Lietuvoje pirmą kartą bus skelbiamas palaimintasis

Šių metų birželio 25-ąją Vilniuje vyks arkivyskupo Teofilio Matulionio (1873–1962) beatifikacijos iškilmės. Tai pirmą kartą Lietuvoje organizuojama Katalikų Bažnyčios šventė, kurios metu lietuvis bus skelbiamas palaimintuoju – tai reikš ne tik asmens dorybių pripažinimą, bet ypač Dievo darbų per tą asmenį viešą atpažinimą. Beatifikacija yra žingsnis į kanonizaciją – paskelbimą šventuoju.

LINA VAITIEKŪNAITĖ

Palaimintieji nėra mažiau šventi už šventuosius. Kiekvienas palaimintasis ar šventasis savo gyvenime vadovaujasi Dievo valia, todėl jų gyvenimai visuomenei tampa Evangelijos įkūnijimo konkrečiose situacijose pavyzdžiais.

Lietuva ruošiasi beatifikacijos iškilmėms. 2017 metai Lietuvos Ganytojų yra paskelbti Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metais su šūkiu „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32).

Kad įvyktų beatifikacija pagal bažnytinę teisę, reikia nueiti ilgą kelią, siekiant gauti Šv. Tėvo sprendimą, atveriantį kelią skelbti asmenį palaimintuoju, o vėliau šventuoju. Kaip vyko prieš ketvirtį amžiaus pradėtos arkivyskupo T. Matulionio bylos procesas atsako ir patį kankinį išsamiau pristato vienas iš beatifikacijos bylos rengėjų, sėkmingai baigęs šią bylą, Lietuvos kariuomenės Ordinariato kapelionas, kanoninės teisės daktaras Mindaugas Sabonis, nuo 2001 m. paskirtas postulatoriumi šioje byloje ir iš arčiau susipažinęs su būsimo palaimintojo asmenybe.

Pasakodamas apie arkivyskupo T. Matulionio bylą, kun. Mindaugas kartu išsamiau supažindina ir su bažnytinės teisės terminais bei taisyklėmis, paaiškina, kas beatifikacijos procese dalyvauja, kodėl jis rengiamas ir pan.

Kada asmuo skelbiamas palaimintuoju ir šventuoju?

Pasak kun. dr. Mindaugo Sabonio, beatifikacijos (skelbimo palaimintuoju) bylos – tai labai aiškiai bažnytinės teisės apibrėžti procesai, turintys savo žingsnius, logiką ir specifiką. Šiame procese galima išskirti dvi pagrindines fazes – diecezinę ir Romos: „Pirmoji daugiausia remiasi teisės dokumentais ir terminais – čia rasim ieškovą, teisingumo gynėją, notarą, liudininkus, teisėjus, apklausas, dekretus ir pan. Ji vyksta vyskupijoje, kurios vyskupas įsteigia specialų Tribunolą ir rūpinasi, jog apie Dievo Tarną (kandidatą, kuriam Vatikanas leido pradėti beatifikacijos bylą) būtų surinkta visa įmanoma įvairaus tipo medžiaga ir liudijimai apie kandidatą į šventumą, pradedant paties kandidato raštais ir baigiant įvairiomis recenzijomis ir ekshumacijos išvadomis. Čia svarbus Istorikų ir Teologų komisijų vertinimas.

Romoje yra analizuojama ši medžiaga ir šių dokumentų pagrindu yra rašomas kandidato į šventumą (dar kitaip vadinamo Dievo Tarno) Positio – tai mokslinis darbas, turintis savo specialią struktūrą, metodiką ir tikslus. Paruošta Positio (kartais ji siekia iki kelių tūkstančių puslapių) įteikiama studijuoti Teologų, Istorikų bei Kardinolų ir arkivyskupų komisijoms.“

Būti postulatoriumi (rašyti Positio), pasak dvasininko, gali bet kas – svarbu, jog būtų išklausęs Šventųjų skelbimo kongregacijos postulatoriams organizuojamus kursus. Šiame darbe taip pat labai praverčia kanonų teisės, teologinės ir istorinės žinios.

