Svarbu, kad turėtum ką mylėti

Virginija Petrauskienė.

Kaip Čikaga ir gyvenimas šiame mieste atrodo jaunam iš Lietuvos atvykusiam žmogui? Kaip jam  matosi Lietuvos dalis, esanti čia – spalvinga, sudaryta iš tų pačių lietuvių, menanti tuos pačius Lietuvai svarbius istorinius įvykius, tačiau sulipdyta kitaip, tarsi perkurta mozaika? Ką tas jaunas žmogus išsiveža savyje iš Amerikos grįždamas atgal į tėvynę?

Apie tai kalbamės su studente iš Lietuvos Ieva Astromskaite. Ji prieš Kalėdas išskrisdama atgal į Lietuvą, pasidalino mintimis su ,,Draugo” skaitytojais. Mūsų pokalbis – ne tik apie Ievos viešnagę Čikagoje, bet ir apie ją pačią.

– Ieva, prisistatykite taip, kaip norisi jums pačiai ir pasakykite, kodėl atsiradote Čikagoje?

– Trumpai ir sausai apie mane ir darbus Čikagoje: Esu Ieva Astromskaitė. Baigiau Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje džiazo vokalą, vėliau įgijau kultūros istorijos ir antropologijos bakalaurą Vilniaus universitete. Šiuo metu esu antrų metų Istorijos magistrė Vilniaus universitete.

Mano akademinių interesų sfera – sovietologija. Tai yra sovietmečio laikotarpis, sovietinė kasdienybė, ideologija, politika, režimas ir t. t. Bakalaurą apsigyniau sovietinės ateizacijos tema.

Atvykau į Čikagą atlikti privalomos mano studijų programoje antrų metų magistrantams praktikos. Ją atlikau Lituanistikos tyrimo ir studijų centre ir Lietuvos generaliniame konsulate Čikagoje. Iš viso čia buvau keturis mėnesius.

–  Kaip jūs pati vertinate tą laikotarpį, praleistą dirbant Amerikos lietuvių sukauptuose archyvuose? Ką naujo išmokote, o gal pavyko ,,atkasti” ką nors naujo ir įdomaus, ko iki šiol nežinojote?

– Jaučiuosi gal ne tiek kažko naujo išmokusi, kiek šį tą sužinojusi. Ir tikrai įgavusi tam tikros darbinės patirties. Besidarbuodama archyve turėjau progą susipažinti su išeivijos istorija, ypač organizacijų ir atskirų asmenų veikla. Bet itin vertinga manau tai, kad tvarkydama konsulo Petro Daužvardžio archyvą, galėjau tarsi gerą kino juostą stebėti tris vienas kitą persmelkusius bei atspindinčius valstybės, tautos ir asmens gyvenimus. Daugiau nei tris dešimtmečius Nepriklausomos Lietuvos diplomatu dirbusio, intelektualo asmeniniai ir diplomatiniai, tarnybiniai laiškai, nuotraukos, prašymai, pareiškimai, rezoliucijos, tekstai apie Lietuvą, antikomunistiniai pareiškimai pasakoja be galo įdomią Lietuvos istoriją Amerikoje nuo 1937 iki 1971 metų.

Man prieš akis iškilo Lietuvos diplomatų bičiulystė ir kitokių tarpusavio santykių vidinės peripetijos, atsiskleidžiančios P. Daužvardžio susirašinėjimuose su diplomatais Juozu Kajecku, Povilu Žadeikiu ir Stasiu Lozoraičiu. Labai įdomūs laiškai žmonai Juzei, kurie pradedami kreipiniu ,,Brangi mylimoji”, susirašinėjimai su žmonėmis DP stovyklose, su giminėmis, likusiais sovietų okupuotoje Lietuvoje, Vinco Krėvės Mickevičiaus siųsti ultimatuimai…

Galėčiau vardinti ir vardinti man didelį įspūdį padariusius dalykus. P. Daužvardis buvo ne tik lietuvių bendruomenės, bet ir kitų šalių diplomatų labai gerbiamas žmogus. Turiu mėgstamiausią jo nuotrauką, kurioje jis atrodo toks nepastebimas nedidelis žmogus. Bet mano akimis, jo charakteringa laikysena, žvilgsnis ir gudri šypsena slepia kažką nepaprasto.

