Užrašai iš Clevelando

Po dešimtmečio pertraukos Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventė nuskambėjo Clevelande. Į ją susirinko per 1 500 choristų iš JAV, Kanados, Belgijos, Jungtinės Karalystės ir Lietuvos, o jų klausyti atvyko dar 2 000 žiūrovų. „Draugo“ žurnalistės Audros Skuodaitės užrašuose – asmeniniai įspūdžiai iš renginio, pokalbiai su dalyviais ir šventės atmosfera, kurioje skambėjo ne tik dainos, bet ir bendruomenės vienybės jausmas.                                                                                                                                  

AUDRA SKUODAITĖ.

Praėjusį savaitgalį Clevelando centras trumpam tapo mažąja Lietuva. Man tai buvo nauja patirtis – vaikštau tarp dangoraižių, plačių gatvių su angliškais pavadinimais, ir staiga praeina vyras su marškinėliais, ant kurių didelėmis raidėmis parašyta „Lietuva“. Vėliau prasilenkiu su šeima: jokios tautinės atributikos, rankose nėra dainų šventės natų knygos, bet netrukus išgirstu jų pokalbį – jie kalba lietuviškai. Vakare, grįždama link automobilio, pastebiu dar vieną grupelę – jie fotografuojasi prie „Terminal Tower“, apšviesto lietuviškos trispalvės spalvomis.

Po dešimtmečio pertraukos į JAV jau vienuoliktą kartą sugrįžo Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventė. Į Clevelandą ji atnešė ne tik lietuvišką dainą, bet ir aukšto lygio chorų pasirodymus ir bendrystės jausmą. Kartu dainavo per 1 500 choristų iš JAV, Kanados, Belgijos, Jungtinės Karalystės ir Lietuvos, o jų klausyti susirinko dar 2 000 žiūrovų. 

Nuo seniai pažįstamų eilučių – „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt“ – iki melancholiško klausimo: „Ar žinai, tu klajūne keleivi, kur manoji tėvelių šalis?“ – muzika kalbėjo diasporos lietuvių patirtimis. Vaikų ir jaunimo chorai dainavo kaip jie „pasklidę po pasaulį  ir žemėj svetimoj įleidę šaknis, dainos ir šokio supūsti, suskrido čia.“ Galiausiai šventę vainikavo jautri, išeivijoje sukurta daina „Viena šeima – viena tauta“ – tarsi tylus pažadas, kad, nepaisant atstumų, kalbos vingių ar skirtingų pasų, visus lietuvius vis dar jungia meilė tai pačiai žemei.

Moksleiviai iš Klaipėdos ruošėsi visus metus

Pasibaigus daugiau nei trijų valandų koncertui, atrodo, viskas įgavo dar greitesnį tempą – choristai leidosi žemyn, susitikdami su laukiančiais šeimos nariais, draugai ir giminės fotografavosi, šnekučiavosi ir dalijosi įspūdžiais. Aš pati, nusileidusi iš choristų tribūnos, sutikau chorvedę iš Klaipėdos – mano gimtojo miesto – ir prisistačiau. Ji į šventę atvyko su Klaipėdos licėjaus jaunimo mišriu choru „Lyceum“. Tai – vienintelis iš lietuvos atvykęs gimnazistų choras.

 „Praeitais metais tik užsiminiau chorui, kad gal galėtume važiuoti, ir visi iškart – „wow, būtinai važiuojam“, – prisimena Aušra Niparė. Nors choristai Lietuvoje yra dalyvavę ne vienoje dainų šventėje, tai buvo pirmasis kartas dalyvaujant tokiame renginyje Šiaurės Amerikoje. Pasiruošimas truko visus metus: nuo bilietų pirkimo, organizacinių reikalų tvarkymo iki beveik keturiasdešimties repertuaro dainų mokymosi. 

„Mano mergaitės verkė po šventės“, – sako Aušra, kuri pati dainavo pirmaisiais sopranas kartu su savo mokinėmis. Tuo metu Klaipėdoje – beveik visas licėjus, tėvai, mokytojai, artimieji – stebėjo transliaciją tiesiogiai. Net jos mama, gulinti slaugos ligoninėje, pradėjusi devintą dešimtį, sekė renginį ekrane.

Paklausta apie skirtumus tarp Lietuvos ir Šiaurės Amerikos dainų švenčių, Aušra nesudvejoja: „Dvasia – ta pati. Atrodo, jei nustosi dainuoti – viskas subyrės. Tas vieno žmogaus buvimas bendrystėje ir jausmas, kad esi labai svarbus – jis toks pats tiek Lietuvos dainų šventėse, tiek čia.“

Vis dėlto viena detalė ją maloniai nustebino – Clevelando šventėje visa tai, kas Lietuvoje vyksta skirtingomis dienomis, buvo sujungta į vieningą visumą: „Ir dainų diena, ir šokių diena, ir ansamblių vakaras – visa tai vyko kartu. Nerealu.“

Repertuaras palietė asmeniškai 

„Čia mano antroji Dainų šventė“, – sakė Alina Orentaitė, atvykusi su Washington, D.C. choru „Jorė“. – „Buvau ir 2015-aisiais, bet ši – paliko gerokai stipresnį įspūdį.“

Anot jos, šių metų repertuaras buvo sudėtingesnis, reikalaujantis daugiau pastangų: „Aš manau, kad tai buvo rimtas pastūmėjimas mūsų visai lietuvių bendruomenei būti kiek galima geriausiais.“

Stipriausiai Aliną palietė dainos, kurios siejasi su lietuviškomis stovyklomis – ypač „Greitai, greitai“, kuri yra jos viena mėgstamiausių stovyklinių dainų. D. Polikaičio daina apie Dainavą – „Ten mano svajos“ taip pat jai buvo labai artima širdžiai. 