Ryžtą paaukoti gyvybę traktuoja kaip stebuklą

Aiškindamas taisykles bažnytinės teisės daktaras atskirai išskiria kankinių bylas, nes arkivyskupas Teofilius Matulionis visų pirma buvo kankinys. „Ne kankinių beatifikacijos bylose (skelbiant palaimintuoju), kai kandidato šventumas pristatomas ne iš kankinystės, bet dorybių praktikavimo perspektyvos, reikalaujama stebuklo, – sako kunigas. – Kanonizacijos bylose (skelbiant šventuoju) stebuklas yra privalomas tiek kankiniams, tiek dorybes praktikavusiems palaimintiesiems. Šioje „šventumo aritmetikoje“ norint tapti šventuoju kankiniui reikia vieno stebuklo, o dorybes išskirtiniu būdu (herojišku lygiu) praktikavusiajam – dviejų. Taigi, skelbiant palaimintuoju kankinį, procesą mums palengvina faktas, jog tokiose bylose stebuklas nėra būtinas. Bažnyčia kankinio ryžtą ir drąsą už tikėjimą paaukoti gyvybę traktuoja kaip stebuklą.“

Pasak dvasininko, Bažnyčios teisininkai taip pat skiria šventumą nuo šventumo, kurį galima įrodyti. Bažnyčia šventaisiais skelbia tik tuos asmenis, kurių šventumui paliudyti surenkama pakankamai medžiagos. Todėl galimybės būti paskelbtu šventuoju priklauso nuo liudijimų kokybės. „Žinoma, svarbiausias dalykas skelbiant šventuoju – tai tikinčiųjų pamaldumas. Kai kandidatas į šventumą yra nepamirštas, kai į jį meldžiamasi – tai svariausias liudijimas ir ženklas, jog anksčiau ar vėliau jis taps šventuoju, – paaiškina kun. dr. Mindaugas Sabonis.

Pažinti šventąjį – tai dovana. Jų biografijose galima labai aiškiai suprasti, jog Dievo pagalba – tai nėra kažkokie gražūs lozungai ar skambios deklaracijos. Konkrečios Dievo pagalbos galima sulaukti konkrečioje ir sudėtingoje gyvenimiškoje situacijoje. Kuo geriau ir detaliau pažįstame šventuosius, tuo aiškesnis būna Dievo vedimas ir malonė. Tai savotiška jų gyvenimais mums visiems parašyta Evangelija.“

Kalbėdamas apie bažnytinės teisės procesus, kunigas atkreipia dėmesį, kad ilgai ir skrupulingai atliekami šie procesai – tai ne popiežių kaprizų ar griežtų formalumų tenkinimas. Bažnyčia nori būti tikra, jog pristatant šventąjį ar šventąją, tikintiesiems kartu nebūtų pristatyta jo nuodėmė ar yda. Ieškodama tiesos, ji į pagalbą pasitelkia mechanizmus, naudojamus teisėje ar moksle.

Kalbant apie pokyčius, pasak kun. M. Sabonio, šis laikotarpis turbūt yra ryškiausias, nes dabar matoma labai didelė informacijos šaltinių įvairovė: „Jau ne už kalnų yra ir tie laikai, kai postulatoriai turės dirbti ne tik su liudininkų prisiminimais ar pačių Dievo Tarnų publikacijomis, bet ir su pastarųjų informacija socialiniuose tinkluose Facebook, Skype ir kt., elektroniniuose paštuose ir pan. Nesunku įsivaizduoti, kokios apimties bus šventųjų Positio netolimoje ateityje.“

Pirmą kartą bylą rengė lietuvių iniciatyva

Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos bylos pradžia, pasak kun. Mindaugo Sabonio, galima laikyti 1989 m. lapkričio 14 d., kada ilgametis arkivyskupo bičiulis prelatas Stanislovas Kiškis oficialiu raštu kreipėsi į tuometinį Kaišiadorių apaštališkąji administratorių Juozapą Matulaitį, prašydamas pradėti beatifikacijos bylą.

