Lietuvos gynybos balsas New Yorke: Giedrimas Jeglinskas apie saugumą, partnerystę ir diasporos galią

Ilona Gedutienė.

Balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate New Yorke vykusiame susitikime su LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku Giedrimu Jeglinsku buvo aptarti svarbiausi Lietuvos gynybos politikos klausimai. Diskusiją su gausiai susirinkusia New Yorko lietuvių bendruomene vedė generalinis konsulas Dovydas Špokauskas.

Daug metų gyvenęs ir dirbęs New Yorke, Giedrimas Jeglinskas neslėpė džiaugsmo sugrįžęs ten, kur prasidėjo jo profesinis kelias. Po studijų Sausumos pajėgų akademijoje West Point jis tęsė mokslus Georgetown University Washingtone ir Columbia Business School prie Columbia University New Yorke.

„Labai malonu vėl būti New Yorke – prisimenu tuos laikus, kai čia praleisdavau daug laiko. Gera sugrįžti į Ameriką, į New Yorką – čia ypatinga dvasia, kuri įkvepia. Norėčiau, kad šis pokalbis vyktų laisvai – apie gynybą, saugumą, Lietuvą, Ameriką,“ – sakė Seimo narys.

Diskusijos metu G. Jeglinskas pabrėžė, kad šių dienų geopolitinė situacija reikalauja ne tik technologijomis grįstos kariuomenės plėtros, bet ir piliečių įsitraukimo. Pasak jo, atgrasymas – tai kolektyvi­nis įsipareigojimas, reikalaujantis ir visuo­menės pasiaukojimo. Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas taip pat davė išskirtinį interviu „Draugo” laikraščiui.

Kokia yra Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto, kuriam vadovaujate, pagrindinė funkcija?

Šio komiteto svarbiausia funkcija yra parlamentinė kontrolė. Mes prižiūrime Krašto apsaugos ministeriją, kariuomenę, policiją, Vidaus reikalų ministeriją, žvalgybos institucijas – tai, ką Amerikoje daro „Armed Services and Intelligence Committee“. Tai labai platus temų spektras, kurį mes turime kontroliuoti. Po Seimo rinkimų Komiteto sudėtis atsinaujino, tačiau mes turime sukaupę ilgametę patirtį saugumo srityje: Ukraina, Izraelis, Iranas, Šiaurės Korėja, prekybos karai… Tai mūsų realybė. Tokios aplinkybės verčia mus veikti greitai ir ryžtingai.

Kaip vertinate JAV administracijos prioritetus Baltijos šalių atžvilgiu – visame regione ir, žinoma, Lietuvoje?  Ar galima kalbėti apie išlikusią strateginę partnerystę, nepaisant administracijų kaitos?

Strateginiu požiūriu matome, kad pasaulis iš tikrųjų grimzta į vis didesnį nesaugumą. Tai, kas vyksta šiandien, kuria pavojingesnį pasaulį – grėsmės auga, didelių konfliktų ir karų tikimybė didėja.

Tokiame kontekste, mano nuomone, Jungtinės Valstijos išlieka vienintelis strateginis partneris Lietuvai. Taip, turime ir labai svarbių regioninių partnerių – Latviją, Lenkiją, kurios yra mūsų artimos, „gimininės“ valstybės. Labai reikšminga yra ir Švedija, kaip Baltijos jūros regiono dalis, su kuria bendradarbiavimas įgauna vis svarbesnį formatą. NATO ir visos jos narės taip pat yra mums svarbios. Tačiau Jungtinės Valstijos išsiskiria – tai globali galia, kurios vaidmuo išlieka esminis.

Tai, kad turime tokią sąjungininkę, yra labai reikšminga. Mums reikia stiprios Amerikos. Todėl jeigu JAV administracija priima sprendimus, kurie stiprina Ameriką, tai tuo pačiu stiprina ir mus.

Žinoma, Lietuva taip pat nuosekliai investuoja į savo gynybos pajėgumus – tiek įsigydama ginkluotę, tiek plėtodama infrastruktūrą, reikalingą JAV karių buvimui Lietuvoje. Pavyzdžiui, bataliono dislokavimas Lietuvoje – tai buvo didžiulė sėkmė. Šis sprendimas priimtas dar pirmosios prezidento Donald Trump administracijos laikotarpiu, ir mes turime būti už tai dėkingi. Šie sprendimai buvo išmintingi ir sustiprino mūsų saugumą.

Mes esame pasirengę investuoti tiek, kiek reikia, kad Lietuvoje dislokuoti kariniai vienetai turėtų visas sąlygas savo kovinei parengčiai stiprinti. Mūsų tikslas – kad JAV karių buvimas Lietuvoje taptų toks pat natūralus kaip Texas valstijoje ar Californijoje – kaip savaime suprantama sąjungininkų partnerystė.

