V. Juozapaitis: kultūra yra valstybės siela

Neseniai Čikagoje viešėjęs ir Čikagos lietuvių operos jubiliejiniame spektaklyje dalyvavęs operos solistas, LR Seimo narys prof. Vytautas Juozapaitis kartu su žmona Egle lankėsi „Draugo“ redakcijoje.

VIRGINIJA PETRAUSKIENĖ.

Šių metų gegužę Čikagos apylinkėse gyvenantys lietuviai galėjo scenoje gyvai išvysti ir išgirsti vieną iškiliausių Lietuvos operos grandų. Minint garbingą Čikagos lietuvių operos 70-mečio jubiliejų, į sceną Friedrich von Flotow operoje „Marta“ žengė ypatingas svečias iš Vilniaus – Lietuvos Respublikos Seimo narys, profesorius ir dainininkas Vytautas Juozapaitis. Jis atliko parlamento lordo sero Tristano vaidmenį.

Gegužės pradžioje kartu su žmona, Vilniaus kolegijos Menų ir dizaino fakulteto docente Egle atvykęs į Čikagą, prof. V. Juozapaitis aplankė ne vieną lietuvių organizaciją, susitiko su JAV Lietuvių Bendruomenės (LB) vadovybe

Tačiau šis vizitas JAV lietuvių židinyje turėjo ir kitą prasmę nei vien kultūrinis pasirodymas. Jau antrą dešimtmetį V. Juozapaitis sėkmingai plaukioja sudėtinguose Lietuvos politikos vandenyse. Šioje Seimo kadencijoje jis užima Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojo pareigas, o kaip nuolatinis Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) komisijos narys – tiesiogiai tiesia tiltus tarp Vilniaus ir diasporos.

Eglė ir Vytautas Juozapaičiai apsilankė ir „Draugo“ redakcijoje.

Čia gerdami kavą, kalbėjomės įvairiomis temomis. Kai kas iš šio pokalbio liko „paraštėse“, kai ką norėjosi išgirsti iš jau grįžusio ir darbus Lietuvoje vėl pradėjusio parlamentaro. Tad ir pokalbis išėjo „abipus Atlanto“.

Beje, kalbantis „Drauge“, buvo puiki proga paklausti Eglės Juozapaitienės, ką jai reiškia būti Seimo nario žmona. Ji atsakė, kad jai tai reiškia didelę atsakomybę ir pasididžiavimą. „Kai Vytautas nusprendė eiti į Seimą, mes pusę nakties sėdėjome ir apie tai diskutavome. Visa šeima labai nenorėjo, kad jis dirbtų Seime, bet aš žinojau, kad jis tikrai darys teisingus sprendimus ir darbus. Mus jaunystėje, ko gero, ir „surišo“ meilė Lietuvai“, kalbėjo Eglė. Į klausimą, ar Seimo posėdžiai namuose tęsiasi,  ji atsakė, kad Vytautas stengiasi jų netęsti. Tačiau paprastai dukros stebi ir informuoja mamą kas atsitiko Seime, pasako, kurią įrašo posėdžio dalį jai atsisukti ir peržiūrėti, perspėja, kad mama nesijaudintų. „Bet visa šeima esame akys ir ausys Seime. O ir mūsų šeima, yra po padidinimo stiklu“, – juokėsi Eglė. Beje, apie šeimą: Vytautas ir Eglė Juozapaičiai išaugino tris dukras ir dabar jau yra jauni seneliai – džiaugiasi net šešiais anūkais.

Vytautas Juozapaitis – žmogus, pratęs prie scenos estetikos, elegancijos ir žiūrovų aplodismentų, kasdienybėje drąsiai velkasi parlamento opozicijos „šarvus“ ir stoja į politines kovas, kurias pats neretai prilygina karui. Maža to, jis yra davęs šaulio priesaiką. Todėl pokalbis su Vytautu Juozapaičiu šįkart – ne tik apie viešnagę Čikagoje, bet ir apie darbą, Lietuvą ir lietuvius pasaulyje.

Gerbiamas Vytautai, ką tik sugrįžote iš JAV, kur kartu su Čikagos lietuvių opera minėjote garbingą jos 70-mečio jubiliejų ir atlikote vaidmenį operoje „Marta“. Tai jau ne pirmas jūsų vaidmuo Čikagos lietuvių operos pastatymuose. Kokius įspūdžius išsivežate iš šios scenos ir kaip vertinate šio unikalaus diasporos kultūros židinio fenomeną šiandien?