Kitais metais specialiai tam įkurtas Tribunolas Kaišiadorių vyskupijoje pradėjo arkivyskupo beatifikacijos diecezinę fazę, panašią į visuomenėje įprastą procesinę-teisminę bylą, kada vyko liudytojų apklausa, medžiagos rinkimas ir pan. 1996 m. oficialiai pabaigus šią bylos stadiją, Vatikanas nurodė papildyti Tribunole surinktą medžiagą. 1998 m. arkivyskupo beatifikacijos procesas Kaišiadorių vyskupijoje buvo atnaujintas ir tęsėsi iki 2008 m.

Vyskupijos lygmeniu baigus tyrimą, byla perduota toliau ją nagrinėti Šventųjų skelbimo kongregacijai Romoje, kur po kelerių metų buvo patvirtintas bylos dokumentų teisinis autentiškumas. Iš pradžių šios bylos postulatoriumi paskirtas arkivyskupas Jonas Bulaitis, 2010 m. jo vietą užėmė tuomet Romoje studijavęs kun. Mindaugas Sabonis, kuris padedant Šventųjų skelbimo kongregacijos relatoriui, pradėjo rašyti Vatikano komisijoms skirtą šios bylos Positio.

„Iš pradžių Positio skaito ekspertai (Teologų arba Istorikų komisija). Šiai komisijai sutikus, ši medžiaga papuola į Kardinolų ir arkivyskupų komisijos rankas. Kai sužinojau, jog iš 9 ekspertų komisijos narių visi vienbalsiai balsavo dėl T. Matulionio kankinystės pripažinimo, buvo aišku, kad ir kardinolai neprieštaraus skelbimui palaimintuoju“, – prisimena lietuvis.

2016 m. gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus pritarė Šventųjų skelbimo kongregacijos parengtam dokumentui, kuriuo buvo pripažinta Kaišiadorių arkivyskupo Teofilio Matulionio kankinystė. Šis šv. Tėvo sprendimas atvėrė kelią kankinį arkivyskupą Teofilių Matulionį skelbti palaimintuoju. Visų pirma tai buvo ilgai laukta gera žinia Kaišiadorių vyskupijai ir visiems lietuviams, iki šiol turėjusiems tik vieną 1987 m. palaimintuoju paskelbtą arkivyskupą Jurgį Matulaitį (1871–1927) ir vienintelį oficialiai kanonizuotą Lietuvos šventąjį Kazimierą (1458–1484).

Kun. M. Sabonis sako, kad visas beatifikacijos bylos procesas, deja, užtruko dėl specialistų ir lietuvių patirties stokos. „Pirmoji vyskupijos lygmeniu vykusi fazė, kurios metu renkama įvairaus tipo medžiaga ir liudininkų liudijimai, užtruko apie 19 metų. Išsamų jos pristatymą Vatikanui aš rašiau 4 metus. Viskas užtruko, nes teko dirbti vienam ir tokio pobūdžio byla lietuvių iniciatyva buvo rengiama pirmą kartą, o darbui atlikti Vatikane keliami labai aukšti reikalavimai – sako bylos postulatorius. – Tačiau galime pasidžiaugti, kad tikslą mes pasiekėme ir šias metais bus išskirtinis istorinis įvykis visai Lietuvai, nes beatifikacijos iškilmės – skelbimo palaimintuoju apeigos vyks Lietuvoje ir bus organizuojamos pirmą kartą.“

Pasak dvasininko, šiuo metu Vatikane daugiau nėra nė vienos lietuvio bylos: „Teko girdėti, kad netrukus tik Telšių vyskupija pabaigs diecezinę kankinio vyskupo Vincento Borisevičiaus (1887–1946) bylą ir visą surinktą medžiagą išsiųs į Vatikaną. Šiuo metu atskiros vyskupijos yra pradėjusios įvairių savo dvasininkų ir pasauliečių bylas – tai Elenos Spirgevičiūtės, Adelės Dirsytės, Barboros Žagarietės, kankinio kun. Alfonso Lipniūno, kankinio arkivyskupo Mečislovo Rainio ir kt.“

Parodė, kokią kainą sumokėjo mūsų tėvai

Prisimindamas Positio rengimą ir rašymą, kun. Mindaugas Sabonis atvirai sako, kad iš pradžių jis pats nebuvo susižavėjęs šiuo darbu, nes Teofiliaus Matulionio beatifikacijos bylą reikėjo tvarkyti šalia tuo metu vykusių jo studijų Romoje. Tačiau pažintis su dokumentais, kuriuose atsiskleidė arkivyskupo tvirtumas, o kartu jo kankintojų bejėgiškumas daug ką pakeitė.

