Lietuvoje kyla nauja pilietinė banga

Lietuvoje kilę kultūros bendruomenės protestai ir reakcija į vieną ar kitą politinį sprendimą paskatino šalies visuomenę permąstyti savo santykį su valstybe ir jos valdymu. Kultūros asamblėja, paskelbusi švietimo mėnesį, toliau kviečia kalbėti visus, kuriems rūpi išsaugoti demokratijos vertybes. Iniciatyvinės grupės narys režisierius Karolis Kaupinis analizuoja šios krizės priežastis – nuo istoriškai paveldėto neteisybės jausmo iki šiuolaikinio visuomenės pasimetimo – ir ragina ją spręsti tiek Lietuvoje, tiek diasporoje.

Lina Vaitiekūnaitė.

Lietuvos kultūros lauką šį rudenį supur­tęs protestas prieš LR Kultūros ministerijos atidavimą populistinę retoriką pasitelkusiai politinei partijai virto platesniu visuomenės pasipriešinimu. Lapkričio 21 d. Vilniuje vykusios eitynės ir prie LR Seimo rūmus surengtas mitingas „Kokios valstybės mes norime?“ tapo dar vienu ženklu, kad tai – ne tik momentinė reakcija. Renginys, subūręs kultūros bendruomenę ir kitus sektorius bei organizacijas parodė augantį nerimą dėl demokratijos trapumo ir valdžios atsakomybės stokos.

Kaip pabrėžia vienas iš organizatorių – Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės narių Karolis Kaupinis, šis susitelkimas nėra pabaiga – veikiau naujas ilgalaikio pilietinio judėjimo etapas. Režisierius kalba apie visuomenės pasyvumą ir sovietinės praeities nulemtą nepasitikėjimą valstybės institucijomis. Tačiau kartu, anot jo, bręsta ir naujas pilietinės atsakomybės pojūtis tiek Lietuvoje, tiek diasporoje. Kad jis nedingtų, reikia šviesti visuomenę su akcentu į demokratiją, kritinį diskursą ir nepriklausomos valstybės vertybes.

Buvo atsiriboję

Pašnekovas pripažįsta, kad meno žmonės kurį laiką gal kažkiek ir atsitraukinėjo nuo viešos ir visuomeninės veiklos, susijusios su juos liečiančiais valstybės valdy­mo ir politikos reikalais. Buvo ne viena tokio elgesio priežastis. Vyresnė karta jau nebeturėjo vilties, kad galima kažką pakeisti, o jaunesni labiau „traukėsi į savo burbulus“, kuriuose, pasistatę „sieneles“, kiekvienas gyveno kaip nori.

Lietuvos regionuose ir savivaldoje, pasak režisieriaus, atsiribojimas nuo valsty­bės reikalų dar labiau jautėsi ir per tris valstybės nepriklausomybės dešimtmečius netgi perlipo į blogąją pusę, nes ten žmonės labiausiai bijojo neįtikti vietinei valdžiai. „Žmonės ten gyvena, o gal ir gyveno taip nuo kolūkių irimo laikų. Tas išlaisvėjimas nelabai ir vyko“, – pastebi režisierius.

Sovietinis palikimas

K. Kaupinis pabrėžia, kad daugelio žmonių politinis pasyvumas nėra tingumo ar abejingumo padarinys – jis kilo iš giliai įsišaknijusios baimės, paveldėtos iš praeities – t.y. sovietmečio, kada bet koks aktyvesnis įsitraukimas į viešąjį gyvenimą galėjo būti suprastas kaip grėsmė. Todėl žmonės mokėsi prisitaikyti, vengti iniciatyvos ir būti valdžios nepastebėti.

„Lietuvoje po karo laimėjo okupacija – t.y. stribai, Sovietų Sąjungos NKV veikėjai, o su jais atkeliavo ir neteisybė. Kaime žmonės buvo suvaryti į kolūkius, artimieji – ištremti. Tie, kurie priešinosi, buvo nužudyti arba išvežti į lagerius. Neteisybės triumfas fundamentaliai palaužė tikėjimą teisybe, kuris tiesiog perėjo į mūsų DNR“, – istorinius faktus dėlioja pašnekovas. Kartu jis pastebi, kad, atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, politinis simbolinis atgavimo aktas įvyko, tačiau giluminio teisingumo jausmo iliustracijos ir vaizdiniai liko riboti, daug kur fundamentalus teisingumo aktas, kad būtų atstatyta viskas, kas buvo padaryta nedora ir neteisinga, neįvyko. Dėl to, anot režisieriaus, jo tėvų ir senelių kartoje tas „nuodas“ – netikėjimas, kad pasaulyje įmanomas teisingumo triumfas – ir liko.

