SLA būstinėje New Yorke – lietuvių istorija ir dabartis

Pripažinus Susivienijimo lietuvių Amerikoje (SLA) būstinę New Yorko miesto paveldu, buvo teigiamai išspręstas istorijos, bendruomenės ir pastato teisės išlikti klausimas. Spalio 25-oji mieste paskelbta Susivienijimo lietuvių Amerikoje diena.

ILONA GEDUTIENĖ.
specialiai „Draugui“.

2026 m. spalio 24-ąją, šiltą rudens popietę prie Susivienijimo lietuvių Amerikoje (SLA) būstinės New Yorke (adresu 307 West 30th Street) buvo atidengta miesto paveldo statusą žyminti lenta. Vos už kelių kvartalų nuo Penn Station šurmulio, ramesnėje vakarinio Manhattano gatvėje stovintis keturių aukštų raudonų plytų namas tą popietę sulaukė ypatingo dėmesio. Tačiau susirinkusieji apie jį kalbėjo daugiau nei kaip apie fasadą – buvo kalbama apie vietą, kurioje jau daugiau kaip šimtmetį telkiasi lietuvių atmintis ir bendruomenės gyvenimas.

Pastato vertę lemia ne rinkos kaina

Neograikiško stiliaus pastatas iškilo 1876–1877 m., New Yorkui augant ir priimant naujas imigrantų bangas. 1886 m. įkurtas SLA jį įsigijo 1910 m. ir čia įkurdino savo būstinę. Organizacijos duomenimis, už pastatą sumokėta 6 000 dolerių; šiandien bendruomenė jo vertę apytikriai skaičiuoja 12–14 mln. dolerių – tai daugiau kaip tūkstantį kartų didesnė suma. Tačiau SLA bendruomenei svarbiausias ne rinkos vertė: šis namas – neįkainojamas.

Tik įsigijus jį, čia veikė SLA organizacijos biurai, o nuo 1896 m. leidžiamas savaitraštis „Tėvynė“ buvo spausdinamas SLA būstinėje ir iš šio taško pasiekdavo po visą Ameriką išsibarsčiusius lietuvius. Organizacija atvykėliams tautiečiams teikė savitarpio pagalbą, draudimą ir pašalpas, padėjo jiems kurti gyvenimą naujoje šalyje, saugojo kalbą bei kultūrą. SLA būstinėje lankėsi Jonas Basanavičius ir rašytoja Žemaitė; Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, čia svečiavosi ir aukščiausi šalies vadovai. Tai buvo praktinė bendruomenės atrama, ne vien simbolinis tautinis adresas.

SLA tarybos pirmininkas Antanas Dambriūnas pasakojo, kad susirūpinimas pastato ateitimi išaugo, sužinojus apie rengia mus Penn Station ir Madison Square Garden apylinkių pertvarkymo planus. New Yorko valstijos aplinkosauginiame vertinime SLA būstinė įvardyta tarp objektų, kuriems plėtra galėtų padaryti reikšmingą poveikį. Pasak Dambriūno, bendruomenė nerimavo, kad dideli nekilnojamojo turto projektai gali kelti grėsmę šiam istoriniam namui. Pastangas išsaugoti pastatą ir užtikrinti jo pripažinimą miesto paveldu koordinavo Laima Mihailovich. Būdama pagrindinė šio proceso organizatorė, ji daugiau nei trejus metus nuosekliai derino darbus ir telkė bendruomenę bendram tikslui. Jos kantrybė, atkaklumas ir ilgametis įsipareigojimas šiam namui buvo svarbi kelio į oficialų pripažinimą dalis. Šiame sudėtingame procese jai visapusiškai padėjo SLA viceprezidentė Tracey Bell-Slizienė.

Miesto paveldo statusas suteikė pastatui oficialų architektūrinės ir kultūrinės reikšmės pripažinimą. 2022 m. jis buvo įtrauktas į JAV Nacionalinį istorinių vietų registrą. 2026 m. balandžio 7 d. New Yorko Landmarks Preservation Commission paskelbė jį miesto paveldo objektu, o liepos 16 d. miesto taryba vienbalsiai pritarė komisijos sprendimui.

