Profesorius nori būti švyturiu jaunimui

JAV lietuvis, Californijos politechnikos universiteto profesorius dr. Edmondas Saliklis nutiesė tiltą tarp Amerikos ir Lietuvos. Prieš daugiau nei dešimtmetį Gedimino technikos universitete įkūręs tarptautinę inžinerijos vasaros stovyklą, joje amerikiečius ir lietuvius studentus, būsimus architektus, per žaidimus ir kūrybą moko statybinės mechanikos paslapčių.

Lina Vaitiekūnaitė.

Daugiau nei dešimtmetį Vilniaus Gedimino technikos universitete (VILNIUS TECH) vykstanti tarptautinė inžinerijos vasaros mokykla jau tapo tradicija. Jos dalyviai – amerikiečiai ir lietuviai studentai – pasineria į statybinės mechanikos paslaptis, Vilniaus architektūrą ir abiejų šalių kultūrą. Šešias savaites jie paskaitas jungia su kūryba, discipliną derina su žaidimais, kviesdami visuomenę taip pat eksperimentuoti ir tyrinėti.

Skirta JAV studentams

Mokyklos įkūrėjas – JAV lietuvis, Californijos politechnikos universiteto (Cal Poly) profesorius dr. Edmondas Saliklis, nuo 2013 m. atsivežantis studentus, pastaraisiais metais – ir kolegas dėstytojus iš JAV, kartu kviečiantis joje tobulėti ir savo idėjas siūlyti Lietuvos studentus.

„Esu inžinerijos studijų dėstytojas ir noriu savo studentams parodyti, kad techninis kelias yra kūrybingas kelias, kad dizaino pasaulis yra slenkstis tarp matematikos ir fantazijos. Aš tai vadinu – tarp disciplinos ir žaidimų. Disciplina yra matematiška ir jeigu ji – be žaidimų, mes tampame robotais. Bet jeigu žaidžiame be disciplinos, būna chaosas. Vadinasi, ir be taisyklių yra neįdomu“, – paaiškina įvairių knygų ir tyrimų autorius, Amerikos statybos inžinierių draugijos „George Winter Award 2022“ laimėtojas.

Šiais metais mokslininkas vėl laimėjo Švietimo mainų programos finansavimą kūrybinėms dirbtuvėms „The Shell“, kurios duris taip pat atvėrė Lietuvos architektams, inžinieriams ir gretimų sričių studentams. Čia vyko atviros paskaitos, diskusijos ir konsultacijos, kurių metu prof. dr. E. Saliklis siekė perduoti JAV šiuolaikinės architektūros ir inžinerijos tendencijas – projektuoti ir konstruoti iš­raiš­kingas lenktų plokštumų struktūras be sudėtingos technikos, naudojant tik paprastus įrankius ir aiškią geometriją.

Komanda per 10 dienų sukūrė ir savo rankomis Architektūros fakultete, Vilniaus senamiestyje, pastatė išskirtinį lenktų plokštumų (kevalinės konstrukcijos) paviljono prototipą, pro kurį eidami vilniečiai visada susidomėję stabteli.

Jaučiasi kaip ambasadorius

Amerikos lietuvis inžinerijos vasaros mokyklą įkūrė visų pirma siekdamas Cal Poly studentams suteikti tarptautinės patirties. „Mes JAV neturime Erasmus+ mainų programų, todėl reikėjo kažką sugalvoti. Norėjau, kad mano studentai bent paragautų Europos gyvenimo ir, žinoma, pasirinkau Vilnių, nes aš esu lietuvis, – šypsodamasis pasakoja profesorius, prisimindamas, kad iš pradžių šia idėja reikėjo įtikinti ir amerikiečius, ir lietuvius. – Gedimino technikos universiteto tarptautinių ryšių komanda šiltai priėmė idėją, ir pavyko! Dabar viskas gražiai tęsiasi.“

Pedagogas tvirtina, jog tarptautinės mokyklos programa tapo labai populiaria, nes atranka į ją būna didelė. Pernai buvo daugiau norinčiųjų nei joje yra vietų – o amerikiečiai dar turi susimokėti. Tačiau dėstytojas visada reikalauja, kad šiuose užsiėmimuose dalyvautų ir studentai lietuviai. Kiekvienais metais bent 3–4 lietuviai priimami nemokamai.