Čikagos lietuvių opera yra vienas tų reiškinių, kurių neįmanoma išmatuoti vien spektaklių skaičiumi ar nugyventais metais. Septyniasdešimt metų išeivijoje išlaikyti operos tradiciją – tai ne tik kultūrinis, bet ir tautinis bei pilietinis žygdarbis. Tai įrodymas, kad lietuvybė gali būti perduodama ne vien per vadovėlius ar minėjimus, bet ir per meną, kuris telkia žmones, ugdo bendruomenę ir saugo istorinę atmintį.

Man asmeniškai ši kelionė turėjo ir labai jautrią simbolinę prasmę. Į Čikagos lietuvių operos sceną pirmą kartą žengiau dar 1992 metais, netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Vėliau sekė ne vienas vaidmuo, o paskutinį kartą drauge su šia bendruomene didesnę sukaktį minėjome prieš dvidešimt metų – statant Vytauto Klovos operą „Pilėnai“, skirtą Čikagos lietuvių operos 50-mečiui.

Todėl šių metų kvietimą dalyvauti 70-mečio pastatyme priėmiau kaip savotišką likimo dovaną. Tarsi užsidarė gražus laiko ratas. Juolab kad buvo pasirinkta ta pati Friedricho von Flotow opera „Marta“, kurioje 1997 metais dainavau jaunąjį ūkininką Lionelį, o šiandien jau atlikau sero Tristano vaidmenį. Operoje, kaip ir gyvenime, balsai bręsta, vaidmenys keičiasi, o laikas primena, kad svarbiausia yra ne amžius, o gebėjimas neprarasti smalsumo, profesinio alkio ir meilės scenai.

Tačiau didžiausią įspūdį man paliko ne pati scena, nors ji visuomet kelia jaudulį, o žmonės. Matyti bendruomenę, kuri po kelių kartų vis dar kalba lietuviškai, dainuoja lietuviškai, augina lietuviškas mokyklas, chorus ir gyvena Lietuvos rūpesčiais, yra nepaprastai stiprus išgyvenimas. Tokiose akimirkose supranti, kad Lietuva nesibaigia ties valstybės siena, o tautos gyvybingumą lemia ne geografija, bet žmonių apsisprendimas išlikti savo kultūros ir savo valstybės dalimi.

Ir dar pagalvojau, kad Čikagos lietuvių opera šiandien yra kur kas daugiau nei operos teatras. Tai gyvas liudijimas, jog net būdama už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, bendruomenė gali ne tik išsaugoti tai, ką atsivežė iš Tėvynės, bet ir perduoti tai naujoms kartoms. O tai jau ne vien kultūros, bet ir tautos tęstinumo istorija.

Nuo praėjusių metų pabaigos vėl esate paskirtas į Seimo ir PLB komisiją. Jūsų vizito Čikagoje metu susitikote su JAV LB pirmininke Edita Buzėniene, su įvairių lietuviškų organizacijų atstovais. Kokius diasporai aktualiausius klausimus išgirdote šiuose susitikimuose? Kas jaudina JAV gyvenančius lietuvius? Kas jums pačiam labiausiai įstrigo iš šių susitikimų?

Dažnai manoma, kad išeivijos žmonėms labiausiai rūpi dokumentai, pasai ar įvairios administracinės procedūros. Žinoma, ir tai svarbu, tačiau šįkart išgirdau kur kas platesnį rūpesčių ir lūkesčių spektrą.

Pirmiausia – Lietuva. Jos saugumas, geopolitinė situacija, lietuviško švietimo ateitis, lietuvių kalbos išsaugojimas jaunajai kartai, kultūros ryšių stiprinimas. JAV lietuviai labai atidžiai stebi tai, kas vyksta Lietuvoje, ir neretai Lietuvos politinius procesus seka ne mažiau dėmesingai nei gyvenantieji pačioje Lietuvoje.

Vienas svarbiausių klausimų, kurį girdėjau beveik visuose susitikimuose, buvo gimimu įgytos Lietuvos pilietybės išsaugojimas. Daugeliui žmonių tai nėra vien teisinis ar administracinis klausimas. Tai tapatybės, istorinio teisingumo ir ryšio su savo valstybe klausimas. Kalbame apie žmones, kurių šeimos kūrė Lietuvą, ją gynė, buvo priverstos iš jos pasitraukti, tačiau niekada nenutraukė dvasinio ryšio su Tėvyne. Todėl šiandien labai svarbu ieškoti sprendimų, kurie ne silpnintų, o stiprintų Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendrystę. Esu įsitikinęs, kad šiuo klausimu būtinas susitelkimas abiejose Atlanto pusėse – tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje. Tai nėra vien diasporos problema. Tai visos lietuvių tautos ateities klausimas.