Praktika konsulate buvo vertinga ne akademine, bet labiau mano minėta darbo patirties prasme. Teko ir spaudai pranešimus rašyti, ir maratonininkams sutikimą parengti, ir A. Smetonos rankšluosčio perdavimo Kauno Prezidentūrai detektyve sudalyvauti, ir Seimo rinkimų metu pasidarbuoti. Abi praktikos puikiai susisiejo.

Na, o kalbant apie naudą, atradimus konkrečiai mano akademinių interesų sferai, ne tiek buvo vertingai praktikos darbai, kiek pats buvimas Amerikoje. Pirmiausia dėl bibliotekų, kuriose praleidau išties nemažai laiko skaitydama sovietologinę literatūrą, tokią, kuri Lietuvoje nepasiekiama arba studento kišenei per brangi. Ir taip pat be galo naudinga buvo susipažinti su šioje Atlanto pusėje vyravusiu požiūriu į sovietinį režimą Lietuvoje. O ypač mane nustebino labai įdomus JAV lietuvių santykis su informacija, kuri čia gyvenančius žmones pasiekdavo iš sovietinės Lietuvos. Taigi, jaučiuosi gerokai praplėtusi akiratį, gerokai pagilinusi žinias.

Praktikos laikotarpis buvo, žinoma, visoks. Įvairių etapų buvo, bet esu labai laiminga, kad tiek konsulate, tiek Lituanistikos centre turėjau puikius kolegas. Tad gera atmosfera palaikė stabilų pasitenkinimą tuo ką dariau ir kaip jaučiausi įsisukusi į darbinę rutiną. Ir žinoma, tikra dovana buvo mano geradarė Salomėja Daulienė, kuria negaliu atsižavėti. Neįtikima, kaip laiku ji atsirado mano gyvenime ir kiek daug aš iš jos išmokau. Taip pat esu be galo dėkinga Ramunei Kubiliūtei, kuri manimi labai rūpinosi ir tapo puikia bičiule.

– Kodėl pasirinkote gilintis į sovietologiją? Kodėl jaunam žmogui įdomu tirti, atrodytų, šį pilką ir nuobodų Lietuvos istorijos laikotarpį?

– Ilgas mano kelias buvo į sovietologiją, ir jis dar tęsiasi. Baigusi muzikos konservatoriją, kurioje atsidūriau manydama tapti free  džiazo muzikante, įstojau mokytis Kultūros istorijos ir antropologijos VU. Tuo metu buvau be galo susižavėjusi kultūrine antropologija, modernizmo ir postmodernizmo muzika ir menais, kuriems labai daug įkvėpimo buvo semiamasi iš primityvių, autentiškų ir neva autentiškų menų. Taip pat domėjausi etnologija, visokiom religijom, tikėjimais, kultūrom.

Studijuodama, daug skaitydama patyriau netikėtą lūžį. Supratau, kokia yra turtinga ir gili bažnyčios istorija, apie kurią aš visiškai nežinojau. Šis atradimas man buvo tikra egzotika. O Lietuvoje bažnyčios istorija yra ypatinga savo sovietine patirtimi. Masinio ateizavimo mechanizmas visu pajėgumu paleistas sovietmečiu, man pasirodė neįtikėtinai įdomus fenomenas. Juolab, aš atradau savo antibažnytinio ir pseudopagoniško nusistatymo ištakas, o prieš akis turėjau dar labai gyvas sovietinės visuomenės apraiškas, visuomenę su gajais visokiais sovietinio režimo padariniais.