Jeigu mes tai užtikrinsime, JAV galės matyti mūsų šalį kaip tvirtą atramos tašką regione, priimdama sprendimus dėl dalinių siuntimo. Mums labai svarbu, kad šis bendradarbiavimas tęstųsi.

Taigi, Jungtinės Valstijos – tai mūsų svarbiausia strateginė partnerė, ir mes turime toliau stiprinti transatlantinį ryšį. Suprantu, kad dabartinėje geopolitinėje situacijoje kyla vis daugiau iššūkių, susijusių ne tik su kariniu saugumu, bet ir su ekonominiais, politiniais veiksniais. Laikai sudėtingi, geopolitiniai lūžiai sunkiai prognozuojami. Bet istoriškai mes žinome: Amerika elgiasi teisingai. Mes ja pasitikime ir padarysime viską, kad ji liktų kartu su mumis – ne tik su Lietuva, bet ir su visa Europa.

Kaip jūs matote Lietuvos saugumą šiandieniniame kontekste – ypač žvelgiant į Amerikos ir Ukrainos santykius bei finansavimo klausimą?

Pirmiausia pasakysiu taip – Ukraina šiandien yra tarsi lakmuso popierėlis. Nuo jos saugumo tiesiogiai priklauso ir mūsų saugumas. Todėl turime daryti viską, kad Ukraina laimėtų. Ir ne tik laimėtų, bet ir kad po karo jai būtų suteiktos aiškios ir patikimos saugumo garantijos.

Svarbu, kad Ukraina pati apsispręstų, kokie taikos susitarimo elementai yra teisingi. Mes neturime primesti sprendimų – nei iš išorės, nei spaudimu. Mūsų pozicija visada buvo aiški: Ukraina turi išlikti stipri, o mes ją remiame visapusiškai – tiek politiškai, tiek praktiškai. Prezidentas Volodymyras Zelenskis yra mūsų sąjunginin­kas, su kuriuo bendradarbiaujame ir kurį palaikome.

Kalbant apie JAV administracijos vaidmenį – šiuo metu vyksta daug užkulisinių derybų, kurių turinys nėra viešai atskleistas. Kai kuriuos signalus girdime – tiek iš Kremliaus, tiek iš kitų šaltinių. Tačiau neaišku, kur vyksta realios derybos ir ar jos tikros, ar tik taktinės.

Reikia pripažinti, kad tam tikra pažanga įvyko – jei pažvelgsime, kur buvome prieš pusmetį, ir kur esame dabar, galime sakyti, jog esame šiek tiek arčiau konflikto sprendimo. Bet ar ta taika bus tvari – to dar negalime pasakyti. Asmeniškai man atrodo, kad Vladimiras Putinas net nesiekia taikos – jis tik manipuliuoja bet kokiomis iniciatyvomis, kad suskaldytų Vakarus ir vilkintų situaciją.

Derybos vyksta, žmonės kalbasi. Tačiau kad Ukraina pasiektų geriausią derybinę poziciją, jai būtini realūs svertai. Ir tai vėl mus grąžina prie esmės – reikia tiekti daugiau ginklų, daugiau amunicijos, daugiau technologijų. Ukraina turi išlikti stipri, kad Putinas jaustųsi silpnesnėje pozicijoje. Tik tada galima bus kalbėtis iš jėgos pozicijos – o su Rusija, deja, kitaip tiesiog neįmanoma.

Putinas sąmoningai siekia provokuoti, kartais net bando manipuliuoti JAV prezidentu – visa tai yra geopolitiniai žaidimai. Todėl tikimės, kad dabartinė JAV administracija ne tik supras, bet ir išdrįs priimti sprendimus, kurie iš tikrųjų sustiprins Ukrainą ir padės išlaikyti strateginę pusiausvyrą.

Noras užbaigti karą yra kilnus. Bet norų neužtenka – reikia galios. Kalbėtis su Rusija galima tik iš jėgos pozicijos.

Kokie yra svarbiausi veiksmai užtikrinant Lietuvos saugumą, ir kokias grėsmes šiandien matote kaip didžiausias? Kaip jos turėtų būti valdomos?

Kai kalbame apie saugumą, pirmiausia turime įvardyti pagrindinę grėsmę. Šiandien tai neabejotinai yra Rusija. Ir nereikia pamiršti, kad Lietuva turi bendrą sieną su Baltarusija. Turime aiškiai pasakyti, kad Baltarusija šiandien faktiškai yra Rusijos vasalė. Ji nėra nepriklausoma valstybė. Todėl Baltarusijos grėsmę vertiname taip pat rimtai, kaip ir Rusijos grėsmę.

