Vidinė trauka, arba pats gyvenimas yra šventė

Gražina Michnevičiūtė su Jonu Meku. (Asmeninio albumo nuotr.)

Priešpaskutiniame metų numeryje Lietuvos Respublikos kultūros atašė Gražina Michnevičiūtė pasakoja apie New Yorko trauką, iš Jono Meko gautas pamokas, dalijasi savo pomėgiais ir nuoširdžiu tikėjimu, kad ateis laikraščių ir žurnalų renesansas.

JOLANTA ONA VITKUTĖ.

Naujuosius Metus virtualus knygų klubas „Frida“ pasitinka kartu su Lietuvos kultūros atašė JAV Gražina Michnevičiūte, kuri savo kadenciją pradėjusi dar 2018 m., ją baigs 2025 m rugpjūtį. G. Michnevičiūtės jaukaus kambario lentynose Brooklyne – daugybė mėgiamų knygų, kurios įkvėpė ir palaikė įvairiais gyvenimo momentais. Apie žmonių stiprybę ir išmintį, apie kūrybingumą ir vidinį susitelkimą, naujienos iš Lietuvos ir diasporos renginius. Prie jų šliejasi ir dukros Majos, studijuojančios kinematografiją, kino meno leidiniai.

Mūsų pokalbis sukasi apie New Yorko paslėptą energiją, Jono Meko mistišką buvimą šalia, netikėtus kelionių posūkius ir lietuviškus ženklus, paslėptus sausakimšose miesto erdvėse. Ir, žinoma, apie knygas.

Gražina, prieš tapdama Lietuvos kultūros atašė JAV ir įsikurdama New Yorke, vienuolika metų praleidai kurdama „Moters” žurnalą, buvai vyriausioji šio leidinio redaktorė. Kartu su tavimi jis prisipildė meninių vibracijų. Galima sakyti, jog visą savo gyvenimą propaguoji lietuvišką kultūrą. Galbūt tą meilę menui paveldėjai iš savo šeimos?

Viskas prasidėjo nuo mano senelio Jono, neįtikėtinai įdomaus likimo žmogaus, savamokslio muzikanto. Tai jis mane ir sesę nuvedė į muzikos mokyklą. Sesuo mokėsi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, o aš – Balio Dvariono muzikos mokykloje. Studijas pradėjau smuiko klasėje, bet po to, dėl patirtos avarijos, teko keisti specialybę, tad baigiau chorinį dirigavimą. Tačiau čia ir baigėsi mano muzikinė karjera, o sesuo su muzika liko visą gyvenimą ir yra nuostabi pedagogė.

Šalia muzikos į mano gyvenimą kaip uraganas įsiveržė teatras. Vilniaus 18-oje vidurinėje mokykloje, kurioje mokiausi, dabar garsi teatro režisierė ir prodiuserė Dalia Ibelhauptaitė įkūrė teatro trupę. Aš tapau šios trupės nare. Statėme spektaklius mokykloje, po to dar vienas pastatymas buvo Jaunimo teatro mažojoje salėje. Mūsų trupėje buvo tikrai kūrybingi žmonės – muzikantas Andrius Mamontovas („Fojė“ muzikos grupę įkūręs dar mokykloje), Kauno dramos teatro aktorius Dainius Svobonas, fotografas Algis Kriščiūnas. Mūsų mokyklą taip pat baigė ir žinomas teatro režisierius Oskaras Koršunovas. Teatras, įsukęs mane nuo 15-os metų į kultūrinį gyvenimą, taip ir liko mano orbitoje. Visom prasmėm. Iki šiol domiuosi teatru ir susitinku su tais pačiais draugais, kuriuos pažįstu kone keturiasdešimt metų.

Kažkada esi sakiusi, kad tau kelionės būtinos, kad išvėdintum galvą, ir kiltų naujų minčių. Likimas lėmė įsikurti New Yorke – gal prisimeni savo pirmąją kelionę į šią pasaulio kultūros sostinę?

Pirmą kartą į New Yorką atvažiavau 2008-aisiais. Mano draugai Rimvydas (Ray) Bartkus ir Ina Bartkus ilgai kvietė apsilankyti, bet aš vis nepasiryždavau. Atsimenu nepaprastą jausmą, įsėdau į taksi oro uoste, važiuoju, stebiu pro langus New Yorką ir pajuntu: čia mano miestas. Nors kai kuriuos miestus man tenka jaukintis ilgai. Kaskart keliaudama, bandau apčiuopti, išgyventi lankomą vietą. New Yorkas iš karto suteikė daug energijos ir įkvėpimo.

Ar prieš keliaudama darei „namų darbus“ – skaitei knygas, organizavai užrašus ir pan.?