„Liko įsitikinimas, kad šiame pasaulyje visada laimi – atsimenu, kaime sakydavo – ‘kombinuotas žmogus’. Tai yra asmuo, kuris moka ne pagal taisykles viską apsukti savo naudai. O kai žmogus siekia bendro gėrio, jis yra naivuolis ir nevykėlis…“, – sako K. Kaupinis. Jis paaiškina, kad politiniame gyvenime reikia ir apsiskaitymo, ir išprusimo, ir politinės istorijos išmany­mo, tačiau, kai žmogus tuo nesidomi, tampa labai lengva juo manipuliuoti: „Tada jam aiškina, kada yra kažkoks ‘didysis elitas’, kuris išnaudoja ir viską iš tų žmonių atima – reikia tam elitui atkeršyti. Tokia bolševikinė retorika, kuri tvirtina, kad yra didžioji išnaudotojų klasė, kad reikia prieš ją sukilti. Ir čia yra labai daug emocijos – t.y. įsiūčio. Ta nuoskauda dėl neteisybės, nelaisvės jausmas, nedrąsa pasakyti žodį, manau, yra visiškai legitimi ir teisėta tų žmonių atžvilgiu.“

Kultūra tampa preke

Šiuolaikinei visuomenei atsiradusi laisvė, ekonomiškai išaugęs gyvenimo lygis ir galimybė praturtėti vėl rodo savo pasek­mes. Žmonės pametė orientyrą ir supratimą, kam tie pinigai yra reikalingi.

„Kai jie tampa tikslu savaime, tai ir pa­ti kultūra tampa tik preke, kuri yra kaip dekoracija vartojimui. Nebelieka dvasinio lygmens, nebelieka vertybinio lygmens kaip pagrindo, – paaiškina kultūros bendruomenės žmogus, prisimindamas LR premjerės Ingos Ruginienės kalbas su kultūros bendruomene, kurios taip pat rėmėsi į pinigus. – Tai yra ne tik valdžios, bet visuomenės dvasinio degradavimo simbolis, kai anapus materijos ir pinigų žmogus nebesupranta. Jis ‘kiša’ į save, valgo, perka, krauna, bet kaip tuščia, taip tuščia. Ir jam geriau nuo to nepasidaro, nes šitie dalykai negali būti užkišti materija, kai nori tiesos, meilės, kai nori bendrumo jausmo su kitais žmonėmis. Tai fundamentalūs žmogaus poreikiai.“ Režisierius, atstovaudamas ir kitus protestuojančius, pabrėžia – visų pir­ma reikia visuomenei grįžti prie supra­timo ir vertybių, kad materija ir pinigas yra tik priemonė, bet ne tikslas savaime.

Šį poreikį rodo ne tik menininkai – jis ryškus ir kitose visuomenės grupėse: „Todėl ir matome klaidžiojimą, pavyzdžiui, kaip reformuoti švietimą ar kitas sritis. Tiesiog pameti visus orientyrus, kam tai darai, ką tu paliksi po savęs, koks tikslas yra šio buvimo ir veikimo visuomenėje. Jeigu tu eini į politiką – kam tu eini, ką tu ten padarysi? Jeigu viskas lieka tik dėl savęs, tai tada atsiduriame keistame paradokse – mes, viena vertus, nemėgstame, kad žmonės daro dalykus dėl savęs, bet kita vertus, patys darome dėl savęs. Taip nelieka viešo lauko ir bendro gėrio idėjos“, – sako K. Kaupinis.

Grįždamas prie politikos kaip bendro gėrio pašnekovas teigia yra įsitikinęs, kad tikrajai pilietinei visuomenei tai supratus, būtų galima išspręsti labai daug problemų. Vien šis pakeitimas ir supratimas turi įvykti kiekvieno galvoje.

