Pirmieji poetiniai gegužės žiedeliai

Astrida Petraitytė.

Gegužę tradiciškai po visą Lietuvą siausdavo Poezijos pavasaris, net ir už sienos išsiverždamas… Šiemet šis festivalis nukeltas į viduvasarį, bet, regis, gegužės antroj pusėj lemtingas lūžis įvyko – ne tik atsidarė lauko kavinės, bet ir lyg pirmosios kregždės, skelbiančios pavasarį, kultūros renginiams atsivėrė salės (žinia, ribotam dalyvių būreliui – užsiregistruoti privalu iš anksto internetu, kaukėtiems sėdėti gerokai atstu vienas nuo kito.

Gegužės 19 d. į poezijos vakarą pakvietė viešoji Adomo Mickevičiaus biblioteka. O kaip smagu po karantininės sausros vėl prisėsti  prabangioje jos Renginių salėje!

Vakaras buvo skirtas Pauliaus Širvio 100-sioms gimimo metinėms – atidė­toms vis per tą karantiną: Poetas yra gimęs 1920 m. rugsėjo 6-ą Zarasų rajone (miręs 1974 m. kovo 24-ą Vilniuje). Pirmiausia iš ekrano ir bylojo pats Poetas – skambėjo skaudžiai paradoksalus eilėraštis apie „obelis ružavas”, gi iš tiesų kareiviškos dalios liudijimas: „O mes ėjome./ Ėjome, /Ėjome… /Su milinėm pilkom/ Išlingavom/ Pačiame/ Obelų sužydėjime, /Pačiame/ Pražydėjime savo.”

Šiam jubiliejui skirta Alfo Pakėno sudarytoji knyga „Palik tik dainą man”, kurios sutiktuvės gal ir buvo svarbiausias renginio akcentas. Leidinyje – ne tik eilėraščiai, bet ir autobiografiniai Poeto išsisakymai (dienoraštyje, laiškuose ir pan.). Žinojau, kad nesistengsiu tą knygą įsigyti, nes ir pats Poetas su vizitine kortele tapusiu „Aš – beržas, lietuviškas beržas…” tarsi likęs anose, jaunystės, dienose; tuomet tikrai melodingieji, graudulio persmelkti posmai virpino sielą… Vis dėlto jau užmarštin nugrimzdusius posmus ne taip sunku prišaukti – tai paliudijo vakaro pradžioje Petro Venclovo atlikta kompozicija „Dialogas su Paulium” (tuo „žanru”aktorius pats įvardijo savo pasirodymą, ir tai kur kas tiksliau nei programoje pretenzingai įrašytas „spektaklis”).

Venclovas tarp skaitomų eilėraščių vis įterpė trumpus autobiografinius Poeto išpažinimus – ir apie piemens vaikystę, ir apie  16-osios lietuviškos divizijos kareivio, vėliau ir jūreivio dalią, žinoma, ir apie meilę, nežinia – laimingą ar nelaimingą, bet apdainuojamą graudžia gaida. Ir Širvys savęs klausė: „Iš kur tiek liūdesio manyje?” Aktoriaus skaitomi posmai tikrai liudijo liūdesį, net su neviltim besiribojantį, štai kad ir eilėraštis „Nežiūrėk, nežibėk”: „Nežiūrėk./ Nežibėk/ Taip liūdnai/ Į akis./ Ką darau/ Negerai – /Pats žinau./ Nesakyk.// Tik pilniau/ Ir svaigiau/ Mano taurę/ Pripilk/ Ir stipriau/ Ir karščiau/ Tu mane apkabink. <…>”

Ir iš „smulkiai sukapotų” eilučių užgimsta poetinė misterija, ne tik meninę prabą liudijanti, bet ir sielos gyvuonį sudilginanti…

Pakėno pasisakymas jau buvo antroji vakaro dalis. Beje, kauniškis literatūrinio lauko artojas (ilgus metus darbavęsis J. Tumo-Vaižganto name-muziejuje) apie knygą, jos sudarymo vargus (ar džiaugsmus) į ilgas kalbas nesileido. Bet priminė, kad Širvio archyvai kažkodėl atsidūrę Kaune – ragi­no imtis žygių, kad jie sugrįžtų į Vilnių; pasisakė, kad strigusi knygos leidyba pajudėjo, kai jis tam reikalui skyrė gautąją trijų mėnesių kūrybinę stipendiją (Kultūros ministerija karantininių 2020-ųjų antroj pusėj dosniai tokiomis stipendijomis rėmė įvairių sričių menininkus).

Labiau dalintasi bendravimo su Poetu prisiminimais (čia jam patalkino ir kai kurie auditorijos dalyviai – jaunystės bendražygiai). Ko gero, popu­liarusis Širvio portretas – su jūreiviškais marškinėliais – radosi Pakėno dėka? Jis prisipažino, kad Poetas jį (gal dar Pedagoginio instituto studentą?) raginęs eiti į kariuomenę, tik ne bet kur – jūreivystėn; tą priesaką įgyvendinęs, Pakėnas Širviui parvežė lauktuvių dryžuotus jūreivių marškinėlius… Ir kitiems įsijungus į pokalbį apie studentiškų laikų bendrystę su Širviu, nebuvo nutylėta Poeto „liūdesio skandinimo” tradicija: alkoholis… Štai paliudyta: nueina Širvys „Palangon”, o jau uždarius restoraną gerokai prisivaišinusiam  Poetui padavėjos čia pat pakloja kažkokį patalą, ryte išsimiegojusiam ir „pachmieliuko” atneša…

O vakarui pasibaigus ne tik iš atminties – iš sielos gelmių aidėjo: „Mūsų namai / Po kepurėm./ Mūsų keliai –/ Po dangum. / Na tai kas,/ Kad mes nieko/ Neturim,/ Kad mūsų keliai –/ Po dangum…” Juk kadais Širvio, kaip ir daugelio kitų lietuvių poetų, posmai buvo toji gyvybinė erdvė, į kurią ištrūk­davai iš tuomečio – režiminio – „karantino”…

Straipsnis skelbtas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2021-ųjų m. Gegužės 29 d. numeryje, nr. 21 (42))