Visada, kur bevažiuočiau, daug skaitau, domiuosi, dažnai ir kultūrinį-meninį planą susidarau. Jei kažkas su manimi kartu keliauja, aš ir jam prirenku visko, kas būtų įdomu. Daug dėmesio skiriu ir maistui, nes tai – svarbi kiekvienos šalies ir net miesto kultūros dalis. Tąkart New Yorke man daug dalykų ir Rimvydas aprodė – supažindino su miesto struktūra, muziejais. Tačiau aš ir pati mėgstu tiesiog leistis klaidžioti po miestą ir taip atrasti savą maršrutą. Pamenu, tada pagalvojau, kad norėčiau grįžti į New Yorką ir jame pagyventi taip, kaip niujorkiečiai. Taigi svajokite atsargiai, nes paskui gali tekti spręsti patiems sau mestus iššūkius.

Visgi tai drąsus, stiprus gyvenimo posūkis – iš Vilniaus persikraustei į kitą pasaulio kraštą. Iš kur sėmeisi drąsos?

Kai reikėjo persikraustyti, viskas vyko labai chaotiškai. Beveik iki pat išvažiavimo dirbau žurnale „Moteris“, pabaigiau 2018-ųjų sausio numerį, kurio viršelio veidas buvo Dalia Ibelhauptaitė. Ir tada per pora mėnesių reikėjo susirikiuoti gyvenimą ir susipakuoti daiktus. Nežinojau, kur gyvensiu, nežinojau, ką pasiimti. Pamenu, pasikviečiau sesę, vaikščiojau po namus ir klausinėjau jos, ką įsidėti į dėžes. Prigriebiau visiškai keistų dalykų, net nelabai reikalingų, bet primenančių namus.

Atvykusi į New Yorką apsigyvenau bičiulio bute Williamsburgo rajone Brooklyne. Maniau, pagyvensiu čia kelis mėnesius, bet likau čia visus šiuos metus. Ko gero, galiu vadinti save brukliniete, nes Brooklynas, nors ir yra New Yorko dalis, tačiau tai – kitas miestas. Čia kita atmosfera, energija ir tempas. Kartais išeidama iš darbo pajuokauju: važiuoju į savo kaimą, nes čia yra ramu, ypač rytinėje Williamsburgo dalyje.

Sakoma, jog New Yorkas – tai miestas narkotikas. Žmonės keikia jį ir nekenčia, o apsisukę ir vėl myli. Šis miestas sukelia didžiulę jausmų amplitudę. Jo energiją reikia perprasti, išmokti jame laviruoti, išsaugoti save. Tik tada ateina pojūtis, kad miesto energija tave užpildo, nelieka destrukcijos ar nuovargio.

Gyvendama New Yorke, sutikai daugybę žmonių, tarp jų ir garsių lietuvių meno atstovų. Sakyk, kurie susitikimai paliko giliausią įspūdį, labiausia įsirėžė atmintin? O gal net pakeitė tavo požiūrį į gyvenimą?

Mano pažintis su New Yorku prasidėjo nuo Jono Meko. Labai gaila, kad likimas lėmė su juo praleisti tik vienus jo paskutinius gyvenimo metus. Tai žmogus, kuris atvėrė ne vienas duris, iš jo išmokau daugybę dalykų – požiūrio į New Yorką, į darbą, sužinojau, kaip viskas veikia šitam mieste.

Įdomu, kad J. Mekas manęs laukė atvykstant, nors mes ir nebuvom pažįstami. Tik du kartus buvau jį sutikus Vilniuje. Tarsi jis būtų turėjęs mano gyvenime kažkokią užduotį. J. Mekas buvo pirmas žmogus, kuriam parašiau laišką, kai atvažiavau. Ir jis iškart pakvietė mane į namus vakarienės. Aš labai jaudinausi, ir be galo apsidžiaugiau, kai išeinant jis padavė man maišą savo knygų ir pasakė „Na, draugausim“. Ir nors šio nepaprasto menininko nebėra su mumis, aš iki šiol su juo mintyse pasikalbu. Po Jono mirties su jo sūnumi Sebastianu Meku likome labai artimi draugai.

Man didžiulį įspūdį palieka vyresnės kartos kūrėjai, nepaprastai įdomios asmenybės – dailininkas Kęstutis Zapkus, meninių fotografijų autorė Nijolė Kudirka, kuriems per 80 metų.