Diasporos reakcija

Karolis Kaupinis atkreipia dėmesį, kad nemaža diasporos dalis taip pat atsiranda šioje keistoje sąlygoje. Šie žmonės, ypač naujoji banga (priešingai nei dipukų karta, bėgusi nuo karo ir nelaisvės), išvažiavo dėl ekonominių priežasčių – siekdami ge­res­nio gyvenimo. „Tačiau jiems išvažiavus, tos geresnės sąlygos po truputį ir pas mus atsirado. Tada jie atsidūrė tokioje būsenoje – gyveni kitoje šalyje, dirbi sunkiai ir ne sa­vo namuose, gyveni ne tarp savų, gyveni valstybėje, kurios piliečiu nesijauti ir gal nelabai nori juo būti. Bet grįžti irgi yra gė­da, nes tai būtų pripažinimas, kad tau nepasisekė. Tada irgi atsiranda kažkoks įsiūtis…“ – įvertina lietuvis.

„Jeigu galėčiau, vieną žinią perduočiau diasporai: ‘Grįžkite namo – atėjo laikas!’. Šiai valstybei, mums Lietuvoje visą laiką reikėjo ir reikės savo žmonių iš viso pasau­lio. Iš principo Lietuva kaip šaltinis ir vi­so ko pradžia yra čia – šioje žemėje. Reikia grįžti čia, jeigu įmanoma ir tam yra valios, jeigu žmogus jaučia, kad jis ilgisi šios vals­ty­bės ir savo namų. Žinau daug puikių sėkmės istorijų, kai žmonės drįsta sugrįžti ir jaučiasi dešimt kartų laimingesni priėmę šį sprendimą, nors iš pradžių buvo labai sunku tai padaryti. Manau, kad tai – fundamentalus šūkis: ‘laikas namo!’“ – įsitikinęs menininkas.

Jis sutinka, kad valstybė dėl tokio tautiečių žingsnio turi padaryti labai daug. Ir valstybė visų pirma yra ne Lietuvos valdžia, o kiekvienas jos pilietis. „Susivieniję žmonės yra galingi ir gali labai daug nuveikti. Jeigu mums pavyko padaryti tiek, vadinasi, mums pavyks ir dar daugiau. Čia vienintelė žinia – laikas prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir už savo valstybę. Kitos valstybės nėra – nėra jokios kitos Lietuvos“, – sako režisierius, remdamasis savo paties kurto filmo „Nova Litua­nia“ herojumi – tarpukario Lietuvos profesoriumi Kaziu Pakštu, ieškojusiu atsarginės Lietuvos visame pasaulyje ir supratusiu, kad geresnės vietos nėra – Lietuva yra vienintelė.

Pasak pašnekovo, yra daug nepakartojamų ir įkvepiančių diasporos pavyzdžių. Tai Simo Kudirkos protestas Bostone, rodęs visos lietuvių tautos viltį išsivaduoti iš so­vietinės priespaudos, Birutės Šležas dalyvavimas su Lietuvos vėliava, protestuojant prieš to paties S. Kudirkos atidavimą Sovietų Sąjungai. Taip pat Amerikos lietu­viai, protestavę prieš Gorbačiovą, atvykusį į Washingtoną. Visą laiką matoma aktyvi lietuvių bendruomenė, stovinti už Lietuvą ir jos suverenumą, už jos nepriklausomybę.

„Dabar reikia nebeieškoti pavyzdžių, bet jais būti“, – sako K. Kaupinis ir džiaugiasi, kad užsienyje gyvenantys lietuviai neužmiršta Lietuvos gyvenimo, jos aktualijų. Prisimindamas spalio 5 d. vykusį kultūros bendruomenės įspėjamąjį streiką dėl LR Kultūros ministerijos priskyrimo „Nemuno aušrai“, jis pasakoja, kad lietuvių bendruomenių organizuotų protesto rengi­nių vyko 22 šalyse. Gavo daug laiškų ir žinučių socialiniuose tinkluose iš žmonių, kurie gyvena Ispanijoje, Airijoje, D. Britanijoje ar kt. šalyse – visi sakė, kad nori kuo nors prisidėti ir padėti, pvz., išversti kreipumusis į užsienio kalbą ir pan. Pašne­kovas mato, kad šis sujudimas kartu pažadino pilietinę žmonių vienybę, o šiuo at­veju – prabudino diasporos žmogaus ilgesį tokios Lietuvos, dėl kurios jis kažkada nusivylęs ir išvažiavo.

