Quo vadis, EXPO CHICAGO?

Šiuolaikinio meno mugės EXPO CHICAGO atgarsiai – pokalbis su iškiliu JAV gyvenančiu lietuviu menininku Rimu Čiurlioniu, jau ketvirtą kartą dalyvavusiu šiame pasaulinio garso renginyje.

RAMUNĖ LAPAS.

Jau trečius metus iš eilės šiuolaikinio meno mugėje EXPO CHICAGO Lietuvos meno scenai atstovavo Vilniaus „Contour Art Gallery“, vadovaujama Vilmos Mačianskaitės. Parodos FOCUS dalyje (kuratorė – Katie A. Pfoh), skirtoje parodyti į 1–2 menininkų kūrybą, buvo eksponuojami Lietuvos Nacionalinės premijos laureatės tekstilininkės Laimos Oržekauskienės-Ore ir Čikagoje gyvenančio bei kuriančio tapytojo Rimo Čiurlionio darbai.

Pirmus metus mugei vadovaujant Kate Sierzputowski, EXPO CHICAGO 2026 sutraukė apie 130 galerijų iš viso pasaulio, per keturias dienas joje apsilankė apie 35 000 meno profesionalų ir mėgėjų. Dalyvių gausa paroda šiemet galbūt nenustebino, bet pasiūlė naujovių. Viena tokių – iniciatyva „EXPO Projects“. Jos rėmuose pristatyta partnerystė su Obama prezidentiniu centru (The Obama Presidential Center) suteikė galimybę susipažinti su šiuo muziejumi dar prieš jo atidarymą, kuris bus birželio mėnesį.

Mugės metu taip pat vyko tarptautinė kuratorių konferencija, kurioje dalyvavo per 60 meno profesionalų iš viso pasaulio. Atvyko ir dvi Lietuvos atstovės: Šiuolaikinio meno centro vyr. kuratorė Virginija Januškevičiūtė ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Radvilų rūmų kuratorė Monika Kalinauskaitė. Parodoje apsilankė ir naujoji LR kultūros atašė JAV Akvilė Kavaliauskaitė.

Pagrindinis EXPO CHICAGO rėmėjas, „Northern Trust“, kasmet keliems Amerikos muziejams suteikia galimybę papildyti savo meno kolekcijas naujais kūriniais. Šiemet „Northern Trust Purchase Prize“ apdovanojimas atiteko Denverio meno muziejui (Colorado valstija), Nelson-Atkins meno muziejui (Kansas City, Missouri), Peabody Essex muziejui (Salem, Massachusetts) ir „The Phillips Collection“ (Washington, DC), išsirinkusiems galerijose VERVE, „Chris Sharp Gallery“, „Enari“, 56 HENRY, „Magenta Plains“ ir „Mitre Galeria“ eksponuotus kūrinius.

Vilma Mačianskaitė: sulaukėme didelio dėmesio

Nors ir turėjo EXPO organizatorių kvietimą dalyvauti parodoje, „Contour Art Gallery“ įkūrėja Vilma Mačianskaitė delsė pirkti bilietą į Čikagą – iš kultūros institucijų negavo finansinės paramos. Apsisprendė tik tada, kai užsitikrino dalinę paramą iš individualių rėmėjų (apie pasirengimą EXPO, iššūkius, su kuriais tenka susidurti, Vilma pasakojo „Drauge“ š. m. balandžio 2–4 d. numeryje).

Tačiau sprendimas dalyvauti buvo teisingas. Galerininkė sakė esanti patenkinta jiems skirta vieta, o ir susidomėjimas lietuvių darbais buvo labai didelis.

„Stipri publika. ‘Frieze’, matyt, yra papildę VIP sąrašus rimtomis institucijomis, todėl susidomėjimas ne tik žiūrinėjančių mėgėjų, bet ir meno profesionalų labai didelis buvo“, – komentavo V. Mačianskaitė.

Iš tiesų, prie „Contour Art Gallery“ stendo visą laiką būriavosi lankytojai. Juos traukė meditatyvūs Laimos Oržekauskienės-Ore darbai, kuriuose neįprastu būdu dera tradicija ir šiuolaikinis menas. Pati dailininkė neatvyko, tad Vilmai nuolat teko pasakoti apie unikalią menininkės techniką – rankomis išaustus gobelenus, ant kurių perkelti skaitmeninės fotografijos vaizdai.