Daug dėmesio buvo skirta ir šių metų liepą vyksiančiai Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventei. Tai vienas didžiausių lietuviškos kultūros renginių už Lietuvos ribų, suburiantis tūkstančius dalyvių ir žiūrovų. Tačiau už gražaus reginio slypi didžiulis savanorių darbas, finansiniai iššūkiai ir milžiniškos organizacinės pastangos. Todėl iš organizatorių girdėjau visiškai suprantamą lūkestį, kad Lietuvos valstybės dėmesys tokiems renginiams neturėtų apsiriboti vien sveikinimais, padėkos raštais ar gražiomis kalbomis. Jeigu nuoširdžiai sakome, kad diaspora yra Lietuvos dalis, turime tai patvirtinti ir konkrečiais darbais bei didesniu valstybės įsitraukimu.

Žinoma, buvo kalbama ir apie lituanistinių mokyklų ateitį, jaunimo įtraukimą į lietuvišką veiklą, kultūros projektų finansavimą, ryšių su Lietuva stiprinimą. Tačiau visų šių pokalbių centre iš esmės buvo vienas klausimas – kaip išsaugoti ir perduoti lietuvišką tapatybę ateinančioms kartoms.

O man pačiam labiausiai įstrigo ne konkretūs klausimai, o žmonių laikysena. Nors daugelis jų gyvena už tūkstančių kilometrų nuo Vilniaus, jie kalba apie Lietuvą ne kaip apie kadaise paliktą kraštą, bet kaip apie savo valstybę – su atsakomybe, rūpesčiu ir nuoširdžiu noru prisidėti prie jos ateities. Tokie susitikimai dar kartą primena paprastą, bet labai svarbią tiesą: Lietuva yra gerokai didesnė nei jos teritorija žemėlapyje.

Pokalbio redakcijoje metu pajuokavote, kad į darbą Seime kartais einate kaip į ,,karą“. Šioje kadencijoje dirbate opozicijoje, esate Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas. Kaip šiandien atrodo tie politiniai „apkasai“ ir ar kultūros politikoje dar lieka vietos kompromisams su valdančiaisiais?

Kartais iš tiesų pajuokauju, kad į Seimą einu kaip į „karą“. Žinoma, tai metafora, tačiau kiekvienoje metaforoje būna dalis tiesos. Politika yra interesų, idėjų ir vertybių susidūrimo laukas. O kai kalbame apie kultūrą, dažnai tenka ginti ne tik konkrečius sprendimus ar biudžeto eilutes, bet ir patį supratimą, kam valstybei apskritai reikalinga kultūra.

Deja, vis dar pernelyg dažnai susiduriame su požiūriu, kad kultūra yra malonus priedas prie „rimtųjų“ valstybės reikalų – ekonomikos, gynybos ar socialinės politikos. Tarsi kultūra būtų kažkas, kuo galima pasirūpinti tada, kai lieka laiko ir pinigų. Mano įsitikinimu, tai yra esminė klaida.

Kultūra nėra priedas prie valstybės. Kultūra yra valstybės siela ir tautos garbė. Tai, kas formuoja mūsų tapatybę, istorinę atmintį, vertybinį stuburą ir pilietinę savimonę. Šiandien, kai kalbame apie hibridines grėsmes, dezinformaciją, visuomenės susiskaldymą ar geopolitinius iššūkius, kultūra tampa ne mažiau svarbi nei fizinė gynyba. Neatsitiktinai jau ne vienerius metus kalbu apie kultūrą kaip apie strateginį valstybės išteklių. Valstybė gali turėti moderniausią ginkluotę, tačiau jeigu jos piliečiai nebežino, kas jie yra, kuo tiki ir ką gina, atsparumas tampa labai trapus.

Būtent todėl praėjusioje kadencijoje buvo priimtas Kultūros politikos pagrindų įstatymas. Tai buvo reikšmingas žingsnis, pirmą kartą įtvirtinęs kultūrą kaip vieną iš valstybės strateginės raidos sričių ir nubrėžęs ilgalaikes kultūros politikos kryptis. Deja, šiandien tenka pripažinti, kad šis įstatymas dažnai lieka Vyriausybės darbų paraštėse. Gražių deklaracijų, skambių lozungų ir pompastiškų kalbų apie kultūros svarbą girdime pakankamai daug. Tačiau tarp žodžių ir darbų neretai atsiveria gana nemalonus atstumas.

Kartais susidaro įspūdis, kad kultūra politikams tampa itin svarbi minėjimų, jubiliejų ar rinkimų laikotarpiu, tačiau kur kas mažiau svarbi priimant konkrečius finansinius ir administracinius sprendimus. O būtent ten ir atsiskleidžia tikrasis požiūris į kultūrą.