„Tada, kai jis atranda viltį, kad valstybė galėtų tokia būti, manau, jam labiau maga sugrįžti, – įsitikinęs režisierius. – Tai mūsų žemė. Mes turime daug dalykų, kurie susiję su ja ir visa tai kuria žmogų. Turėdamas šaknis jis gerai jaučiasi.“

Mažos tautos stiprybė

Lietuvos žemė padėjo susitelkti sovietmečiu, padeda ir dabar. Ne visos tautos turi organizuoto nepaklusimo diktatūrai patirtį, perduodamą iš kartos į kartą. Lietu­viai ja pasižymi. „Į Lietuvos okupacijos istoriją galime žiūrėti kaip į nepaklusnumo ir nesusitaikymo istoriją – pradedant partizanų kovomis ir tęsiant Vėlinių antisovietinėmis demonstracijomis Kaune ir Vilniuje, per Kalantines ir disidentų veiklą, per Sąjūdį, kuris padėjo pajusti, kad valstybė gali vėl žengti antidemokratinio kolapso kryptimi, – tvirtina menininkas. – Mes ir dabar galime labai greitai susiimti, nepaklusti, nesusitaikyti ir organizuoti nenuolankumo pratybas visoje šalyje sutelkdami žmones. Todėl telkiasi Kultūros asamblėjos įvairiuose Lietuvos miestuose – Kaune, Šiauliuose, Kėdainiuose, Dzūkijoje, Klaipėdoje ir kt.“

Lygindamas su kitomis šalimis jis pastebi, kad ne visos Rytų Europos šalys tu­ri ir supranta tokio organizuoto ir pilietinio susitelkimo prasmę. Tai yra Lietuvos stiprybė – gebėjimas susitelkti, kai jau tikrai darosi negerai. „Lietuviai mėgsta vienas kitą patraukti per dantį, būna pavydo ir nuoskaudų vienas kitam, bet kai atsiranda vidumi išjaustas nerimas dėl bendro reikalo – Lietuvos valstybės, tada tokie dalykai nueina į antrą planą. Tuo labai džiaugiuosi ir tai yra unikalu šiandieninėje Europoje“, – sako pašnekovas. Jis paaiškina, kad tai yra mažos tautos ir mažos valstybės pliusas, kurį šovinistinės imperijos dažnai bando paversti nepilnavertiškumo kompleksu. Lygiai tokį pat „užsidarinėjimą“ ir tingumą rūpintis viešaisiais reikalais galima matyti visame Vakarų pasaulyje. Dėl to daugelyje valstybių kyla „gelbėtojų“ banga.

Lietuvius sutelkė ir 2022 m. prasidėjęs karas Ukrainoje. „Iš pradžių daugelis mūsų, menininkų, jautėmės pasimetę ir bejėgiai – kokia prasmė dar kurti meną, kai matome, kad viskas sprendžiasi raketomis ir ginklais – paveikslai tiesiog ‘šluojami’, galerijos griaunamos, dega bibliotekos, – prisimena režisierius. – Tačiau greitai daugelis mūsų suprato, kokia yra tikroji prasmė – kiekviena knyga, kiekvienas paveikslas, filmas, kiekvienas dalykas, kuris simbolizuoja Lietuvos kultūrą, kuris gimsta iš mūsų kultūrinių tradicijų veikiamos aplinkos ir lietuviškos tradicijos, yra ‘plyta’, statoma į valstybės pamatus, mūrijama į sieną nuo imperijos. Tai vėl mobilizuoja ir motyvuoja žmones rašyti knygas, kurti filmus, palaikyti vienas kitą, o ne konkuruoti.“

K. Kaupinis dar kartą prisimena mažos tautos stiprybę: „Mūsų kino menininkų kartoje yra labai gražus ir didelis bendruo­meniškumo jausmas. Važiuodami į festiva­lius užsienyje suprantame, kad mūsų kaip lietuvių režisierių pavardės nieko nereiškia, niekas jų nežino. Tačiau žino vienintelį dalyką – Lietuvos kiną. Žino, kad Lietuvos kinas dabar atgyja, yra gyvas ir populiarus. Mūsų prodiuseriai, turėdami dešimt kartų mažesnius resursus, padaro penkis kartus didesnį darbą ir atneša penkis kartus daugiau rezultatų. Kiekvienam iš mūsų, va­žiuo­jančiam į festivalį, prieš tai ten buvęs režisierius ar režisierė pakloja kelią – žino­mumą. Mes esame svarbūs kaip bendruomenės nariai – lietuvių tautos, valstybės, kino žmonių.“