„Matau, kad turiu įtakos lietuviams, kurie taip pat susipažįsta su mano pedagogika ir su manimi. Ne kartą girdėjau, kad laikas šioje vasaros mokykloje studentams ir dėstytojams yra tapęs vienu brangiausių momentų jų akademiniame gyvenime“, – džiaugiasi JAV lietuvis.

Ši vasaros mokykla patinka ne tik studentams. Į jos programą E. Saliklis įtraukia vis daugiau kitų dėstytojų. „Man tai yra labai svarbu. Noriu, kad programa tęstųsi be manęs, todėl raginu ir kitus savo kolegas važiuoti į Lietuvą, vadovauti jai be manęs. Anksčiau tai buvo Saliklio programa, dabar – Cal Poly programa“, – apibendrina dėstytojas. Jam malonu, kad VILNIUS TECH ja didžiuojasi, įvertina jos reikšmę Californijos politechnikos universitetui, kuris dabar turi nuolatinį ryšį su Lietuva. Pasak mokslininko, yra daug Europos mainų programų (su Ispanija, Jungtine Karalyste ir kt.), tačiau su Lietuva jungia tik ši programa: „Esame didžiausias universitetų tinklas visoje Amerikoje, tačiau tik mūsų vienas dalinys turi ryšį su Lietuva. Tai mums yra labai svarbu.“

Susipažįsta su Lietuvos istorija

Jau yra keli šimtai Cal Poly absolventų, kurie šioje mokykloje tobulinosi ir dirbo. Mokslininkas prisipažįsta, kad kartais jaučiasi kaip ambasadorius, nes iš JAV atvykę žmonės pamilsta Lietuvą, susižavi Vilniumi ir patys tampa šios šalies ambasadoriais. Projektas jau yra plačiai žinomas Californijoje: pasakojimai sklinda iš lūpų į lūpas, todėl apie Lietuvą dabar žino ne tik ten pabuvoję studentai, bet ir jų tėvai, draugai, giminės ir pažįstami.

JAV studentai negali kartoti šios studijų programos. Tačiau kartą apsilankę Lietuvoje, jie gauna daugiau – ne tik mokymus, bet ir pažintį su valstybe.

„Jie pradeda suprasti ilgą Lietuvos istoriją ir tautos nepriklausomybės troškimą, nes jie pamato viso to rezultatą, – įsitikinęs lietuvis. – Ma­no studentai nežino, kas yra Sovietų Sąjunga, tačiau kada išgirsta pasakojimus ir pamato, kaip žmonės gyvena dabar, jau 35-erius metus būdami nepriklausomi, jie pradeda kitaip vertinti ir savo nepriklausomybę. Jie pamato, kad laisvė nėra garantuotas dalykas, kad už ją reikia kovoti, nors amerikiečiams iš pradžių tai būna nesuvokiama – kaip aš galiu būti priklausomas kitam? Gyvai išgirdę ir pamatę, jie būna apstulbę. Taip jie subręsta.“

Dėstytojas pasakoja, kaip po paskaitų organizuoja išvykas ir su studentais lanko istorines Lietuvos vietas, važiuoja į Kryžių kalną, Nidą, Juodkrantę ir kt. miestus. Vaikščiodami po Vilniaus senamiestį, jie kalba ir apie žydus, jų istoriją šioje šalyje. Lietuvą studentai pažįsta ne tik per paskaitas, bet ir keliones, susitikimų vakarus ir kt. Svarbiausia, kad pažintis vyksta gyvai.

JAV lietuvių veikla

Pažintis su Lietuva pačiam Edmondui Salikliui prasidėjo Amerikoje. Jis gimė Kanadoje, kuri šiltai priėmė daug lietuvių, tuo metu bėgusių nuo karo Europoje. Vėliau šeima persikėlė į JAV – Čikagą, kurioje, juokiasi pašnekovas, tuo metu lietuvių buvo daugiau nei Vilniuje. Jis įsitikinęs, kad už Atlanto gyvenantiems tautiečiams lietuviška veikla turėjo didelę prasmę. Čia vykdavo vakaronės, įvairūs susitikimai, burdavę lietuvius – kultūrinis gyvenimas čia visada buvo turtingas.