Nepaprastai nuostabi ir brangi man pažintis su kompozitore Žibuokle Martinaityte, kurios karjera vystėsi kone žaibiškai. Per šiuos septynerius metus ji sukūrė daugybę kūrinių, vieną jų – „Būties polifonijos“ – ji specialiai sukūrė JAV gyvenančiam pianistui Andriui Žlabiui, kuris šį kūrinį atliko Lietuvos ir JAV diplomatinių santykių šimtmečio koncertuose Washingtone ir New Yorke. Turiu tikrai nuostabių draugų – po Nepriklausomybės čia atvažiavusių menininkų Vytenio Jankūno, Juliaus Ludavičiaus, Žilvino Kempino, Ievos Mediodios – ratą.

Per šiuos metus ir labai artimų asmeninių draugysčių užsimezgė, turiu tarsi savo naują niujorkietišką šeimą. Žinau, kad galiu bet kada paskambinti savo draugėms Daliai Stonienei ir Redai Hadpawat, jei prireiktų pagalbos.

Galima sakyti, esi apdovanota. Tik atvykus į New Yorką dar spėjai susitikti ir susidraugauti su Jonu Meku – poetu, avangardinio kino kūrėju, kurio dėka pasaulis gali džiaugtis, ko gero, vieninteliu eksperimentinio kino archyvu…

Jis ir poetas, ir kūrėjas, ir filmininkas, ir organizatorius, ir vadybininkas. Jo neįsprausi į jokius rėmus. J. Mekui jau buvo 95-eri, o aš kartais negalėdavau suspėti su juo – kiek jis visko darydavo. Iš jo išmokau – „būti visą laiką judėjime”. Jonas labai daug bendravo ir su jaunais žmonėmis, jie tarsi jį papildydavo. Buvo atviras, imlus, pastabus, stebintis pasaulį. Jo pagrindinis paskutinių metų tikslas buvo surinkti kuo daugiau lėšų jo viso gyvenimo projekto Antologijos filmų archyvo (Anthology Film Archives) renovacijai. Niekada nenustojo filmuoti, dirbti. Stebėdama Joną Meką, supratau, jog žingeidumas gimdo vidinę trauką, suveda su kitais žmonėmis. Mane stebino Jono tvirta valia ir užsispyrimas. Pvz., jo 2007 m. kurtas 365 dienų projektas, – kai kiekvieną dieną filmuodavo savo dienoraštį, nesvarbu, ar serga, ar pavargęs, ar keliauja. Sekdama juo, pabandžiau kiekvieną dieną mokytis ispanų kalbos, bent po dešimt minučių, ir išlaikiau šį pažadą tik 270 dienų.

Būna gyvenime, kad nebesuspėji – tada gelbsti minčių surikiavimas, tvarkaraščio sudarymas. Svarbu išmokti save disciplinuoti. Ir to vėl mokiausi iš Jono, net nusifotografavau jo 1967 m. sudarytą dienos tvarkaraštį, kuriame viskas smulkiai surikiuota – kada keliasi, eina į susitikimą, atsako į laiškus, kada laikas skirtas kūrybai ir t.t. Šioje dienotvarkėje laikas nuo 12 iki 1 val. buvo pažymėtas – „church“. Galvojau, ką reiškia ta „bažnyčia“? Paklausiau Sebastiano, jo sūnaus, ir jis paaiškino, kad tai valanda, kai Jonas išeidavo tiesiog pasivaikščioti, susidėlioti savo mintis – tai jam ir buvo kaip bažnyčia. Man labai patiko toks plano sudarymas, kai nepaprastai daug visom kryptim reikia dirbti – skirtingi projektai, laiškai, susitikimai, skambučiai – išties labai padeda, nes tu išmoksti nesiblaškyti.

New Yorkas visus išlaisvina, nes jame sutelpa katilas kultūrų, skonių, kvapų. Kažkada sau užsirašiau, kad šis miestas neturi vieno garso, vieno kvapo, vienos spalvos. Čia tą pačią akimirką pro tave pralekia mašina su hip hop įrašais, iš kitos sklinda itališka muzika, šone girdisi septinto dešimtmečio melodijos, ar puertorikiečių ritmai… Miestas tave užburia. Bet tai nėra Amerika, tai tik New Yorkas.

Ir lietuviško meno renginių tiek daug – tik spėk lankytis!  Kartu esi sakiusi, kad nemėgsti skubėjimo. Kaip šį savo pomėgį suderini su kultūros atašė dienotvarke?