Todėl opozicijoje dažnai tenka dirbti ne tiek kuriant naujus sprendimus, kiek ginant tai, kas jau sukurta, arba stabdant sprendimus, kurie gali pakenkti kultūros institucijų nepriklausomumui, meninei autonomijai ar ilgalaikiams valstybės interesams. Tai ir yra tie vadinamieji politiniai apkasai.

Vis dėlto nebūtų teisinga sakyti, kad viskas vyksta vien tik konfrontacijos principu. Kartais pavyksta įtikinti, kartais pavyksta surasti bendrą kalbą, kartais pavyksta apginti svarbius sprendimus net ir būnant opozicijoje. Ne visos kovos matomos viešumoje, ne visi rezultatai atsispindi antraštėse. Tačiau kai pavyksta išsaugoti kultūros finansavimą, apginti institucijų savarankiškumą ar sustabdyti politiškai motyvuotus sprendimus, supranti, kad pastangos nebuvo beprasmės.

Ir čia būtina pasakyti labai aiškiai – daugelio šių rezultatų nebūtų be pačios kultūros bendruomenės. Pastaraisiais metais ji tapo gerokai aktyvesnė, pilietiškesnė ir drąsesnė. Vis dažniau savo balsą kelia kūrėjai, kultūros organizacijos, akademinė bendruomenė, nevyriausybinis sektorius. Prie jų prisijungia ir platesnė pilietinė visuomenė, kuri supranta, kad kultūros klausimai nėra vien menininkų reikalas. Tai valstybės kokybės klausimas.

Todėl atsakydamas į klausimą, ar kultūros politikoje dar lieka vietos kompromisams, sakyčiau taip: kompromisams vietos visada yra, jei jie padeda stiprinti valstybę. Tačiau kompromisas negali reikšti principų atsisakymo. Kai kalbame apie kultūrą kaip valstybės tapatybės pagrindą, apie visuomeninio transliuotojo nepriklausomumą, kultūros institucijų autonomiją ar tautos istorinę atmintį, yra dalykų, kurių kaina negali būti matuojama politiniu patogumu. Būtent tokiose situacijose ir tenka apsivilkti tuos opozicijos „šarvus“, apie kuriuos kartais juokaudamas kalbu. Nors, tiesą sakant, pastaruoju metu juose vis mažiau humoro ir vis daugiau būtinybės.

Neseniai inicijavote Kultūros asamblėjos draugų grupę, kad sujungtumėte politikus ir kūrėjus, taip pat gynėte LRT nepriklausomumą nuo politinio spaudimo. Kodėl laisvas žodis ir kultūra Lietuvoje vis dar turi būti ginami kovos metodais?

Iš tiesų šis klausimas tiesiogiai tęsia tai, apie ką kalbėjome prieš tai. Jeigu pripažįstame, kad kultūra yra valstybės siela, tautos garbė ir strateginis valstybės išteklius, tuomet turime suprasti ir kitą dalyką – visa tai nėra duotybė. Demokratijoje laisvas žodis, kūrybos laisvė ir kultūros autonomija nėra kartą ir visiems laikams garantuotos vertybės. Jas tenka nuolat saugoti ir ginti.

Paradoksalu, tačiau dažniausiai laisvės vertę suvokiame tik tada, kai atsiranda bandymų ją riboti. Nebūtinai tiesiogiai, grubiai ar cenzūros forma. Šiuolaikinėje demokratijoje spaudimas dažniausiai pasireiškia kur kas subtiliau – per finansinius svertus, administracinius sprendimus, politinius paskyrimus, mėginimus kontroliuoti institucijas ar formuoti joms „pageidaujamą“ elgesio modelį.

Todėl man visuomet kelia nerimą situacijos, kai politikai pradeda manyti, kad kultūros institucijos, žiniasklaida ar visuomeninis transliuotojas turėtų būti dėkingi valdžiai už savo egzistavimą. Demokratinėje valstybėje turi būti priešingai – valdžia privalo gerbti institucijų nepriklausomumą ir jų teisę būti kritiškoms.

Būtent dėl šios priežasties aktyviai gyniau LRT nepriklausomumo principą. Kalbu ne apie konkrečius vadovus, žurnalistus ar atskiras laidas. Kalbu apie principą. Visuomeninis transliuotojas nėra valdančiųjų, opozicijos ar kurios nors politinės jėgos nuosavybė. Jis priklauso visuomenei. Todėl bet kokie mėginimai politiniais instrumentais daryti įtaką jo veiklai turi būti vertinami labai atsakingai.

Tas pats galioja ir kultūros sričiai. Menininkas neturi būti lojalus valdžiai. Jis turi būti lojalus tiesai, savo sąžinei ir kūrybai. Kai valdžia pradeda tikėtis politinio lojalumo iš kultūros, prasideda labai pavojingi procesai.

