Elonas Marčauskas, Mindaugas, Gurklys, Arūnas Astrauskas, Dalius, Laura, Emilija, Justinas  Budai, Laura Lapytė, Tauras Bublys, Taiyda Chiapetta, Vytas Rinkevičius

Lietuvių Interact klubas, Lietuvių Rotaract klubas, Lietuvių Rotary klubas, Juozas Miškinis, Kernius Miežlaiškis, Giedrė, Algirdas, Edvardas, Robertas, Ričardas Kniežos, Rita, Remigijus, Benas, Nedas Pašiliai, Marius Sapolas, Kristina ir Karolis Cibirkos, Sofia Cekalinas, Greta Beržonskienė, Žygis Janus.

Lietuvių dailės muziejus nuoširdžiai dėkoja  koncerto atlikėjams, rėmėjams ir savanoriams.