„Laimos technikos unikalumas ir konceptualumas visus labai stebino, tai progų patylėti per tas keturias dienas nebuvo. Nuolat buvo kam ką pasakoti“, – šypsojosi galerininkė.

Čikagoje gyvenantis tapytojas Rimas Čiurlionis mugėje su lankytojais bendravo betarpiškai. Jam ši EXPO – jau ketvirta, ir šiemet – itin sėkminga. Dailininko darbų įsigijo pavieniai kolekcininkai, bet taip pat – o tai ypač džiugina – jais pasipildė Cleveland Clinic Art Collection. Mugei pasibaigus, Rimas Čiurlionis pasidalino savo mintimis ir įspūdžiais apie EXPO CHICAGO, vertingomis įžvalgomis apie meno prasmę ir vaidmenį, šiek tiek pravėrė savo kūrybinių dirbtuvių duris.

Rimas Čiurlionis: į priekį veda klausimai

Mielas Rimai, tau – jau ketvirtasis EXPO?

Taip. Pradėjau 2014 metais, kartu su Laima Oržekauskiene – tada pirmą kartą turėjome lietuvišką stendą. Po metų, 2015-aisiais, kuravau g rupinį pasirodymą. Vėliau, generaliniu konsulu dirbant Mantvydui Bekešiui, pabandėme įtraukti daugiau lietuvių. Prisidėjo ir tuo metinė kultūros atašė Gražina Michnevičiūtė. Tas labai gerai pavyko (2022 m. lietuviškai meno scenai mugėje atstovavo 5 jauni kūrėjai – R. L. past.).

O šiemetinėje parodoje jūs su „Contour Art Gallery“ dalyvavote kaip par tneriai, ar Rimas Čiurlionis buvo galerijos atstovaujamas dailininkas?

Aš buvau pakviestas kaip dailininkas. Noriu papildomų kreditų duoti „Contour Art Gallery“ įkūrėjai Vilmai Mačianskaitei, nes ji be jokio rėmimo iš Lietuvos kultūros institucijų, savo iniciatyva ieškojo finansų, kad galėtų įgyvendinti sumanymą – dalyvauti parodoje, ir tą padarė. Tai – didelis dalykas. Galerijos įvaizdis formuojamas metų metais, reikia didelio įdirbio, kad ji įgytų savo veidą ir koncepciją. Bet tokių galerijų dalyvavimas jau iš karto sudaro labai skirtingą atmosferą, negu tų, kurios tik bando nustebint, o ne prisistatyti kaip galerija su savo matymu, su savo estetiniu, meniniu supratimu. Mokėjimas vesti galeriją, ją išlaikyti, ieškoti paramos, užnugario, pristatyti autorius – tai be galo sudėtingas darbas. Mano nuomone, „Contour Art Gallery“ rodo gerą pavyzdį savo veikla.

O „suporuoti“ jus su Laima Oržekauskiene – taip pat buvo Vilmos idėja?

Taip, čia Vilmos pasirinkimas. Ji iš pradžių norėjo kviesti kitą autorių, ir atvirai apie tai man pasakė. Paskambino ir pasakė, kad sunku su finansais, sudėtinga vežti – ar tu sutiktum dalyvaut? Gerai, sakau, dalyvaujame.  Ir Laima, ir aš prisidėjome prie išlaidų, sutarėme dėl sąlygų. Įdomu, kad Tony Karman (ilgametis EXPO CHICAGO prezidentas ir vadovas, kurį 2025 m. pakeitė Kate Sierzputowski – R. L.), kuris atėjo ir šiemet, prisiminė mūsų porą. Tada mums gerai pavyko su Laimos darbais. Prisimenu, buvo labai pompastiškas ir emocingas tas pirmas lietuvių dalyvavimas parodoje, buvo smagu.

O kaip jūs kūrėte bendrą parodinę erdvę? Ar derinote darbų atranką? Kaip sprendėte, ką rodyti būtent šiame kontekste, šioje parodoje?