„T. Matulionis buvo garbingo amžiaus sulaukęs arkivyskupas, todėl jo ir apie jį dokumentų buvo labai daug. Šalia to, Šventųjų skelbimo kongregacija reikalavo, kad būtų pristatytas ir politinis kontekstas, Dievo Tarno kankinystės svarba anų ir šių laikų tikintiesiems Lietuvoje. Nemažai dėmesio teko skirti ir persekiotojui, t. y. ateistiniam rėžimui ir jo saugumo agentų darbo pobūdžiui, – prisimena postulatorius. – Neišskirčiau kažkurios dalies kaip lengvesnės ar sunkesnės. Tai buvo lyg vienas nuotykis su įvairiais iššūkiais. Prieš tapdamas postulatoriumi turėjau prisiekti, jog būsiu sąžiningas ir neiškreipsiu tiesos. Tą ir stengiausi daryti.“

Kun. M. Saboniui asmeniškai įspūdingas buvo T. Matulionio tvirtumas ir nesuvaidintas gerumas: „Net privačiuose pokalbiuose vyskupas nesiskundė patirtomis skriaudomis ir nepritekliumi sovietų lageriuose. Priešingai, net saugumo tardytojuose jis stengdavosi surasti bent kažką pozityvumo.

Gyvename laikais, kai sovietų okupacija tampa tik istorija. Ši byla man, visų pirma, buvo gyvas liudijimas, kokią didelę kainą už kalbą, laisvę ir tikėjimą turėjo sumokėti mūsų tėvai ir, žinoma, šis vyskupas. Vartant slaptus KGB funkcionierių protokolus, paraiškas ypač gąsdino jų cinizmas. Labiausiai baugino faktas, jog agentais aktyviai „dirbo“ net kunigai.“

Šventumą liudijo KGB dokumentai

„Ne paslaptis, jog atkūrus nepriklausomybę, daug KGB dokumentų buvo išvežta į Rusiją arba tiesiog sunaikinta. Šia prasme mums pasisekė, nes T. Matulionio byla sovietiniam saugumui neatrodė svarbi, todėl ji liko neliesta ir visus KGB dokumentus, kuriuos naudojome bylai, suradome Lietuvos ypatingame archyve, – pasakoja kunigas. – Šioje byloje buvo likę tardymo protokolai, pasiklausymo išklotinės, teismų sprendimai, su Teofiliui Matulioniu susijusi saugumo agentų korespondencija.

Oficialiai kreipėmės ir į Peterburgo, Maskvos, Vladimiro kalėjimo archyvus, prašydami susijusios medžiagos. Tačiau jie arba neatsakė, arba mandagiai leido suprasti, jog mums padėti negali…“

Kun. M. Sabonis tvirtina, kad jį visų pirma ir įtikino šie tardytojų dokumentai ir sovietų raštai: „Skaitant kankintojų išklotines matai, kiek daug T. Matulioniui reikėjo atleisti. O iš jo paties mes nieko nesužinojome apie jo kančią.“

JAV lietuviams su atlaidumu pasakojo apie persekiojimą

Dokumentai ir žmonių pasakojimai taip pat liudijo, kad Teofilių Matulionį žmonės mėgo, todėl kai tik būdavo įmanoma, nuolat dvasininkai ir parapijiečiai jį kviesdavo apsilankyti pas juos.

Po nelaisvės metų Solovkų lageryje jėgoms atgauti ir sustiprėti vyskupas T. Matulionis 1934 m. vasarį išvyko į Romą, o rudenį – ir į JAV, kur praleido vienuolika mėnesių – lankė lietuvių kolonijas New Yorke, Worcesteryje, Bostone, Brocktone ir Waterbyry, Chicagoje pašventino paminklą Atlantą perskridusiems lakūnams S. Dariui ir S. Girėnui, Clevlande aplankė dr. J. Basanavičiui pastatytą paminklą Kultūros centre.

