Metai be jo

ANTANAS SAULAITIS SJ
1939 05 28 – 2025 04 18
Tėvas Antanas Saulaitis iškeliavo pernai Didįjį penktadienį.
Jau antras Velykas sutikome be jo, bet su jo šviesa ir gerumu…

DR. MARIJA STANKUS-SAULAITĖ.

Pavasario naktį, bet Vilniuje rytą, jau spėjusį pilnai įsigalėti, iš čia, tamsoj, telefonu su broliu trumpai, nes laukta greitosios, nors, manau, nenoriai.

Didysis penktadienis – kaip tik ta diena, kurią tenka pažiūrėti į pasaulį paskutinį kartą ir žinoti, kad viskas gerai ir dabar, ir, be abejo, amžinai.

Viskas taip pat. Ankstyvi pavasario ženklai: ilgesnės dienos, pumpurai, žalsvos pievos, paukščiai, drugiai, tarp pastatų daugiau erdvės, lengvesnis žingsnis.

Taip šiandien įsivaizduoju Lietuvą.

Vilnių, kurio iš tolo keletą gatvių sekdavau, kad pamatyčiau brolį tuometinėj aplinkoj, ir dar dabar pažiūriu, kaip be jo tos vietos atrodo.

Iš tos aplinkos man rašo, kad Antanas tebejaučiamas, tebegirdimas, net matomas, bet neliečiamas, gal nepasiekiamas, kartais toli, dažniau arti, čia ir ne čia.

Galbūt taip būna su amžinybe.

Pinasi į kasdienybę, kviečia arčiau, siekia mūsų, glaudžia mus pažadu ir kvietimo artuma, čia ir ne čia, visur ir niekur, bet tikrai, pastoviai pajusti, ką reiškia būti kartu, būti šalia visur ir visada, ką reiškia nesikeičianti meilė, žingsnis šalia, kartu, ne visad matomai, juntamai, esant ir laike su saule, mėnuliu, tamsa, ir taip pat kažkur kitur.

Taip Lietuvoj. O čia, prie mūsų šeimos namelio, stirnos tebeieško jas stebėjusio, laiminusio žvilgsnio, nors metai be jo, laukiamo, mylimo, esančio visai čia pat.

–

Skelbta laikraštyje „Draugas” (2026 m. balandžio 2-4 d. numeryje, Vol. CXVll Nr. 22-28)