Lietuviško paveldo skaitmeninimas Čikagoje

Jovita Beliak.

Architektūros istorikas Vaidas Petrulis su komanda imasi kurti lie­tu­viškojo architektūros paveldo Čika­goje skaitmeninius dvynius. Pasi­rink­ti trys objektai, ryškiausiai rep­re­zentuojantys dipukų kartos archi­tek­tūrinius bandymus sukurti lietuviškąją architektūrinę kalbą emigra­cijoje. Skaitmeninės šių objektų kopijos leis Lietuvai reikšmingą paveldą pažinti virtualioje erdvėje ir bent to­kia forma išsaugoti reikšmingą kul­tūros paveldą.

Vykstant natūraliai technologijų ir mokslo raidai, dauguma objektų yra skaitmenizuojami. Dėka šiuolai­kinių technologijų galime giliau pa­žin­ti, pasivaikščioti po pastato vidų ir pakeliauti ten, kur ne visada gali­me fiziškai nuvykti. Taip pat skaitme­ninimas yra puikus įrankis išsau­goti tai, kas kasmet nyksta.

Pastatai persikels į virtualią erdvę

Doc. dr. Vaidas Petrulis – archi­tek­tūros istorikas, aktyviai vadovaujantis nacionaliniams ir tarptautiniams architektūros istorijos bei paveldosaugos srities mokslinių tyrimų projektams. Jis taip pat yra profesio­nalų, studentų bei paveldo bendruo­menės plačiai naudojamo skaitme­ni­nio Lietuvos architektūros istorijos archyvo autc.lt iniciatorius ir vienas iš autorių. Kartu su Kauno techno­lo­gijos universiteto (KTU) komanda liepos 7–20 d. atvyksta į Čikagą, įgy­vendinti „XX a. lietuvių diasporos arch­Kultūros Metavisata (LtDI Meta­visata)“ projekto.

„2025 m. KTU laimėjo projektą, skirtą trijų Lietuvai reikšmingų pa­veldo objektų skaitmeniniams dvyniams parengti. Šis Europos Sąjungos finansuojamas projektas papildys Lie­­­tuvoje kuriamą internetinę platformą „e-Kultūra“. Naujasis projektas orientuotas ne tiek į istorinius ty­ri­mus, kiek į patrauklią, žaidimo elementų turinčią reprezentaciją skaitmeninėje erdvėje. Tarpdisciplininė komanda planuoja sukurti 3D pasta­tų kopijas, kuriose bus galima virtualiai pasivaikščioti, sužinoti informaciją apie konkrečias pastatų detales, me­nininkų darbus, architektūrinius eskizus“, – projektą pristato pašnekovas.

Dėmesio centre – trys pastatai

Projekto metu bus detaliai ištirti trys objektai, kurie bene ryškiausiai reprezentuoja tarpukario Lietuvoje užaugusios kartos bandymus sukurti lietuviškąją architektūrinę kalbą emigracijoje: Lietuvių jaunimo centras (architektai: Jonas Kovalskis-Ko­va, 1957, ir Jonas Mulokas, 1968–1974), Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia Čikagoje (architektas Jonas Mulokas, dailininkai Vytautas Kazi­mie­ras Jonynas, Vytautas Kašuba ir kt., 1957) bei Tėvų Marijonų vienuo­lynas, Lietuvių katalikų spaudos rūmai su laikraščio „Draugas“ redakcija (architektas Jonas Kovalskis-Kova, 1955).

„Su lietuviais Čikagoje siejama ir daugiau XX a. antrosios pusės ob­jektų, kuriuose architektūrinė lietuvybės linija nėra tokia ryški, tačiau jie buvo svarbūs bendruomenei: Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidė­jimo bažnyčia, iškilusi 1964 m. Brig­ton Parko rajone ir suprojektuota tuo metu Čikagoje garsių architektų „Belli and Belli“; Šv. Kazimiero se­serų įsteigtos Šv. Kryžiaus ligoninės Čikagoje išplėtimas (1957 m.), kurį taip pat projektavo italų kilmės architektas Joseph W. Bagnuolo (beje, pirmasis pastatas buvo lietuvių archi­tekto Mato Žaldoko) bei Marijos aukštesnioji mokykla, pastatyta 1952 m. pagal Michael F. Gauli projektą“, – stiprų lietuviškumo branduolį XX a. suformavimą Čikagoje pabrėžia ar­chi­tektūros istorikas. Pasak pašnekovo, „ne kiekvienas turi galimybę ap­lankyti lietuviškąjį paveldą, kuris ne tik yra toli nuo Lietuvos, bet ir išsiblaškęs po visą JAV. Turėdami patirties ir tam reikalingą techninę įran­gą, ateityje galbūt pavyks suskaitme­ninti ir kitus lietuviams svarbius architektūros objektus bei sukurti savotišką virtualų muziejų.“

Redakcijos „Draugas“ svarba

Pokalbio metu Vaidas primena apie „Draugo“ redakcijos istoriją ir reikšmingumą ne tik architektūrine prasme, bet ir nematerialia vertybe: „Dar 1909 m. įkurtas JAV lietuvių ka­talikų laikraštis ‘Draugas’ šeštaja­me dešimtmetyje išgyveno pakilimo amžių ir, kaip 1959 m. rašyta ‘Aiduo­se’, buvo ‘sutelkęs per 1 000 bendra­darbių, korespondentų, informatorių visuose penkiuose pasaulio žemynuo­se, kur tik yra lietuvių’. Šiandienia­me pasaulyje, diskutuojant apie po­ten­cialias paveldo vertybes, neretai sa­koma, kad svarbu ateities kartoms išsaugoti ne tik architektūros meno šedevrus, bet ir vietas liudijančias svar­bius įvykius. Ne dėl architektū­rinės vertės Aušvico koncentracijos stovykla atsidūrė UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąraše. Lietuviška­sis dipukų kartos architektūrinis pa­likimas taip pat liudija apie Antrojo pasaulinio karo baisumus. Jei lietuviai nebūtų priversti pasitraukti iš Lietuvos, ko gero, tokių lietuviškosios architektūros formų paieškų nebūtų buvę. Ypač svarbu, kad ‘Drau­go’ atveju yra išlikęs ne tik pa­statas, bet ir pats laikraštis. Tai sa­votiška nemateriali vertybė“.