Apie vyskupo T. Matulionio viešnagę Bostone „Darbininkas“ rašė (1934 m. lapkričio 3 d.): „Su atlaidumo šypsniu jis piešė tikinčiųjų persekiojimą, areštus, kratas, naktinius tardymus, žiaurius teismo nuosprendžius ir išbadėjusių kalinių nepakeliamą vargą“. Šitame baisiame įvykių fone pasakotojo dvasią žavėjo geri Leningrado darbininkai, kai jie sunkiomis badmečio sąlygomis kūrė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, uoliai rinkdavosi į pamaldas ir rengdavo savo vaikus pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai.

Kun. Mindaugas pastebi, kad kai grįžo į Lietuvą, T. Matulionis galėjo skųstis. Bet to jis nedarė: „Jam būnant Amerikoje, visi tikėjosi kad ten jis padarys panašių pasisakymų. Tačiau visada buvo matomas jo tylus liudijimas ir kvietimas atleisti, bandymas juose atrasti kažko gero.“

Pasakodamas apie T. Matulionio patirtą kančią ir pristatydamas patį vyskupą šioje prievartoje dvasininkas sako, kad yra teisininkas, todėl negali nesižavėti, galima sakyti, matulionišku teisingumo jausmo pajautimu: „Jam nebuvo savų ar svetimų.

Pavyzdžiui, dvasininkas galėjo pasiūlyti obuolį kratos daryti pas jį atėjusiam saugumo agentui, o dėl nešvaros bažnyčioje pakeltu tonu apibarti savo vyskupijos kunigą. Šis būsimas Palaimintasis turėjo ir subtilų humoro jausmą. Štai, pavyzdžiui, tų, kurie nekirpdavo nagų ir turėjo juodas panages, vyskupas paklausdavo „Kas numirė? Kokį čia žielubą (gedulą) nešioji?“. Kaišiadorių kurijoje dirbusios vienuolės kartais labai karštai ir impulsyviai dėstydavo savo nuomonę, į kurią vyskupas tiesiog juokaudamas atsakydavo „Oi, tik nesimuškit, sesutės!“.

T. Matulionio paveikslą pristato visuomenei

Rinkdamas medžiagą moksliniam darbui Positio, bylos postulatorius kun. M. Sabonis į jį sukėlė kiek įmanoma daugiau liudijimų. Toks arkivyskupo T. Matulionio bendravimo būdas tiek su tikinčiaisiais, tiek su kankintojais taip pat sugulė į šį dokumentą, kuris po beatifikacijos gali būti skaitomas, cituojamas ir viešinamas. „Vieną šios knygos kopiją esu padovanojęs Birštono sakraliniam muziejui – ten ji eksponuojama ir prieinama visiems norintiems geriau pažinti T. Matulionio paveikslą, kuris tikrai yra gražus ir šiltas“, – pasakoja dvasininkas.

Pristatydamas arkivyskupą Teofilių Matulionį, kun. Mindaugas visų pirma išskiria jo pamaldumą ir atsidavimą Dievo valiai, kurie yra pavyzdiniai kiekvienam iš mūsų: „Tai buvo drąsus žmogus, neišsigandęs ateistinio monstro. Kartu tai ir atleidimo bei susitaikymo šauklys. T. Matulionis niekada savo persekiotojams nereikalavo teisingumo, keršto ar atpildo. Tai buvo žmogus, tvirtai tikėjęs, kad net ir užkietėjęs sovietinio rėžimo funkcionierius turi žmogiškumo stygą, kurią tereikia mokėti suvirpinti.

Jo biografijoje daugybė faktų, kuriuose jis nepaisydamas įstatymo raidės ar gręsiančių nemalonumų, pasirenka žmogų, o ne raidišką teisumą. Užtenka prisiminti sergančio vaikelio krikštą mišrioje šeimoje (carinėje Rusijoje jis už tai buvo nubaustas pinigine bauda ir pareigų atėmimu); šv. Mišių aukojimą ir vaikų ruošimą Pirmajai Komunijai bolševikinėje Rusijoje (jis tai darė net ir po to, kai Maskvos teisme už tai buvo nubaustas 3 metų laisvės atėmimo bausme); mažos žydų mergaitės išgelbėjimą (nacistinis rėžimas apie tai nesužinojo, bet už tai buvo baudžiama net mirties bausme); antrosios sovietų okupacijos išvakarėse noras likti su savo žmonėmis ir nebėgti į Vakarus (sufabrikavus bylą T. Matulionis buvo nuteistas ir ištremtas 7 metus kalėti į Vladimiro kalėjimą), kt.“