Būtent todėl ir gimė Kultūros asamblėjos draugų grupės idėja. Norėjosi sukurti erdvę, kurioje politikai ne kalbėtų kultūros žmonėms, o kalbėtųsi su jais. Per dažnai sprendimai priimami apie kultūrą, bet ne kartu su kultūros bendruomene. O juk būtent kūrėjai, mokslininkai, muziejininkai, bibliotekininkai, kultūros vadybininkai ir pedagogai geriausiai mato realią situaciją.

Man atrodo, kad šiandien Lietuvoje vyksta labai svarbus procesas – kultūros bendruomenė vis garsiau suvokia save kaip pilietinės visuomenės dalį. Ji nebenori būti vien prašytoja ar stebėtoja. Ji nori dalyvauti valstybės gyvenime, formuoti sprendimus ir prisiimti atsakomybę. Tai labai sveikas demokratijos požymis.

Galbūt todėl ir atrodo, kad kultūrą tenka ginti kovos metodais. Tačiau iš tiesų tai nėra kova dėl kultūros siaurąja prasme. Tai kova dėl valstybės kokybės. Dėl to, ar Lietuva bus valstybė, kurioje sprendimai grindžiami trumpalaike politine nauda, ar valstybė, kuri suvokia, kad jos stiprybė slypi ne tik ekonominiuose rodikliuose ar kariniuose pajėgumuose, bet ir žmonių sąmonėje, vertybėse bei kultūrinėje savivokoje.

Neatsitiktinai šiandien vis dažniau kalbame apie visuomenės atsparumą. Atsparumas prasideda ne nuo technikos ar įstatymų. Jis prasideda žmogaus galvoje ir širdyje. Nuo gebėjimo atskirti tiesą nuo melo, vertybę nuo manipuliacijos, laisvę nuo jos imitacijos. O būtent kultūra ir laisvas žodis ugdo šias savybes.

Todėl kultūrą gindami mes iš tiesų giname kur kas daugiau nei teatrus, muziejus ar koncertų sales. Mes giname pačią demokratinės Lietuvos idėją. Ir tai yra kova, kurios negalime sau leisti pralaimėti.

Viešėdamas „Drauge“ nustebinote pasakęs, kad scena jus užgrūdino ir užaugino kietus „šarvus“, kurie praverčia politikoje ir Seimo salėje, kur dažnai verda politinis cinizmas. Kas jus asmeniškai labiausiai motyvuoja nenumesti šio politinio ginklo ir tęsti kovą parlamente jau ne pirmą kadenciją? Ko JAV lietuviai, stebintys Lietuvos politinį gyvenimą iš tolo, galbūt nesupranta apie realius procesus Seime? Kokią žinią, kaip Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, norėtumėte perduoti „Draugo“ skaitytojams, kurie jaudinasi dėl Lietuvos politinio stabilumo ir saugumo?

Scena iš tiesų yra labai gera gyvenimo mokykla. Operos teatre greitai supranti, kad vien talento nepakanka. Reikia disciplinos, ištvermės, gebėjimo atlaikyti kritiką, konkurenciją, kartais ir neteisybę. Menininko profesija išmoko stovėti prieš auditoriją ir prisiimti atsakomybę už kiekvieną savo žodį, kiekvieną sprendimą ir kiekvieną tylos akimirką. Todėl tie „šarvai“, apie kuriuos kalbėjau, nėra abejingumo ar nejautrumo ženklas. Priešingai – jie reikalingi tam, kad išsaugotum vidinį jautrumą ir kartu nepalūžtum nuo nuolatinio spaudimo.

Politikoje, kaip ir mene, labai greitai supranti, kad visiems neįtiksi. Jeigu bandysi patikti visiems, galiausiai nebeturėsi nei aiškios pozicijos, nei vertybinio stuburo. Todėl svarbiausia išlikti sąžiningam sau ir tiems principams, kuriais tiki. Mane motyvuoja ne politinės intrigos ir ne valdžios atributai. Mane motyvuoja galimybė prisidėti prie valstybės stiprinimo, prie sprendimų, kurie bus svarbūs ne tik šiandien, bet ir po dešimtmečių.

Ypač šiandien, kai gyvename geopolitinių iššūkių laikais, suprantu, kad negalime sau leisti būti pasyvūs stebėtojai. Kiekvienas atsakingas žmogus turi daryti tai, ką gali geriausiai. Mano atveju tai reiškia ginti kultūrą kaip valstybės tapatybės ir atsparumo pagrindą, rūpintis istorine atmintimi, švietimu, nacionaliniu saugumu ir demokratijos institucijų stiprinimu.