„Švietimas ir lietuvių kalbos puo­selėjimas, mano manymu, taip pat yra viena iš svarbiausių lietuviš­kojo identiteto išlaikymo formų, kiek­vienoje epochoje įgaunanti vis kitokį pavidalą. „Draugas“ yra reikš­mingas šio proceso liudytojas. Tad pastate susipina charakteringa Jono Kovalskio-Kovos sukurta architektūrinė kalba ir nemateriali lietuviš­kosios spaudos tradicija. Tai šią vietą daro unikalia ne tik JAV lietuvių bendruomenei, bet ir apskritai visai lie­tuvių tautai“, – apie „Draugo“ svarbą pabrėžia jis.

Kviečia atsiversti šeimos archyvus

Tyrinėjant lietuvišką paveldą išeivijoje dažnai susiduriama su sunkumais dėl smulkiais fragmen­tais išsibarsčiusios istorinės medžiagos. Tik maža dalis svarbių duomenų atkeliavo į Lietuvą ir nugulė archyvuose bei muziejuose. Daugiau informacijos galima rasti lietuviškuosiuose JAV archyvuose: Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, ALKA archyve ir Lituanistikos tyrimo centre.

Tačiau su architektūriniais procesais susijusi informacija yra fragmentiška, todėl kelia sunkumą nulipdyti bendrą paveikslą. „Spėju, kad nemaža archyvų vis dar yra privačiose rankose. Mus pasiekė žinia, kad Mulokų šeima išsaugojo Jono ir Rimo Mulokų darbo liudijimus. Šiame archyve yra daugiau nei 5000 brėžinių, eskizų, laiš­kų ir kitų dokumentų. Tikėtina, kad panašaus pobūdžių privačių archyvų esama ir daugiau. Ypatingai reikšminga pagalba būtų, jei atsilieptų „Draugo“ skaitytojai, kurių šeimos archyvuose yra projektų, nuotraukų su lietuvių statytais ar valdytais pastatais, laiškų ar kitos vertingos informacijos apie lietuvių vykdytas statybas, kurtus projektus, diskutuotas idėjas. Net ir maža detalė gali tapti reikšminga kuriant istorinį pasakojimą“, – pasidalinti susijusia informacija kviečia V. Petrulis.

Tolimesnis pastatų likimas

Svarbu ir džiugu, kad visi trys tyrinėjami pastatai kol kas išliko lietuvių rankose, nors ši Čikagos dalis nebėra tankiai apgyventa lietuvių. Išlaikyti šias vietas ir pastatus lietuvybės traukos centrais yra didelis pastatų savininkų darbas, reikalaujantis nuolatinės motyvacijos ir kūrybiškumo. „Kur kas sudėtingesnis likimas laukia tų objektų, kuriuos lietuvių bendruomenė apleidžia ir kurie netenka savo pirminės funkcijos. Manau, kad šioje situacijoje turėtų būti girdimas ir Lietuvoje gyvenančių lietuvių balsas. Bendromis jėgomis turėtume aiškiai išsakyti savo poziciją, kad patys reikšmingiausi objektai – galbūt dvidešimt ar trisdešimt, tai tyrimo ir diskusijų klausimas – būtų įtraukti į vietinius kultūros paveldo registrus. Tik taip galime tikėtis, kad šie objektai išliks kaip materialus mūsų emigracijos, pastangų išlaikyti lietuvybę bei siekio atkurti Nepriklausomą Lietuvą liudijimas“, – galimas grėsmes ir iššūkius įvardina architektūros istorikas V. Petrulis. Jis priduria, kad „viena iš aktualiausių naujienų – Kristaus Atsimainymo bažnyčiai New Yorke, vienam iš ryškiausių Jono Muloko projektų, gresia funkcijos praradimas ir pardavimas. Įdomu tai, kad būtent paveldui neabejingi amerikiečiai bando inicijuoti šio objekto įtraukimą į miesto kultūros paveldo registrą, kaip New York City Individual Landmark.“

Vienas iš projektų tikslų – sukurti pažinimui ir edukacijai skirtą įrankį, kuris įvairioms visuomenės grupėms suprantama kalba paaiškintų šių objektų unikalias architektūrines savybes, menininkų sumanymus ir objektuose užkoduotą simboliką. Techniškai skaitmeninimas bus įgyvendinamas naudojantis daugybę stop kadrų iš filmuotos medžiagos. Tam bus naudojamas didelis rutulys – 360 laipsnių kamera, su kuria komanda keliaus po patalpas, o iš viršaus bus filmuojama dro­nu. Visa ši produkcija technologijų pagalba bus sujungta į vieną objektą ir žmogus jausis kaip būdamas virtualio­je realybėje. Komanda projekto rezulta­tą žada pristatyti iki 2026 m. balandžio mėn.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2025-ųjų m. Gegužės 3 d. numeryje, Vol. CXVI NR. 36)