Aš paminėjau Vilmai, kad norėčiau padaryti maketą – kaip atrodys visa ta mūsų su Laima darbų erdvė. Kad nebūtų padrika, o turėtų kažkokį vientisumą, nors mūsų darbai ir labai skiriasi. Bet tai galima padaryti, galima du skirtingus dalykus erdvėje suvesti taip, kad jie kurtų atmosferą. Derinau ir su Laima – kiek ji man leidžia, kaip jai atrodo, bet paskutinis žodis vis tiek priklausė Vilmai. Padariau maketą, išfotografavau, Vilmai viskas atrodė gerai, ir taip nusprendėm palikti – žinoma, suprasdami, kad realioj erdvėj kažkas gali keistis. Bet kai turi aiškų sprendimą, tada nesiblaškai. Manau, tai profesionalus būdas, visos galerijos tą daro. Man asmeniškai neužtenka tik kompiuterinių vaizdų, norisi pasidaryti pagal mastelį erdvės maketą ir išdėstyti atitinkamai sumažintus darbų vaizdus toje erdvėje. Nes pateikimas yra labai svarbu – žmogus, įėjęs į erdvę, turi jaustis patogiai.

Man asmeniškai labai patiko lietuviškas stendas šiemetiniame EXPO. Tikrai labai patiko.

Sunku vertinti objektyviai, kai patys darėm… Gal po kiek laiko, pamačius galerijų visumą… Bet jis tikrai labai skyrėsi. Ir daugiau žmonių sakė, kad patiko. Manau, kad buvo tvarkoj.

Paroda – kūrybinė injekcija miestui

Ketvirtas dalyvavimas šioje parodoje, kuri nuo 2023 metų vyksta po tarptautinių meno mugių bendrovės Frieze „stogu“. Kokį įspūdį paliko pats renginys?

Iš tikrųjų, EXPO CHICAGO perėmė, nupirko Frieze, bet renginys vyksta ne Frieze vardu – jis ir toliau vyksta kaip EXPO CHICAGO. Parodą Čikagoje organizuoti pradėjo John Wilson 1980 metais – manęs dar čia nebuvo. Daug kartų keitėsi savininkai, bet ji visą laiką vadinosi Art Chicago, o vėliau (nuo 2012 m.) – kaip EXPO CHICAGO. Savininkai turi teisę pasirinkti kuratorius ir sudaryti parodą. Frieze tą daro trečius metus iš eilės, ir skirtumas šiek tiek pasijuto galerijų atrankoje – kokios galerijos dalyvauja, kokios jau nedalyvauja. Labai daug galerijų iš P. Korėjos, nes jie sudarė bendradarbiavimo sutartį (partnerystė su Galleries Association of Korea – Gaok – R. L. ). Iki Frieze sutarties su Korėja iš šios šalies dalyvaudavo tikrai labai gražių galerijų, kurių dabar aš pasigedau. Pats Frieze renginys vyksta New Yorke, ir tai, ką daro Frieze grynai savo vardu, skiriasi.

Keičiasi EXPO vaizdas. Į kurią pusę eis, dar labai sunku pasakyti. Daug kas nuo kuratorių priklauso. Nuo marketingo – kokias galerijas kviečia, ir kokios jau nevažiuoja, nes joms nėra reikalo čia važiuot, niekas nesidomi. Kartais liūdna dėl to truputėlį, nes prarandam tą stiprią kultūrinę injekciją. Bet mugės yra komercinis renginys – važiuoja tie, kas gali parduoti.

Man visada mugės kokybė matyti, kai dalyvaujančios galerijos turi savo veidą, nebando padaryt fekto. Galerijos bandymas daryt efektą dvelkia provincialumu. Gal tas žodis per aštrus, bet norisi daugiau natūralumo. Pvz., tokios galerijos kaip McCormick Gallery, GREY yra tikrai brandžios. Amsterdamo galerija labai konceptuali… Buvo tikrai stiprių galerijų, jau nekalbant apie pavienius įdomius autorius ir darbus. Bet man trūko kažkokio sukauptumo, atmosferos, darbų vibracijos tarpusavyje.

Antra vertus, gal lemia pats laikmetis – jis yra sunkokas, slegiantis. Pernai galerininkai kalbėjo, kad tai paveikė ir perkamumą, ir pačią tos meno šventės atmosferą. Galbūt galerijų dalyvavimas priklausė nuo pasikeitimų politikoje, atsiradusios baimės ir visokių sudėtingumų. Bet Čikaga – labai demokratinis miestas ir, mano nuomone, stengiasi išlikti pažangus visokiais gražiais renginiais.