Tampa pilietiniu judėjimu

Politinė partija, prieš kurią prasidėjo boikotas, pasak pašnekovo, nėra liga. Tai – simptomas, todėl vietoj jos atsiras kitos „nemuno aušros“. Viskas ateis iš giluminio žmogaus pasimetimo ir noro, kad jį iš to pasimetimo kažkas išgelbėtų. Todėl tokiems „gelbėtojams“ lengva atsirasti. Tačiau režisierius įsitikinęs – kai atsiranda žmogus arba jų grupė, kuri atneša pilietinę atsakomybę, viskas virsta pilietiniu judėjimu. Juo dabar tampa Kultūros asamblėja, kilusi iš kultūros bendruomenės protesto š. m. rugsėjį, reaguojanti į politinį sprendimą LR Kultūros ministeriją perduoti „Nemuno aušrai“, kurią kultūros bendruomenė vadina antisemitiniu ir grėsmę demokratijos pamatams kuriančiu politiniu projektu.

„Atrodo, kad šiuo metu pilietinė visuo­menė yra pajėgesnė ir kūrybiškesnė ieškoti fundamentalių problemų sprendimo nei tos valdančios jėgos, kurios yra ir gal stokoja politinės valios, netgi fantazijos, kaip elementariai tas problemas spręsti. Mes manome, kad naujas pilietinis judėjimas gali pagelbėti“, – sako K. Kaupinis ir patvirtina, kad prie jo prisijungia vis daugiau kitų profesijų bendruomenių.

Kartu jis akcentuoja, kad šis judėjimas netaps politine partija: „Mes nesiekiame valdžios, tačiau siekiame dalyvauti politiniame gyvenime ir jame toliau daryti įtaką. Reikėjo valdančiuosius spausti ir kartoti, kad jie meluoja ir turi grįžti prie to, ką žadėjo. Kultūros ministerijos klausimas išsisprendė (nuo jos buvo atitraukta ‘Nemuno aušra’), tačiau ir toliau matome platesnio veikimo poreikį.“ Organizatoriai mato, kad reikalingas politinis švietimas, ypač telkiant žmones Lietuvos regionuose. Taip pat įžvelgia vieną didžiausių Lietuvos problemų – demografiją, kurios vienas sprendimų būdų gali būti ir tautiečių grįžimas į Lietuvą.

„Aš turiu tokias vizijas ir jos gali atsikartoti kaip ‘svajokliškos’. Bet daug kas, kas iš pradžių mene atrodo svajonėmis, paskui tampa realybe, jeigu to tu labai sieki, – pasakoja lietuvis. – Jeigu, pavyzdžiui, Lietuva galėtų per 5 ar 10 metų susigrąžinti šimtą tūkstančių žmonių iš diasporos, tai paradoksaliai užžiebtų viltį ir prasmę daryti dalykus daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių ar kitų vietų. Žmonės grįžtų ten, iš kur jie išvažiavo. Jie panaikintų čia likusių asmenų jausmą, kad ‘aš esu paskutinis ir neverta stengtis’. Sugrįžę penki žmonės ir atsivežę visas žinias, kurias jie įgijo užsienyje, laisvo veikimo be baimės įpročius, turėtų milžinišką poveikį dabar likusiems.“

Toks sugrįžimas pakeistų ir daugiau dalykų, kurie iš pradžių atrodo, kad su tuo visiškai nesusiję – t. y. vietos valdžią, politinį gyvenimą, švietimą, mediciną ir kitas sritis. Tai problemos, kurias taip pat lemia šalies demografija.

„Dėl to mes ir mitingą pavadinome ‘Kokios valstybės mes norime?’. Visų pirma jis buvo skirtas sutelkti žmones ir pasakyti – mes tą supratome ir reikia imtis viešųjų reikalų mums visiems, nebepalikti viso to vien tik politikams, nes jiems nepavyksta. Jiems gal ir pritrūksta idėjų ar valios veikti, drąsos, gebėjimo. Jie aptingo ir pamiršo, kad bendrasis gėris yra svarbiau negu asmeninė nauda ir partiniai interesai, – įsitikinęs aktyvus kultūros bendruomenės atstovas. – Daug kur Lietuvos regionuo­se vietiniai savivaldos politikai įtikėjo, kad viskas turi vykti pagal jų valią ir kas jiems prieštarauja, yra jų priešas. Tai irgi reikia išjudinti.“

Laukia visuomenės švietimas

Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės nariai tvirtina, kad mitingas buvo tik pirmas žingsnis, kurį lydės kiti, turintys jau ilgalaikius tikslus, padedantys kovoti ir naikinti melo bei juodųjų politinių technologijų taikymą rinkimų procesuose ar kitoje veikloje – skaldymą, nuolatinį žmonių priešinimą vienas kito atžvilgiu ir pan.