„Esu ateitininkas, todėl mano tapatybę ir mentalitetą taip pat suformavo čia aktyviai veikę ateitininkai. Jų indėlis didžiulis! – patvirtina JAV lietuvis. – Tokie kunigai kaip Stasys Yla, Antanas Saulaitis, Arvydas Žygas ir kiti daug nuveikė visos tautos labui. Jie padėjo ne tik saugoti, bet ir ugdyti, formuoti lietuvybę. Tai buvo ilgalaikis darbas.“

E. Saliklis prisipažįsta, buvo ir daugiau ryšių su lietuviais, kurie lėmė jo pasirinkimus. Jis augo Čikagoje, mieste, kurii gal yra svarbiausias šiuolaikinės architektūros pavyzdys visoje Amerikoje, savo išradimais peršokęs patį New Yorką. Todėl pavyzdžiu jam tapo ir įtaką darė ne vienas čia gyvenęs lietuvis architektas, dailininkas ar kitos srities specialistas: „Tai yra kaip siūlai, kurie sudaro mazgus ir tie mazgai kartais yra matomi ir suprantami, bet kartais yra labai painūs ir subtilūs, tik su laiku gali juos suprasti. Aš taip buvau paveiktas.“

Jo šeimoje taip pat buvo gyva lietuviška dvasia, čia visi kalbėdavo tik lietuviškai. Paties E. Saliklio lietuvių kalba dar labiau sustiprėjo pastarąjį dešimtmetį, nes dabar jis pakankamai dažnai būna Lietuvoje ir čia, žinoma, kalba lietuviškai.

„Stengiuosi išmokti kuo daugiau lietuviškų žodžių. Norėčiau dar dzūkiškai kalbėti, nes mano tėvas buvo dzūkas. Klausau tos dzūkiškos šnektos ir ji man yra labai miela, aš ją suprantu. Bet kalbėti jau sunku. Deja, išduoda ir mano amerikietiškas akcentas, kurio negaliu paslėpti“, – prisipažįsta JAV lietuvis.

Pirmieji įspūdžiai Lietuvoje

E. Saliklis prisimena ir pirmąją kelionę į Lietuvą, kurios metu viskas buvo kaip filmas. Ką anksčiau teko matyti tik knygose, tada jis pamatė gyvai.

„Buvo 1993-ieji, mano žmona Rūta, laimėjusi ‘Fulbright’ stipendiją, su etnografais važinėjo po Lietuvą, atlikdama doktorantūros tyrimus. Tuomet ją aplankiau ir pirmieji mano įspūdžiai buvo stulbinantys, – pasakoja E. Saliklis. – Lietuva mums, galima sakyti, buvo pasaka. Gedimino pilis, lietuvių liaudies dainos ir kitos tradicijos iki tol mums buvo tik pasakojimai ar paveiksliukai knygoje, o čia galėjau visą tai pamatyti ir išgirsti gyvai. Valstybė žengė pirmuosius atkurtos nepriklausomybės žingsnius, todėl joje matėme ir tam tikro chaoso. Bet viskas mums buvo romantika…“

Nauja situacija Amerikos lietuviui kartu kėlė ir naujus klausimus: „Anksčiau svarbiausias išeivijos vaidmuo ir tikslas buvo išsaugoti lietuvybę, nes mes nežinojome, kiek Lietuva išsilaikys sovietmetyje. Tačiau po nepriklausomybės atkūrimo reikėjo išsiaiškinti, ką turime daryti naujoje situacijoje, ar mūsų užduotis pasikeitė.“

„Supratau, kad mano, kaip Amerikos lietuvio, tikslas – puoselėti ir ugdyti lietuvių kalbą, kuri dabar, deja, smunka. Matau, kaip jaunimas kalba pusiau lietuviškai, pusiau angliškai. Anglicizmai mane nervina, nes yra labai gražių lietuviškų išsireiškimų. Nesu Lietuvoje nei gimęs, nei augęs, bet bandau lietuvių kalbą išsaugoti, o to kartais pritrūksta patiems lietuviams Lietuvoje“, – pastebi pedagogas. „Negaliu suskaičiuoti, kiek kartų Lietuvoje esu girdėjas šį kreipinį: ‘Edmondai, jūs esate daugiau lietuvis nei mes patys’, – priduria jis. – Nenoriu to girdėti ir man jis nepatinka. Taip žmonės nori pasakyti, kad aš esu senovinis, ‘smetoniškas’, to romantiško laiko lietuvis, dar nesuterštas sovietmečio purvo. Aš suprantu, ką jie sako, nors nesutinku…“

Kūryboje – gyva lietuvių kalba

Nenuostabu, kad Edmondo Saliklio poezija ir dainos taip pat gimsta lietuvių kalba.