Šiuo metu vykstančios „Zapad“ pratybos yra signalas. Tai aiškus ženklas, kad Rusija kartu su Baltarusija rengiasi galimam konfliktui su NATO. Šios grėsmės mes neignoruojame. Todėl imamės visų būtinų veiksmų, kad atgrasytume agresorių ir sustiprintume savo atsparumą.

Yra trys pagrindiniai saugumo stiprinimo elementai:

Pirma – mūsų pačių gynybos pajėgumų stiprinimas. Turime investuoti į tai, ką galime kontroliuoti patys. Kiek investuosime į save, tiek būsime saugūs. Tai ypač svarbu pradiniame konflikto etape. Turime būti pasirengę gintis, kovoti ir atgrasyti. Būtent čia Lietuvos divizija yra prioritetas. Prieš penkerius metus apie ją net nesvajojome. Dabar siekiama, kad iki 2030 m. divizija būtų visiškai parengta veikti.

Kartu mums reikia oro gynybos, logistikos, infrastruktūros. Tam reikės didelių investicijų – kalbame apie 5,5–6 proc. nuo BVP gynybai. Tai ilgalaikis projektas. Ir kartu turime spręsti personalo pritraukimo klausimą. Lietuvos demografinė padėtis yra nepalanki. Turime sudaryti sąlygas, kad kariuomenė taptų patraukli – konkurencingi atlyginimai, socialinės garantijos, aiški motyvacija.

Antra – sąjungininkų buvimas Lietuvoje. Turime JAV karių. Netrukus turėsime Vokietijos brigadą, apie 5 000 karių. Jie bus dislokuoti Rūdninkuose. Į infrastruktūrą investuojame daugiau kaip 1,5 mlrd. eurų. Siekiama, kad ši brigada būtų visiškai parengta iki 2027 m.

Šio tikslo siekė visi – nuo prezidento Valdo Adamkaus iki šiandienos. Tai nacionalinis susitarimas: norime, kad Lietuvoje būtų sąjungininkų kariai. Kuo daugiau jų bus, tuo saugesni būsime.

Trečia – pilietinis pasirengimas gintis. Tai švelnesnis, bet labai svarbus klausimas. Ar mūsų visuomenė pasirengusi ginti savo šalį? Ar ji ją myli? Ar ji pasirengusi aukotis? Kalbama ne apie ginklus, bet apie dvasią.

Štai kodėl tikiu, kad visuotinė karinė tarnyba ateis. Turime tai planuoti. Galbūt iki 2030 m. turėsime modelį, kuris leis kiekvienam jaunuoliui po mokyklos sklandžiai stoti į tarnybą. Tai turi būti prasminga patirtis – joje įgyjama žinių, pasitikėjimo savimi, lyderystės įgūdžių, techninių kompetencijų. Ir ji turi būti norima, o ne primetama.

Turime pradėti nuo mokyklos. Manau, kad pilietinis ir karinis ugdymas turi prasidėti anksti – nuo šeštos klasės. Skautai, jaunieji šauliai, gynybos būreliai, fizinio ir psichologinio pasirengimo užsiėmimai – visa tai turi tapti kiekvienos mokyklos kasdienybe. Vaikai turi išmokti ne tik teorijos, bet ir praktinių įgūdžių: kaip veikti komandoje, kaip orientuotis, kaip spręsti problemas. Vyresnėse klasėse tai gali plėstis ir į techninius bei karinius pagrindus – kad gynybos tema nebūtų svetima, o integruota į pilietinį tapatumą.

Jeigu norime, kad ateityje šalis būtų saugi, turime auginti atsakingus piliečius. O juk kas apgins Lietuvos laisvę, jei ne mes patys?

Ar jūs įsivaizduojate Ukrainos narystę Europos Sąjungoje artimiausiu metu? Kokie būtų pagrindiniai iššūkiai šiame procese?

Mes labai norėtume. Lietuva visada palaikė Ukrainos narystę euroatlantinėse institucijose – tiek NATO, tiek Europos Sąjungoje. Dabar atėjęs toks neapibrėžtas laikas, kai neaišku, ar tikėjimas Ukraina išliks, o galbūt net yra pastatytas ant kortos. Todėl kaip tik dabar būtų labai svarbu, kad Europos Sąjunga sugebėtų paspartinti šį procesą.

Tačiau reikia pripažinti – yra šalių, kurios įvairiais būdais bando vetuoti ar blokuoti šiuos procesus. Narystės kelyje reikia daugybės balsavimų, sprendimų turi būti priimami vieningai. Tai ilgas ir sudėtingas kelias, o šalis, kaip Ukraina, ar, tarkim, Moldova, negali tikėtis lengvo įsijungimo.