„Reikia visą tai demaskuoti, šviesti žmones ir kviesti prisiimti atsakomybę už savo pačių gyvenimus, savo miestus ir kaimus, kviesti sugrįžti į mūsų šalį. Mes norime įtraukti kuo didesnį skaičių tam neabejingų žmonių“, – paaiškina režisierius ir priduria, kad Kultūros asamblėjos veikla sujungė didelį bendraminčių tinklą. Tie žmonės, kurie kartu dirba – visi jie yra fantastiški kūrėjai, vadybininkai, organizatoriai dalykų, kurių atrodo neįmanoma padaryti. Būtent tokiu principu jie visą laiką veikia ir dabar sutelkdami visus kitus į vieną kumštį tampa sprogstamąja jėga!“

Lietuvos visuomenę telkiantys renginiai

Kultūros asamblėja gruodį paskelbė švietimo mėnesiu. Tai bus bendravimo, bendradarbiavimo, keitimosi žiniomis ir patirtimis laikas, todėl kviečiama skaityti, diskutuoti, tyrinėti pilietiškumo ir demokratijos temas, mokytis atpažinti grėsmes bei dezinformaciją ir drąsiai įsitraukti į politinį gyvenimą. Stiprindami pilietinį balsą ir formuodami argumentuotas nuomones, žmonės prisidės prie atsakingos ir sąmoningos valstybės kūrimo. Prie švietimo mėnesio skatinamos jungtis švietimo įstaigos, mokyklos, universitetai, bibliote­kos ar kitos organizacijos.

Gruodžio 5–6 d. Vilniuje bus rengiamas tarptautinis demokratinio pasipriešinimo forumas „Kaip iššokti iš verdančio puodo?“ (angl. „To Jump from the Boiling Pot“), į kurį kviečiami visi norintys. Pasak organizatorių, Šiuolaikinio meno centras taps žmonių, kuriems rūpi išsaugoti demokratijos atsparumą, susibūrimo vieta; čia bus galima iš pirmų lūpų išgirsti apie tendencijas, mėginančias ardyti Rytų Europos demokratijas. Forumo svečiai aiškinsis, kokie veikimo būdai ir kultūrinio pasiprie­šinimo priemonės gali padėti tam atsispirti.

„Rugsėjį supratome atsidūrę tokiame pat verdančiame puode, kuriame jau kurį laiką kunkuliuoja daugelio Europos šalių visuomenės. Susibūrusi Lietuvos kultūros asamblėja savo pagrindinį reikalavimą Vyriausybei tąkart formavo remdamasi Sakartvelo, Moldovos, Vengrijos, Slovakijos kolegų patirtimis – šių šalių ‘virimo’ procesas jau yra itin intensyvus. Jų patirtys mums leido tiksliai suvokti ir įvardinti grėsmes, kurias radikalus, visuomenę skaldantis, prokremliškas populizmas kelia valstybės kultūrai, o tai reiškia – ir jos demokratijai, laisvei bei saugumui“, – atkrei­pia dėmesį vienas iš Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės narių Karolis Kaupi­nis.

Režisierius užsimena, kad 2026 m. sausio mėnesį taip pat planuojamas koncertas, kurį transliuos ir kvies jį žiūrėti visus, ypač tuos, kurie negalės atvykti į Kauno sporto halę: „Jį galės matyti visuose Lietu­vos miestuose, diasporos centruose ir visame pasaulyje. Vyks koncertas, ‘einantis’ per moderniosios Lietuvos istoriją ir primenantis, nuo kur iki kur mes atėjome per visą šį laiką. Tai bus renginys, padedantis sutelkti žmones, aktyviau įtraukti jau žinomus asmenis. Tačiau svarbiausia, per tą laiką mes formuosim ir įgyvendinsim kitus iškeltus tikslus, matydami ir vertindami situaciją, kur judės Lietuvos politinės realijos.“