Kalbėdamas apie tapybą, poeziją ir muziką, savo kūrybą jis paaiškina, remdamasis statybos inžinerijos principais ir terminais. Todėl kviečia kurti kaip statinius ir erdves, naudojant ir konstruojant jo sukurtas Xena Form’as, kurios surenkamos su paprastais įrankiais ir aiškia geometrija. Jos, anot E. Saliklio, įkūnija ateities architektūros viziją – tokią, kuri suderina formą, funkciją ir atsakomybę už aplinką: „Idėją ir įkvėpimo davė ir toliau duoda graikų inžinierius ir kompozitorius Iannis Xenakis, kurio vardu pava­dinau šias konstrukcijas. Aš taip pat esu ir inžinierius, ir kompozitorius. Todėl ma­no konstrukcijos yra naujos, lengvos ir pagrįstos tvarumo principu. Senais laikais parkuose koncertams būdavo kuriamos kevalinės konstrukcijos – natūralūs garsintuvai. Aš noriu tokius pastatus statyti.“

Jo pasakojimas neapsiriboja vien skaičiavimais. Kaip muzikos kūrėjas, pasirašantis „Professor S and The Stress“ vardu, Edmondas Saliklis Vilniuje su grupe įrašinėja dainas. Iki šv. Kalėdų šį projektą tikisi pabaigti, o vėliau viską perkelti į vinilinę plokštelę.

„Mūsų grupė yra neformali ir branduolys nedidelis. Dainuoju kartu su Gunta Gelgote, Nora Petročenko ir Nerijumi Masevičiumi. Iš pradžių man buvo baisu, nes jie visi yra profesionalai, o aš – tiesiog inži­nierius… Tačiau viskas jau įsibėgėjo, nes turiu geriausius muzikantus, kuriuos tik galima surasti. Kartais prie mūsų dar prisijungia fleitininkas Giedrius Gelgotas, arfininkė Joana Daunytė, pianistė Jonė Giulia Punytė-Svigarienė, lumzdelininkė Rūta Raginytė ir Andrius Žiūra, grojantis klarnetu. Tokie žmonės man yra stebuklas“, – džiaugiasi JAV lietuvis.

Kūrybai padeda ir dirbtinis intelektas, tapęs ypač svarbiu E. Saliklio muzikos įrankiu. Jis naudoja tris skirtingas programas, kurdamas dainų tekstus, ieškodamas subtilių muzikos harmonijų, o kartais – net perkurdamas klasikinį kūrinį. Mokslininkas įsitikinęs – tai tapo gerai įdirbta priemone, padedančia greičiau ir dar daugiau kurti.

JAV lietuvio kūryba visada buvo gyva. „Turiu dainas, kurioms yra daugiau nei 30 metų. Jas rašiau, jos skambėjo mano mintyse, nors ir nebuvo pasiekusios įrašų studijos. Galbūt galėjau būti muzikantu, bet imigrantų sūnus tuomet negalėjo lengvai prasimušti, – su šypsena pasakoja statybų inžinierius ir dėstytojas. – Daugiausia imigrantų tėvai savo vaikus ‘stumdavo’ į inžineriją, mediciną ir kitas ‘rimtas’ specialybes, kad tik duonai užsidirbtų. Aš ir dabar dar girdžiu šią tėvų frazę ir suprantu, nes tuomet reikėjo svetimame krašte išgyventi…“

Nepamirštamas ateitininkijos indėlis

E. Saliklis prisipažįsta, jis yra savamokslis, tačiau ir čia matomas didelis ateitininkijos indėlis – ateitininkija visada sieja intelektualinį gyvenimą su kultūriniu gyvenimu.

„Į savo poeziją aš žiūriu kaip į intelektualinę užduotį, kuri gali būti nuolat ugdoma. Mes užaugome su lietuviškomis vakaronėmis, poezijos vakarais, vaidinimais. Ateitininkų stovykloje visada vykdavo vaidinimai, Jaunimo centre – vakaronės ir rimtesnės muzikos renginiai. Viskas buvo gyva, ir tai mane labai paveikė“, – sako JAV lietuvis, bandantis dabar tą patį perteikti jaunimui.

„Noriu būti pavyzdžiu – švyturiu, kuris parodo pavojų ir kartu padeda, nukreipia, kaip saugiai ir kokia kryptimi vesti savo gyvenimo kelią“, – apibendrina Californijos politechnikos universiteto profesorius dr. Edmondas Saliklis, suburiantis ir JAV, ir Lietuvos studentus.