Sovietmetis yra be galo kontraversiškas ir dabar labai aktualus istorijos etapas. Taip pat labai painus, turintis ir savitą estetiką ir stereotipus, ir sentimentus. Tyrėjui jis kelia daug iššūkių. Man ypač patiko tai, kad tirdama sovietinę ateizaciją turėjau būti labai budri, tyrimas reikalavo nuolatinės savirefleksijos. Be to, sovietmetis reikalauja lakios vaizduotės, kartais tai yra tikras intelektualinis žaidimas. Begalinis ironiškas džiugesys apimdavo kai ilgai spręsdama kokį nors reiškinį, bandydama ir niekaip negalėdama jo paaiškinti arba atvirkščiai, su giliu įsitikinimu paprastai jį ,,išlukštenusi”, staiga suprasdavau, kad atsidūriau paprasčiausios nežinia kur pasigautos klišės spąstuose. Tikrovė, kurią randu tirdama sovietmetį, nenustoja manęs stebinti.

– Kodėl apskritai susidomėjote tokiu, daugelio nuomone, nepraktišku mokslu, istorija?

– Istoriją aš traktuoju ne kaip specialybę ar profesiją, bet kaip išsilavinimą. Turėti išsilavinimą, o ne specialybę, šiais laikais yra didelė prabanga. Tad kaip pasisuks mano gyvenimas ir kokio darbo imsiuos  – nežinia. Ne kartą įsitikinau, kad turint istoriko, tyrėjo gebėjimus, nuovoką, smalsumo ir įvairių ineresų, dirbti gali beveik viską. Humanitarų atvirumas ir sugebėjimas plačiai ir įvairiai mąstyti, daug aprėpti, matyti ryšius, daug dirbti, o dar ir domėtis beveik viskuo, tikiu, yra vertinami bet kurioje sferoje. Bet štai mes vertinam laiką, kurį galim skirti knygoms, kinui, parodoms, menams, vertinam erdves, atmosferą, kurioje gyvenam, žmones su kuriais tenka bendrauti ir dirbti. Ir mano prioritetai, man atrodo, kiek kitokie. Nesunkiai iškeičiu geresnį atlyginimą į įdomesnę kasdienybę. Be to, esu linkusi įsijausti į Mercel Proust manieringumą, tada nesunku romantiką įžvelgti bet kokioje buityje. Šiaip be galo mėgstu keramiką, mezgimą, siuvimą, visokius amatus. Dažnokai pagalvoju, kad jeigu neišdegs ambicijos ir nepavyks svaiginanti karjera, lipdysiu puodelius, megsiu šalikus, auginsiu avis, pardavinėsiu bandeles ir būsiu visiškai patenkinta, svarbu turėti ką mylėti.

– Ar pirmą kartą esate Amerikoje? Kiekviena kelionė suteikia naujų patirčių ir apmąstymų. Kokie jums šios kelionės įspūdžiai?

– JAV esu pirmą kartą. Bet įsitikinau, kad tai nėra mano svajonių šalis. Kitą vertus, čia radau man labai patinkančių pirmos XX a. pusės, David Lynch filmų ir devyniasdešimtųjų roko žvaigždžių gyvenimų estetikos. Amerika masina vaizduotę, o tai – svarbiausia. Bet gyventi nuolatiniame, gan psichodeliškame šios šalies kasdienybės ,,performanse” negalėčiau, tad tikrai labai pasiilgstu jaukiosios Europos.

Vis dėlto, kad gali už 7 dol. kiekvieną pirmadienį klausytis Amerikos dainininkės Patricia Barber koncerto, po viešos paskaitos nuostabiam Art Institute asmeniškai susipažinti su menininke Laurie Simmons ar gerti rytinę arbatą klausantis, kaip prie gretimo staliuko garsus muzikantas Billy Corgan garsiai pliauškia savo gyvenimo filosofiją  – labai žavu.

Be to, mane ypač nustebino savanorystės ir aukojimo mastas JAV. Amerikiečių empatijos jausmas ir rūpestingumas yra fantastiški. Nuostabu, kokios sumos ir kokie laiko kiekiai yra suaukojami. Sveikintina, kad tai yra taip normalu čia.

Ir, žinoma, mane pakerėjo New Yorkas. Išties nuostabus miestas, tikra stebuklų šalis Alisai. O taip pat labai norėčiau čia grįžti ir motociklu ar dviračiu pakeliauti laukiniais Amerikos kraštais.