Kartais JAV lietuviams, stebintiems Lietuvą iš tolo, gali atrodyti, kad Seime matoma tik konfliktų, ginčų ar politinių aistrų pusė. Tačiau kasdienis parlamentinis darbas dažniausiai yra gerokai mažiau matomas ir kur kas sudėtingesnis. Tai ilgos diskusijos komitetuose, darbas su įstatymais, nuolatinis interesų derinimas, ekspertų išklausymas, sprendimų paieškos. Demokratija nėra tylus ir sterilus procesas. Ji dažnai būna triukšminga, kartais net erzinanti, tačiau būtent tokia sistema leidžia išvengti vieno žmogaus ar vienos grupės diktato.

Norėčiau perduoti labai paprastą žinią „Draugo“ skaitytojams. Nepaisant politinių debatų ar skirtingų nuomonių, Lietuva šiandien yra stipresnė, saugesnė ir labiau pasirengusi ginti savo laisvę negu bet kuriuo metu per pastaruosius dešimtmečius. Esame NATO ir Europos Sąjungos nariai, stipriname savo gynybinius pajėgumus, remiame Ukrainą, investuojame į valstybės atsparumą.

Tačiau valstybės saugumas prasideda ne vien nuo kariuomenės ar ginkluotės. Jis prasideda nuo žmonių pasitikėjimo savo valstybe, nuo pilietinės valios ją ginti, nuo kultūros, kalbos, istorijos ir bendro supratimo, kas mes esame. Todėl ypač svarbus išlieka ir pasaulio lietuvių vaidmuo. Lietuva yra gerokai didesnė nei jos teritorija žemėlapyje. Ji gyva visur, kur gyvena lietuviai, kur saugoma lietuviška atmintis, kalba ir meilė savo valstybei.

Nedaugelis JAV lietuvių žino, kad esate ne tik politikas ir operos solistas, bet ir Lietuvos šaulių sąjungos narys. Kas jus paskatino duoti šaulio priesaiką ir kaip šis įsipareigojimas keičia jūsų kasdienį požiūrį į valstybės saugumą? Šiandien viešojoje erdvėje daug kalbama apie realią Rusijos grėsmę Baltijos šalims. Jeigu nutiktų blogiausias scenarijus ir Lietuva būtų užpulta, koks būtų jūsų, kaip šaulio ir piliečio, elgesys X valandą? Ar Vytautas Juozapaitis tokiu atveju į rankas paimtų ginklą, ar liktų kovoti informaciniame ir kultūriniame fronte?

Į Lietuvos šaulių sąjungą įstojau ne dėl simbolikos ar viešo įvaizdžio. Tai buvo sąmoningas apsisprendimas prisiimti papildomą atsakomybę už savo valstybę. Visada maniau, kad pilietiškumas negali apsiriboti vien gražiais žodžiais, šventinėmis kalbomis ar patriotiniais įrašais socialiniuose tinkluose. Meilė Tėvynei pirmiausia pasireiškia pasirengimu jai tarnauti tada, kai to labiausiai reikia.

Tačiau turiu pasakyti ir dar vieną svarbų dalyką – mūsų šeimoje nesu vienintelis šaulys. Jauniausioji dukra, operos solistė Ieva Barbora Juozapaitytė, kuri prieš dvejus metus debiutavo Čikagos lietuvių operoje, taip pat yra davusi Lietuvos šaulio priesaiką. Viena mūsų anūkių, Saulė, yra jaunoji šaulė. Mūsų krikšto sūnus Algimantas – kovinis šaulys. Todėl tarnystės valstybei ir pilietinės atsakomybės samprata mūsų šeimoje nėra atsitiktinė ar formali.

Ne mažiau svarbus šiame kelyje yra ir mano žmonos Eglės palaikymas bei visiškas supratimas. Visuose svarbiausiuose gyvenimo klausimuose ji yra mano bendražygė. Eglė – pedagogė, ilgametė Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakulteto docentė, daugelį metų ugdanti jaunus žmones, pasirinkusius scenos menų kelią. Dažnai kalbame apie tai, kad patriotizmas gimsta ne iš deklaracijų, o iš vertybių, kurios perduodamos kasdieniu darbu, asmeniniu pavyzdžiu ir pagarba savo valstybei. Ruošiant jaunąją menininkų kartą labai svarbu ugdyti ne tik profesinius gebėjimus, bet ir pilietinę savimonę, supratimą, kad talentas ir profesija taip pat yra tarnystės savo kraštui forma. Todėl galiu drąsiai sakyti, kad atsakomybės už Lietuvą jausmas mūsų šeimoje yra ne vien asmeninis, bet bendras įsipareigojimas.