Trikampis: kūrėjas – kūrinys – žiūrovas

Grįžkime prie lietuviško stendo. Ar pakankamai didelis buvo susidomėjimas judviejų su Laima darbais?

Aš manau, kad buvo. Ėjo daug meno profesionalų, Vilma su jais daug bendravo. Dėl Laimos darbų, ką aš pastebėjau, juos ypač įvertino žmonės iš Indijos, kitų Azijos šalių, kur yra gilios tekstilės tradicijos. Kalbant apie mano darbus, tai labai daug vokiečių, kitų galerijų atstovai domėjosi, ir šiaip žmonės – ir mėgėjai, ir profesionalai.

Ką žmonės nori žinoti? Jie mato parodoje dailininką, jo darbus – ko paprastai klausia? Kas jiems įdomu?

Įvairių klausimų buvo. Į kai kuriuos įdomu atsakyti, į kai kuriuos nesinori… Pajunti, kad tuščias reikalas – pabandė kažko gilaus paklaust. Įdomu atsakyti į paprasčiausius klausimus arba tiesiog su žmogumi pasikalbėti. Profesionalai dažnai klausia apie techninius dalykus, gal mažiau apie giluminius, psichologinius, darbo prasmę. Kiekvienam prasmė yra skirtinga. Pvz., dažnas klausimas yra – ar darbas meditatyvinis, ar emocinis?.. Jis visoks yra, nes priėjimas prie jo yra ir meditatyvus, ir emocinis, ir intuityvus, ir informatyvus – viskas susideda.

Parodoje priėję vieni žmonės sakė pasakojantys studentams, jog menininkas aukoja savo gyvenimą… Jokiais būdais negali įsileisti minties, kad esi auka. Nelaimė taip galvoti, tu pasmerki save. Žmogaus asmeninis pasirinkimas, kaip jis gyvens. Auka yra kiekvieno, kuris įdeda į savo darbą nervų, bet tai tavo asmeninis dalykas. Jeigu taip galvosi, tą sakysi, tu prarasi savo vidinį užtaisą. Greičiau galima sakyti, kad čia tavo duona.

Ar lankytojai dalijasi savo impresijomis? Ar jie pasakoja autoriui, pvz., kokias emocijas jiems sukelia darbas, ar kokį turinį jie įžvelgia?

Dalijasi. Kartais tai savotiškai skamba, bet jeigu jau rodai darbą – turi priimti. Vieni į išorę daugiau žiūri, kiti pagauna kitokius dalykus. Labai įdomu – čia kaip muzikoj. Kiekvienas darbas vis tiek yra vibracija, jis kuriamas su tam tikromis psichologinėmis įtampomis. Savo darbuose aš stengiuosi išvengti kokio nors vaizdavimo ar asociatyvių dalykų. Bet kai kurie žmonės netgi abstrakciją matydami tame spalvų žaisme nori įžiūrėti realų vaizdą – mano nuomone, tu iš karto užtveri sau kelią į tą kūrinį.

Kitas klausimas – kaip pats autorius prieina prie kūrinio, prie formos, prie spalvos, kokia yra jo atsakomybė ir sąžiningumas pačiam sau. Nes kiek ta atrasta ar ieškoma forma surezonuoja į mane patį, tiek tas darbas man užduoda tolesnį klausimą – kaip komponuoti. Ar ant lapo, ar ant drobės… Kaip jis patį mane paveikė… Kartais darbas pralenkia mane, pats nueina toliau už mano mąstymą. Tada belieka tik į šoną atidėti ir laukti, kada pribręsiu jį užbaigti.

O nuo ko prasideda kūrinys? Ar pirminiu impulsu būna idėja, ar vaizdas, ar garsas, ar emocija?..

Visi tie dalykai turi reikšmę. Bet pagrindinė reikšmė yra gyvenimo nuostata. Mano suvokime.

Tai praktiškai idėja, mintis?