Kviečia įvairių šalių atstovus

Šv. Tėvas Pranciškus paskyrė arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos – skelbimo palaimintuoju – datą. Iškilmės vyks 2017 m. birželio 25 d. Vilniuje. Apeigoms vadovauti popiežius siunčia Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektą kardinolą Andželą Amatą (Angelo Amato) SDB.

Bažnyčia sako, kad tai ne tik istorinis įvykis, bet ir kvietimas gyventi pagal Evangeliją šiandienos iššūkių ir persekiojimų akivaizdoje. Arkivyskupas patarnavo visiems žmonėms, neatsižvelgdamas į jų tautybę. Todėl sovietmečiu jis atsisakė kurti nacionalinę Lietuvos Katalikų bažnyčią.

„Didesnę savo gyvenimo dalį T. Matulionis praleido už Lietuvos ribų, todėl viliuosi, jog į beatifikacijos iškilmes Lietuvoje atvyks svečiai ir iš kitų kraštų, kur jis lankėsi ar dirbo – iš Latvijos, Rusijos, Baltarusijos, Lenkijos, Italijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų“, – apibendrindamas sako arkivyskupo T. Matulionio bylos postulatorius kunigas dr. Mindaugas Sabonis.

ARKIVYSKUPAS TEOFILIUS MATULIONIS

– Teofilius Matulionis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškio k., Alantos parapijoje, mokėsi Daugpilio gimnazijoje ir Petrapilio kunigų seminarijoje. 1900 m. kovo 4 d. Petrapilyje įšventinamas kunigu.
– 1923 m. kunigas T. Matulionis suimamas ir nuteisiamas kalėti trejus metus.
– Grįžusį iš kalėjimo 1929 m. vasario 9 d. Petrapilyje vyskupas A. Maleckis slapta konsekruoja vyskupu.
– 1929 m. rudenį vėl suimamas ir išsiunčiamas dešimčiai metų į koncentracijos lagerį Solovkų salose (Rusijoje). 1933 m. spalio 19 d. vyskupas T. Matulionis, Lietuvai ir Sovietų Sąjungai keičiantis kaliniais, kartu su kitais sugrįžta į Lietuvą. Nuo 1936 m. rudens apsigyvena prie seserų Benediktinių bažnyčios Kaune kaip jos rektorius.
– Kurį laiką 1940 m. eina vyriausiojo Lietuvos Kariuomenės kapeliono pareigas.
– Mirus Kaišiadorių vyskupui Juozapui Kuktai, popiežius Pijus XII 1943 m. Teofilių Matulionį paskiria Kaišiadorių vyskupu.
– 1946 m. gruodžio 18 d. vėl suimamas ir išvežamas į Vladimiro kalėjimą, vėliau – į Mordoviją. Į Lietuvą vyskupas Teofilius grįžta tik 1956 m. pavasarį. Tuometinei valdžiai neleidus sugrįžti į Kaišiadoris, apsigyvena Birštone.
Už ypatingą ištikimybę Bažnyčiai popiežius Jonas XXIII 1962 m. vasario 9 d. vyskupui Teofiliui suteikia arkivyskupo titulą.
– 1962 m. rugpjūčio pr. arkivyskupas Teofilius gauna kvietimą dalyvauti Vatikano II Susirinkime. Netrukus, 1962 m. rugpjūčio 17 d. arkivyskupo bute Šeduvoje daroma krata, kurios metu arkivyskupui suleidžiama neaiškios sudėties injekcija. Praėjus trims dienoms, rugpjūčio 20-ąją arkivyskupas Teofilius miršta. Palaidojamas 1962 m. rugpjūčio 23 d. Kaišiadorių katedros vyskupų kriptoje.
– Daugiau informacijos – www.matulionis.info

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas“ (2017 m. balandžio 11 d. numeryje, Vol. CVIII Nr. 42)