Dar daugiau – jis ateina iš gilesnės šeimos istorijos. Mano senelis Petras Juozapaitis tarpukariu buvo Radviliškio savivaldybės sekretorius ir vietos šaulių būrio vadas. Už savo ištikimybę Lietuvos valstybei jis buvo suimtas sovietų, ištremtas ir nukankintas lageryje. Mano močiutė Pranė kartu su vaikais, tarp jų ir mano tėvu Vytautu, Sibiro tremtyje praleido septyniolika metų. Tai ne istorijos vadovėlio puslapiai. Tai mano šeimos istorija, mano šeimos patirtis ir mano šeimos sumokėta laisvės kaina.

Todėl narystė Lietuvos šaulių sąjungoje man nėra vienadienis sprendimas, mada ar simbolinis gestas. Tai tam tikra prasme ir šeimos istorijos tąsa, pagarba tiems, kurie dėl Lietuvos paaukojo savo laisvę, sveikatą ar net gyvybę. Kai žinai savo šeimos likimą, valstybės nepriklausomybė nebeatrodo savaime suprantamas dalykas. Supranti, kokia trapi ji gali būti ir kokia brangi yra jos kaina.

Šaulių sąjunga man yra viena svarbiausių pilietinės visuomenės organizacijų Lietuvoje. Ji ugdo ne tik praktinius įgūdžius, bet ir atsakomybės, bendruomeniškumo, tarnystės valstybei jausmą. Šaulio priesaika nėra formalumas. Tai labai konkretus įsipareigojimas būti pasirengusiam veikti valstybės labui ne tada, kai patogu, o tada, kai būtina.

Gyvename sudėtingu laikotarpiu. Rusijos karas prieš Ukrainą galutinai išsklaidė iliuzijas, kad Europoje agresyvūs imperiniai siekiai liko praeityje. Todėl šiandien valstybės saugumas turi būti suprantamas gerokai plačiau nei vien kariuomenės stiprinimas ar ginkluotės pirkimai. Saugumą kuria pasirengusi visuomenė, stipri pilietinė valia, pasitikėjimas savo valstybe ir gebėjimas veikti kartu.

Būtent todėl nuolat kalbu apie kultūrą kaip nacionalinio saugumo dalį. Valstybę galima pulti raketomis, bet ją galima silpninti ir melu, propaganda, istorijos klastojimu, tapatybės ardymu. Jeigu žmonės nebetiki savo valstybe, nebežino savo istorijos ir nebejaučia atsakomybės už savo kraštą, jokie ginklai vieni patys valstybės neišgelbės.

Kalbant apie vadinamąją X valandą, niekada nenorėčiau spekuliuoti karo tema. Tačiau vieną dalyką galiu pasakyti labai aiškiai – Lietuva yra mano namai, mano valstybė ir mano atsakomybė. Todėl mano vieta būtų čia, kartu su savo šalimi ir jos žmonėmis.

Ar tai reikštų ginklą rankose? Jeigu valstybė manytų, kad galiu būti naudingiausias būtent taip, savo pareigos nevengčiau. Tačiau valstybės gynyba nėra vien apkasas ir šautuvas. Vieni gina valstybę fronte, kiti medicinoje, logistikoje, informaciniame lauke, kultūros ir švietimo srityse. Karo metu kiekvieno žmogaus gebėjimai tampa svarbūs.

Per savo gyvenimą daug metų praleidau scenoje, auditorijose ir viešajame gyvenime. Todėl natūralu, kad kritinėje situacijoje siekčiau būti ten, kur mano patirtis ir kompetencijos galėtų duoti didžiausią naudą valstybei. Tačiau pats principas nesikeičia – ne ieškoti saugiausios vietos, o ieškoti būdo, kaip geriausiai tarnauti Lietuvai.

Istorija mus moko labai svarbios pamokos: valstybės išlieka ne todėl, kad neturi priešų, o todėl, kad turi žmonių, pasirengusių jas ginti. Mano šeimos istorija tai patvirtina. Tikiu, kad ir šiandien Lietuvoje tokių žmonių yra daug. Būtent todėl, nepaisant visų grėsmių, esu ramus dėl mūsų valstybės ateities.

JAV lietuvių bendruomenė istoriškai padarė milžinišką įtaką Lietuvos nepriklausomybės pripažinimui ir įstojimui į NATO. Kokį vaidmenį išeivijai matote šiandien, kai Lietuvai vėl reikalinga maksimali geopolitinė parama iš Washingtono? Ko šiandien tikitės iš Amerikos lietuvių?