Kelyje į oficialų pripažinimą svarbi buvo ir Lietuvos generalinio konsulato New Yorke pagalba. SLA taryba nuoširdžiai dėkoja LR generaliniam konsului Dovydui Špokauskui ir konsulato atstovei Radvilei Maskevičiūtei už visokeriopą palaikymą šiame sudėtingame pastato išsaugojimo ir pripažinimo miesto paveldu procese.

New Yorko istorijoje – ir lietuvių diasporos indėlis

Lietuvos generalinis konsulas NY D. Špokauskas SLA pavadino pavyzdžiu ir įkvėpimu kitoms JAV lietuvių bendruomenėms. Jo kalboje šis namas tapo tiltu tarp kelių istorinių patirčių: lietuvių pastangų išsaugoti tapatybę sovietų okupacijos metais, paramos nepriklausomybės siekiui ir vėlesnio Lietuvos bei lietuvių bendruomenės atstovavimo New Yorke. Konsulas pabrėžė, kad miesto daugiakultūriškumas nėra abstrakti idėja – jį kuria konkrečios bendruomenės, jų institucijos ir vietos, kuriose žmonės susitinka.

Lietuvos ambasadoriaus JAV Gedimino Varvuolio sveikinimo laišką ceremonijoje perskaitė SLA tarybos pirmininkas Antanas Dambriūnas. Laiške SLA sveikina 140-mečio proga. Ambasadorius pabrėžė, kad per 140 metų organizacija vienijo ir rėmė lietuvių kartas, puoselėjo kalbą, kultūrą bei tapatybę ir padėjo imigrantams įsitvirtinti Amerikoje. Pastato pripažinimą jis įvardijo ir kaip platesnį lietuvių kilmės amerikiečių indėlio į New Yorko bei JAV istoriją įvertinimą. Diaspora nėra vien išvykusiųjų atmintis – ji yra aktyvi miesto ir valstybės istorijos dalis.

New Yorko miesto tarybos narys Carl Wilson savo kalboje priminė, kad imigrantų istorija nėra miesto istorijos paraštė. New Yorko savitumas, sakė jis, kyla iš gebėjimo priimti žmones iš skirtingų kraštų ir leisti jiems kurti bendrą miestą, neprarandant savo kilmės. Savo žodžius Wilson susiejo su Lietuvos himno eilutėmis apie pareigą semtis stiprybės iš praeities ir dirbti ateities kartų gerovei. Taip SLA istorija tapo ir dabarties politiniu klausimu: kieno atmintis laikoma miesto paveldu ir kas turi teisę dalyvauti, pasakojant New Yorko istoriją.

Miesto Landmarks Preservation Commission pirmininkė Lisa Kersavage, įteikdama mero proklamaciją, pasidalijo asmeniniu ryšiu su Lietuva: jos močiutė Teklė Kondrataitė 1923 m., būdama jauna mergina, viena atvyko į Jungtines Valstijas. Kersavage padėkojo SLA bendruomenei, ypač Laimai Mihailovich, kurią pavadino ilgamete pastato gynėja ir artima komisijos partnere viso įteisinimo proceso metu.

New Yorko mero Zohran Mamdani proklamacijoje paskelbta:

,,Now therefore, I, Zohran Kwame Mamdani, Mayor of the City of New York, do hereby proclaim Sunday, October 24th, 2026, in the City of New York as Lithuanian Alliance of America Day.”