– Teko girdėti, kad esate aistringa keliautoja. Kas skatina atrasti sau naujus kraštus? Kokias šalis teko aplankyti, papasakokite ką nors įdomaus iš savo kelionių.

– Taip, turiu didelę aistrą menams, plaukimui ir tikrą silpnybę kelionėms. Labai mėgstu kelionės ir nuotykio jausmą. Kai tik randu progą ir turiu užtektinai pinigų bilietams, susikraunu kuprinę ir išvykstu į kokią tolimesnę kelionę, o kai tolimesnė per brangi – Lietuva labai tinkama žygiavimui.

Man be galo patinka kiekviena kelionės dalis, net planavimo ir pavojaus. O ypač ypatingas – tas pirmasis pasimetimo kitoje šalyje jausmas, kai atvyksti, atrodo, į kitokį pasaulį, kitą sistemą, kurią reikia perprasti, prie kurios prisitaikyti ir rasti save joje ir ją savyje. Tiesa, nekeliauju į šalis, apie kurias nieko nežinau, kurių kultūra ir istorija nesidomėjau ar nesidomiu. Esu iš tų keliautojų, kuriems svarbu ne varnelę pažymėti prie aplankytos šalies, bet kuo daugiau ir giliau patirti, susipažinti su vietinių gyvenimu, valgyti tai ką valgo jie, klausyti to, ko klauso jie ir pasistengti neturėti pretenzijų ar reikalavimų. Vertinu tik motyvuotą keliavimą į svečius kraštus.

Žygiai gamtoje yra visai kitokio pobūdžio kelionės. Tokiose kelionėse daug atidžiau stebi save. Stebi kaip jautiesi tyloje, vienas, kaip reaguoji į tamsą miške arba tai, ar vis dar sugebi džiaugtis rytiniais rūkais pievose. Kai žygiuoji, pastebi, kaip per laiką praradai tam tikrus įgūdžius, kaip atbunka jausenos, o kartais maloniai nusistebi savo ištverme ar sugebėjimais. Be galo mėgstu kalnus. Kalnai, Šv. Petro bazilika Vatikane, Modigliani aktai ir R. Wagner operos yra keturi stebuklai, be išlygų kaskart mane graudinantys savo grožiu ir didybe.

O kalbant apie labiausiai patikusias šalis, pirmi mintyse iškylantys kraštai į kuriuos labai noriu sugrįžti – Armėnija, Bosnija ir Hercegovina, Turkijos Kurdistanas, Laosas, Meksika. O dabar labai traukia Argentina dėl kultūros ir jos Patagonija dėl gamtos, ir taip pat Centrinės Azijos šalys – Iranas (nuostabiausios, tūkstantmečių senumo meilės lyrikos šalis), Uzbekija, Kirgizija, Šiaurės Indija. Jaučiu, kad netrukus ateis Japonijos ir juodosios Afrikos laikas.

–  Ar turite svajonių šalį, kurioje norite gyventi ir dirbti? 

– Tiesą sakant, yra tokia šalis, ir ji vadinasi Lietuva. Ir tikrai nė kiek nepataikauju. Esu kiek ilgesnį laiką praleidusi Slovėnijoj, kurioje tikrai galėčiau gyventi. Man ten tinka gana (kaip bebūtų keista) skandinaviško draugiškumo, išsilavinę, Rytų Europos patirties užgrūdinti, nelepūs ir pietietiškas linksmybes mėgstantys žmonės. Ten nuostabi gamta, jie turi snieguotų kalnų, miškų ir buvusių Venecijos miestų Adrijos jūros pakrantėje, pigų ir neblogą vyną, puikią kavą, gražią istoriją, o ir šalies dydis bei kaiminystė labai simpatiški. Ir vis dėlto Lietuva kažkokiais neobjektyviais pranašumais nusveria svarstykles.

– Ačiū Jums už pokalbį. Linkiu, kad Jūsų planai pildytųsi ir visada turėtumėte ką mylėti.