Vis dėlto, turime remti Ukrainą – finansiškai, politiškai ir karinėj srity. Politine prasme tai būtų paprasčiausia padaryti suteikiant aiškų kelią į Europos Sąjungą ir pradedant realią integraciją jau dabar.

Ukrainos pagrindinis uždavinys šiandien – laimėti karą. Jie dabar kovoja. Bet kartu – ir išlaikyti demokratiją, kas nėra paprasta karo sąlygomis. Šiuo metu Ukrainoje galioja karo režimas. Kai kurie sako, kad turėtų būti organizuojami rinkimai, kad prezidentas jau viršijo kadenciją… Bet tai, mano manymu, – visiškas absurdas. Šalis yra karo būsenoje. Negalima reikalauti iš šalies, kuri ginasi nuo invazijos, laikytis normalaus demokratinio ciklo. Ukraina turi teisę nuspręsti, kaip organizuoti savo demokratiją šiuo kritiniu metu. Mums svarbiausia – kad ji išliktų laisva.

Kaip, jūsų manymu, Amerikos lietuviai ir visa pasaulio lietuvių diaspora galėtų prisidėti prie Lietuvos visuomenės atsparumo ir nacionalinio saugumo stiprinimo?

Kalbant apie tai, ką galėtų padaryti Amerikos išeivija, pirmiausia reikia prisiminti mūsų dipukų kartą ir jų palikimą. Pirmoji išeivijos banga po karo buvo ideologiškai stipri – ne tik išlaikė lietuvybę, bet ir aktyviai veikė JAV politikoje.

Tokie vardai kaip John Shimkus, Valdas Adamkus ir kt. įrodė, kad lietuvių balsas gali būti girdimas net pačioje JAV politinės galios širdyje. Dipukų palikimas buvo ne tik lietuvybės išsaugojimas, bet ir vertybių – laisvės, atsakomybės, įsitraukimo – perdavimas.

Ką galime padaryti šiandien? Diaspora turi milžinišką potencialą prisidėti prie Lietuvos saugumo ir visuomenės atsparumo. Visų pirma – per politinį įsitraukimą. Amerikos lietuviai turi galimybę formuoti nuomonę ir sprendimus JAV Kongrese, tiek per tiesioginius ryšius su senatoriais bei Kongreso nariais, tiek dalyvaudami pilietinėje veikloje. Mūsų diasporos balsas gali būti girdimas aukščiausiu lygiu, jei aktyviai įsitrauksime – tai yra mūsų stipry-bė.

Naujos kartos ugdymas yra nepaprastai svarbu. Reikia skatinti jaunus žmones, gimusius ir augusius JAV, studijuoti politiką, vykti į Washingtoną atlikti praktiką, dirbti tiek su respublikonais, tiek su demokratais. Jų buvimas ten, jų įsitraukimas – gali nulemti Amerikos poziciją. Lietuvių vaikai, gimę JAV, turi visas galimybes siekti aukštojo išsilavinimo, studijuoti politikos mokslus, atlikti praktiką Washingtone, dalyvauti „on the Hill“. Tai gali būti realus kelias į politines pozicijas, kuriose jie galėtų atstovauti mūsų vertybes ir interesus pasaulinėje politikoje.

Kita svarbi sritis – visuomenės parama gynybai. Ne kiekvienas turi laikyti ginklą, bet kiekvienas gali prisidėti: per finansinę paramą, per paramą šeimoms, vaikams, per savanorystę. Jei kiltų grėsmė – reikės ne tik karių, bet ir medikų, logistikos specialistų, informacinių technologijų ekspertų. Diaspora gali čia labai daug.

Be to – atvykimas į Lie­tuvą. Dalyvavimas Šaulių sąjungoje, gynybos kursuose, patriotinėse iniciatyvose – tai ne tik simbolinis, bet ir realus indėlis. Kartu su lituanistinėmis mokyklomis, konsulų renginiais, kultūrine diplomatija, visa tai yra mūsų bendro saugumo architektūros dalis.

Aš pats praleidau užsienyje 16 metų – žinau, kiek širdies į lietuviškus reikalus įdeda diasporos bendruomenės. Kartais net pasijunti lietuviškiau nei Lietuvoje. Šių ryšių negalima prarasti – juos reikia puoselėti. Nes tik kartu mes esame stiprūs.

Nuoširdžiai dėkoju už prasmingą ir įkvepiantį pokalbį.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2025-ųjų m. Gegužės 8 d. numeryje, Vol. CXVI NR. 37)