Pirmiausia noriu pasakyti labai aiškiai – Lietuvos valstybė niekada neturėtų pamiršti, ką mūsų laisvei ir nepriklausomybei reiškė išeivija. Jei ne dešimtmečius trukęs Amerikos lietuvių darbas, atkaklumas ir tikėjimas Lietuva, mūsų kelias į tarptautinį nepriklausomybės pripažinimą, į NATO ir Europos Sąjungą būtų buvęs gerokai sudėtingesnis. Kol Lietuva buvo okupuota, būtent išeivija daugelyje pasaulio valstybių saugojo Lietuvos vardą, priminė apie neteisėtą okupaciją ir neleido pasauliui pamiršti, kad už geležinės uždangos egzistuoja pavergta, bet nepalaužta tauta.

Todėl, kalbėdami apie išeiviją, neturėtume jos vertinti vien kaip gražios mūsų istorijos dalies. Ji ir šiandien yra gyva Lietuvos stiprybės dalis. Galbūt šiandien kovojame ne dėl formalaus nepriklausomybės pripažinimo, tačiau iššūkių tikrai netrūksta. Rusijos agresija prieš Ukrainą, didėjanti geopolitinė įtampa, informaciniai karai, demokratinių vertybių išbandymai verčia mus nuolat rūpintis savo valstybės saugumu ir tarptautiniu matomumu.

Jungtinės Valstijos išlieka svarbiausia NATO galia ir vienas svarbiausių Lietuvos strateginių partnerių. Todėl Amerikos lietuvių balsas Washingtone, valstijų administracijose, universitetuose, žiniasklaidoje, verslo ir visuomeninėse organizacijose tebėra labai reikšmingas. Kartais Lietuvoje nepakankamai įvertiname, kiek daug gali reikšti vienas argumentuotas pokalbis su Kongreso nariu, senatoriumi, žurnalistu ar nuomonės formuotoju. Istorija rodo, kad būtent tokie ryšiai dažnai tampa svarbių politinių sprendimų pagrindu.

Tačiau šiandien iš Amerikos lietuvių tikiuosi ne tik politinio palaikymo. Man atrodo, kad ne mažiau svarbi tampa kultūrinė ir vertybinė diplomatija. Pasaulyje, kuriame informacijos srautai milžiniški, o dėmesio trukmė vis trumpėja, valstybės matomumą ir autoritetą kuria ne vien diplomatai ar kariuomenė. Jį kuria ir mokslininkai, menininkai, verslininkai, studentai, bendruomenių lyderiai. Kiekvienas žmogus, kuris savo aplinkoje kalba apie Lietuvą, pasakoja jos istoriją, pristato jos kultūrą ir pasiekimus, iš esmės tampa Lietuvos ambasadoriumi.

Ypač svarbu išsaugoti tai, kas ilgą laiką buvo Amerikos lietuvių bendruomenės stiprybė – lietuvišką tapatybę. Kalbą, kultūrą, istorinę atmintį, ryšį su savo šaknimis. Tauta gyvuoja ne vien valstybės institucijose ar teritorijoje. Ji gyvuoja žmonių širdyse. Todėl kiekviena lituanistinė mokykla, kiekvienas lietuviškas renginys, kiekvienas lietuviškai kalbantis vaikas ar anūkas yra ne mažiau svarbi investicija į Lietuvos ateitį negu bet kuris politinis pareiškimas.

Man teko ne kartą lankytis Jungtinėse Valstijose ir susitikti su lietuvių bendruomenėmis. Kaskart grįžtu su nuoširdžiu dėkingumu ir pagarba žmonėms, kurie net gyvendami už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos išsaugojo ne tik lietuviškas pavardes, bet ir gyvą meilę savo valstybei. Tai nėra savaime suprantamas dalykas. Tai yra didžiulis darbas, perduodamas iš kartos į kartą.

Todėl šiandien Amerikos lietuviams norėčiau pasakyti labai paprastai: Lietuvai jūsų reikia ne mažiau negu anksčiau. Galbūt pasikeitė aplinkybės, pasikeitė iššūkiai, tačiau nepasikeitė vienas dalykas – Lietuva yra stipriausia tada, kai jos žmonės, kad ir kur gyventų, jaučia bendrą atsakomybę už savo valstybės likimą.

Lietuva yra gerokai didesnė nei jos teritorija žemėlapyje. Ji tęsiasi nuo Vilniaus iki Čikagos, nuo Kauno iki Los Angeles, nuo Klaipėdos iki Washingtono. Ir kol gyvas šis ryšys, tol gyva ir stipri bus pati Lietuva.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas“ (2026 m. birželio 4 d. numeryje, Vol. CXVll Nr. 453)