Ceremonijoje taip pat kalbėjo Valdas Buožys, SLA tarybos narys ir vykdomasis sekretorius. Rugsėjo 7 d. SLA ir Lietuvos valstybės istorijos archyvas pasirašė bendradarbiavimo sutartį: SLA perduos archyvui bylų skaitmenines kopijas, o jos bus skelbiamos Lietuvos archyvų Elektroninio archyvo informacinėje sistemoje. SLA archyvą sudaro 1 973 bylos apie JAV gyvenusius lietuvius ir jų organizacinį gyvenimą. Narystės prašymuose, kortelėse, draudimo bei pašalpų dokumentuose išlikę vardai, gimimo vietos, šeimos ryšiai, profesijos ir gyvenimo Amerikoje pėdsakai. Ieškančiajam savo prosenelių istorijos, tai gali būti ne vien archyvinis įrašas, o naujai atsivėrusi šeimos pasakojimo dalis.

Istoriniame pastate – ir šiandien gyva veikla

Lenta žymi oficialų pripažinimą, tačiau pastato gyvybę kuria tai, kas jame vyksta šiandien. Pirmajame aukšte esančioje SLA Meno erdvėje rengiamos parodos, paskaitos, knygų pristatymai ir kiti kultūros renginiai. SLA Meno erdvės kuratorė Francine Roger, renginių kuratorė Sigita Ručinskaitė-Pranevičius ir meno parodų kuratorė Audra Mačiūnaitė savo darbu kuria kultūrinį tiltą tarp lietuviškų šaknų ir įvairialypio New Yorko gyvenimo.

Čia susitinka lietuviai, lietuvių kilmės žmonės, menininkai ir įvairi miesto publika, o kiemo vakarai bei bendruomenės susibūrimai pripildo istorinį pastatą kasdienio gyvybingumo. Čia taip pat renkasi New Yorko jaunųjų profesionalų klubas: jo susitikimuose mezgami profesiniai ir asmeniniai ryšiai, dalijamasi idėjomis, o istorinė vieta atrandama kaip sava bendruomenės erdvė.

Per klubą į SLA ateina nauja karta – pokario lietuvių išeivių ir naujųjų imigrantų vaikai, dažnai atsivesdami draugų iš įvairių kultūrų. Taip lietuviškas paveldas tampa ne uždara praeities relikvija, o atvira, šiuolaikiška susitikimų vieta. Prie šio gyvybingumo prisideda ir Tautos Fondas: jo parama, ilgalaikiai ryšiai su SLA ir bendri renginiai liudija, kad pastato išsaugojimas yra platesnės diasporos darbas. Paveldas perduodamas ne vien lentomis ar dokumentais, bet ir gyva patirtimi – ateinant, susitinkant ir susipažįstant.

Prieš lentos atidengimą trečiajame aukšte dirbantis architektas ir fengšui praktikas, prisistatęs Ronald Douglas Chin, pakvietė dalyvius ištiesti rankas. Tris kartus suskambo jo tibetietiški varpeliai. Jis sakė, kad ši vieta gera pagal fengšui, ir palinkėjo, kad ji liktų ryšio, harmonijos bei kultūrinio pasididžiavimo erdve. Tai buvo asmeninis, simbolinis palaiminimas – ne lietuviška tradicija, o šio namo šiandienos daugiakultūrio gyvenimo ženklas. Po jo dalyviai išėjo į gatvę atidengti lentos.

Pasak Antano Dambriūno, ši erdvė yra paskutinė New Yorke išlikusi lietuvių paveldo vieta, priklausanti lietuviams Amerikoje, Lietuvoje ir visame pasaulyje. Šie žodžiai nusako ne tik pastato unikalumą, bet ir bendrą atsakomybę už jo ateitį. Tą popietę svarbiausia buvo tai, ką bendruomenė sugebėjo išsaugoti ir kuo ketina dalytis toliau. Lenta ant fasado liudija oficialų pripažinimą. O gyvąją paveldo dalį kuria žmonės, kurie atveria šio namo duris, čia susitinka ir perduoda lietuvišką atmintį naujoms kartoms. Kol šios durys atviros, lietuviškas New Yorkas išlieka gyvas.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas“ (2026 m. lapkričio 7 d. numeryje, Vol. CXVll NR. 90)