Mintis ir nuostata, į ką visa kūryba eina. Kaip tai padeda man pačiam vystytis. Daug momentų, kurie mane ugdo ir kitus ugdo. Arba – žlugdo. Man pačiam yra klausimas meno prasmė. Kartais ji kabo ant plauko, kartais jis visiškai atrodo beprasmis… Taip, galima sakyti, kad kai kam tai gelbėjimosi šakelė, bet kiek daug iš tikrųjų jis gali, tas menas? Jeigu anksčiau jis buvo pilnas simbolių, renesanso laikotarpiu išlaisvėjo, tai mūsų dienomis prieinama iki tokio labai liberalaus meno, kur sureikšminamos savo problemos, kompleksai. Nesakau, kad jis negali toks būti, gal kada nors jis taps laikmečio išraiška – menas buvo toks. Kas yra svarbu, kas išlieka – tai kaip tas kūrinys buvo atliktas, koks individo veidas matyti, kokia forma išreikštas ir kokį impulsą davė kitiems.

Ką rašo dailininkas sau pačiam?

Šį kartą jūs su Laima pasikeitėte vietomis – 2014 m. jos, o dabar tavo darbų buvo nupirkta, ir nemažai…

Taip, pirko ir pavieniai žmonės, bet labai didelis džiaugsmas ir sėkmė, kad į savo meno kolekciją šešis mano darbus nupirko Clevelando klinikos.

Mano bėda, kad aš niekada per daug nesižymėjau, kur nukeliavo mano darbai… Yra JAV, Vokietijoje, yra Lietuvoje, Čiurlionio muziejuje. Ir nupirko, ir padovanojau, nes man svarbu yra, kad Lietuvoj būtų mano darbų.

Ar jau galvoji apie kitą parodą, galbūt personalinę? O gal – apie albumą?

Po EXPO noriu sugrįžti prie savo darbų, toliau ramiai dirbti, o dėl parodos – gal Lietuvoj. Gal – Čikagoj.

Su Čiurlionio muziejumi Kaune galvojame apie leidinį, tik nežinau, kaip bus – muziejui dabar sunku, jiems „apkarpė“ lėšas. Bet tikiuosi – pavyks. 2027 m. Čiurlionio muziejuje vyks konstruktyvistų paroda, ten įtrauktas ir aš, ir Kęstutis Zapkus, kiti lietuvių menininkai. Bus išleistas parodos katalogas, o šalia to muziejus nori išleisti mano albumą. Tauras Bublys išfotografavo mano darbus, muziejus ieško leidinio dizainerio. Žinau, kad ir pats prisidėsiu, nes turiu savo viziją. Ten bus ir teksto truputėlį, tokių mano paties parašymų – ne darbus aiškinančių, bet daugiau apskritai apie buvimą ant šios žemės.

Ką rašai, ką paišai ir ką tapai – tai visai atskiri dalykai. Darbą pabaigus ar iš dalies pabaigus, jis veda į kitą darbą, o tie rašymai papildo mane. Išsireikšdamas galiu aiškiau žinoti, ko trokštu, į ką einu, ką moku. Iškyla klausimas… Ir nors atsakymo aš turbūt niekad nerasiu, džiaugiuosi, kada atsiranda kitas klausimas. Nes jeigu klausimų nėra, tada jau nekaip.

– – –

Visgi EXPO parodoje buvo keletas paminėtinų menininkų ir galerijų, dėl kurių šiemet vis dėlto buvo verta ją aplankyti. Tarp jų – „Contour Art Gallery“ iš Vilniaus, Lietuvos, eksponavusi Laimos Oržekauskienės ir Rimo Čiurlionio kūrinius; „Suppoment Gallery“, pristačiusi įvairių Pietų Korėjos menininkų darbus, bei Los Angeles įsikūrusi galerija „Lobster Club“, eksponavusi Danielle Kosann kūrinius. Nepaisant mano skepticizmo dėl abstrakcijos ir abstrakčiojo ekspresionizmo šiais laikais, būtent „Suppoment Gallery“ rezidentų abstraktūs kūriniai bei Oržekauskienės ir Čiurlionio minimalistiniai, konceptualūs ir giluminiai darbai išskyrė šias galerijas iš visų beprasmiškų kopijų, užtvindžiusių EXPO. Galiausiai, mane tikrai sužavėjo labai jautrūs, šiek tiek supaprastinti ir netgi vaikiški Kosann kūriniai. Priešingai nei beprasmis dirbtinio intelekto menas, šie paprasčiausiai žmogiški kūriniai traukia labiau nei bet kada.

Iš Egor Goryachikh straipsnio F Newsmagazine, internetiniame School of the Art Institute of Chicago leidinyje.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas“ (2026 m. gegužės 28 d. numeryje, Vol. CXVll Nr. 43)