„Aš žinau, kad šimtai žmonių apsiverkė dainuodami šią dainą, – sakė Alina, lietuviškose stovyklose stovyklavusi daugiau nei 20 metų. – Ir nors aš ne iš vidurio Amerikos – esu iš Rytų pakrantės, bet ši šventė vis tiek jautėsi labai artima. Kai koncerto eiliuotas tekstas paminėjo stovyklą „Neringa“, kurioje ji užaugo ir kurią dabar pati koordinuoja, emocijos užplūdo: „Tikrai buvo asmeniška šventė. Kaip dainos žodžiai sako – viena šeima, viena tauta.“

Panašiai kalbėjo ir Jūratė Dzemenaitė iš Northbrook, Illinois – ji atvažiavo su šokių kolektyvu „Laumė“, kuris šios dainų šventės proga virto choru, nusprendus dalyvauti renginyje. 

„Man daina nesvetima – aš visą gyvenimą labai myliu dainą, turiu aktorinį išsilavinimą, – sakė ji. – Ir dar jaučiuosi labai laiminga, kad mano dukrelė atskrido manęs palaikyti iš New Yorko. Tiesiog gėrėm viską į save ir jau skaičiuojam dienas, kada bus kita šventė.“

J. Dzemenaitės dukra Kotryna Juknevičiūtė papasakojo, kaip buvo gera stebėti visus lietuvius, susibūrusius į vieną vietą. „Nors tai buvo mano pirmoji dainų šventė Amerikoje, buvo malonu žiūrėti, kaip visi lietuviai susiėjo kartu. Visi šypsojosi, kabinosi ir vienas kitą palaikė, buvo labai geras jausmas. Aš visada didžiuojuosi, būdama lietuvė.“

Dainuoti ir šokti kartu 

Daugumai dalyvių ir žiūrovų išsiskirsčius, prie Clevelando koncertų salės dar stoviniavo lietuviškais tautiniais drabužiais pasipuošusi pora. Clevelande gimusi ir augusi Kaja Kijauskaitė-Pongtornwatchakorn su vyru Justin Pongtornwatchkorn yra tautinių šokių grupės „Švyturys“ šokėjai. 

„Mums ši šventė buvo ypač ypatinga. Būti priimančiuoju miestu – didelė atsakomybė, bet taip pat labai džiugu matyti, kaip viskas susijungia į vieną visumą, – kalbėjo Kaja. – Pabaigoje verkiau, kai tas mielas berniukas mojavo vėliava – buvo labai gražu. Aš šokau ir dainavau, o kadangi norėjau, jog kartu dalyvautų ir mano vyras, mes šokome drauge“, – sakė Kaja. 

Specialiai šiai šventei Kajos vyras Justin prisijungė prie lietuvių šokių grupės. „Aš jį paverčiau lietuviu“, – juokiasi Kaja. 

„Visi tikrai labai svetingi ir priimantys“, – sakė Justin. Kaja džiaugiasi, kad jos amerikietis vyras, nors ir užaugęs visiškai kitoje aplinkoje, lietuvių bendruomenėje lengvai randa gilias ir prasmingas draugystes. Šeima jau planuoja, kad jų vaikai taip pat įsilies į bendruomenės gyvenimą – galbūt prisijungs prie skautų, dainuos chore ar šoks tautinius šokius.

Dainavimas kaip bendrystė 

Galvoju apie pokalbį su iš Lietuvos į šventę atvykusia Lina Dusevičienė – kalbėjome, kaip Lietuvoje dainavimo tradiciją užgniaužė sovietų priespauda, o išeivijos bendruomenėse – ji vis dar gyva. Man, augusiai su muzika, gražu tikėti, kad dainavimas – ne tik menas, bet ir bendrystės forma. Kažkas tikro, gilaus, lietuviško.

Clevelando Dainų šventė buvo daug daugiau nei tiesiog didžiulis koncertas, kuriame tūkstančiai žmonių stovi vienoje scenoje – nors šį faktą vis dar mielai pasakoju savo amerikiečiams draugams, norėdama juos nustebinti. Skirtingai nei Lietuvoje, kur dainų šventės dažnai primena oficialius renginius, čia jausmas buvo panašesnis į didelį mokyklos ar šeimos susitikimą – šiltą, artimą ir bendrą.

Vienas iš stipriausių momentų įvyko dar ne scenoje, o susipažinimo vakare. Kai grojo keliolika akordeonistų, o jiems dainuodami pritarė pilna salė žmonių. Nereikėjo nei dirigento, nei repeticijų – dainos skambėjo savaime. Baigusi fotografuoti, atsisėdau ant žemės, įsijungiau dainų žodžius telefone ir prisijungiau. Netrukus pajutau, kad dainuoju ne tik tas dainas, kurias buvau girdėjusi anksčiau, bet ir visai naujas – tarsi jas natūraliai perimdama iš šalia sėdinčių žmonių.

Yra kažkas stebuklingo dainose, kurios gimsta ne iš pareigos, o iš noro būti kartu. Tada nebesvarbu, ar harmonija ideali – svarbu, kad balsai skamba iš širdies. Galbūt būtent tai ir buvo šventės kulminacija – ne paskutinė oficiali nata, o visiškai spontaniškai suskambusi „Kur giria žaliuoja“, kurios nebuvo šventės repertuare. Kažkas pradėjo, kiti prisijungė, ir netrukus 1 500 balsų suskambo kartu.

Dabar lieka laukti, kas kitas tęs šį stebuklą ir didelį darbą, kad Šiaurės Amerikoje dainuoti galėtume kartu ir toliau.