Čia man padeda žurnalistės, redaktorės patirtis – juk daug metų dirbau įvairiuose leidiniuose, kur vienu metu reikia aprėpti daug dalykų. Iš tiesų, kai ruošiu projektą – labai daug galvoju, bet paskui įvyksta proveržis ir dirbu labai greitai. Taip būdavo ir su „Moters” žurnalu. Teminiams numeriams pradėdavau rinkti medžiagą ir dėliot į stalčiukus kone metus į priekį. Ir kultūros atašė projektams rašau planus, savo vizijas keliems metams. Juos reikia strategiškai apgalvoti, pasitarti su partneriais, ar galėsi įgyvendinti. Mano lėtumas atsiskleidžia savaitgaliais kartais mėgstu likti namuose, niekur neiti, tiesiog sėdėti, skaityti knygas, mąstyti. Save užpildyti. Dabar dar ir su šuniu einu pasivaikščioti – tai taip pat turiu laiko pasigalvojimams. Su dukra Maja juokaujame, kad mūsų šeimoje yra vienintelis niujorkietis – mūsų šuo Jokas,, kuriam jau ketveri metai.

Kadangi lankaisi virtualiame knygų klube „Frida”, pakalbėkime ir apie knygas. Pačiai dažnai tenka dalyvauti lietuviškų knygų pristatymuose, įvairiose literatūriniuose pokalbiuose. Gal gali trumpai papasakot apie paskutines skaitytas ir labiausiai įsiminusias?

Prisipažinsiu, kad daugiausia skaitau tai, kas yra susiję su rengiamais projektais arba artėjančiais renginiais. Šią vasarą daug laiko praleidau skaitydama apie diplomatų Lozoraičių šeimą, nes buvau pakviesta pakalbėti apie juos „Neringos“ stovyklos Vermonte rengiamose kultūros dienose. Šiuos metus Seimas paskelbė diplomatų Lozoraičių metais, pažymint trijų vienos giminės diplomatų – užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio vyresniojo, Lietuvos diplomatinio atstovo Washingtone Stasio Lozoraičio jaunesniojo bei Lietuvos atstovo prie Šventojo Sosto Kazio Lozoraičio – sukaktis. Atostogų Lietuvoje metu ta proga nuėjau į Signatarų namuose vykusią parodą, parsivežiau katalogą, pradėjau rinkti ir skaityti įvairią medžiagą, žiūrėti filmus, susitikau net su žmonėmis, kurie bendravo su Lozoraičiais. Tai buvo be galo įdomi patirtis ir aš gerokai praplėčiau savo žinias apie šią ypatingą šeimą.

O šiuo metu, kokia knyga užėmusi tavo savaitgalius?

Dabar skaitau apie performanso meną – RoseLee Goldberg knygas (meno istorikė, autorė, kritikė ir kuratorė. Jos seneliai iš tėvo ir mamos pusės kilę iš Lietuvos – red. past.), kadangi Lietuva 2025 m. pakviesta dalyvauti performanso meno bienalėje „Performa“, vykstančioje New Yorke. Tai yra svarbiausias performanso meno renginys visam pasaulyje, skaičiuojantis jau dvidešimtus metus. Lietuva čia turės savo paviljoną „Be sienų“, mat  perfomansai ir įvairūs renginiai vyksta skirtingose New Yorko vietose.

Kartu su „Performos“ įkūrėja ir meno vadove RosLee Goldberg ir jos komanda šį rugsėjį vykome į Vilnių, į Baltijos trienalę. Šio vizito metu kuratoriai aplankė nemažai meno institucijų, susitiko su lietuvių menininkais. RoseLee Lietuvoje lankėsi pirmą kartą, tad tikrai nenorėjome praleisti progos ir MO muziejuje ji surengė savo atvirą paskaitą.

Dabar taip pat daug skaitau ir apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, 2025-aisiais švęsime jo 150-ąsias gimimo metines. Vis atrandu naujų dalykų, o kartais įdomūs kontekstai patys pas mane atkeliauja.

Visada ant stalo guli kokia nors Jono Meko knyga ar jo dienoraščiai. Mėgstu jo dienoraščiuose atsiversti tą pačią mėnesio dieną, kurią esu, ir paskaityti, kas jo gyvenime vyko tuo metu. Taigi Jonas visada yra šalia.

Esu prisipirkus daug knygų apie New Yorką. Tyrinėju miesto, architektūros ir gastronomijos istoriją. Teoriškai apie miestą žinau daugiau negu esu jį išvaikščiojus.

Kur savo namuose New Yorke dažniausia laikai skaitomas knygas?

(Gražina ima vaikščioti su kamera po kambarį ir rodyti knygomis nuklotą stalą ir prikimštas knygų lentynas – red. past.)

Čia, ant stalo guli Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ – lapkritį kaip tik vyko šio romano pristatymas Europos literatūros naktyje New Yorke, „Nemuno“ žurnalas su Kęstučiu Zapkumi ant viršelio, krūva kulinarinių knygų – labai daug ir pati gaminu, ir renku medžiagą apie New Yorko gastronominius ypatumus. Mėgstu skaityti kulinarines knygas, kur yra ne tik receptai, bet ir istorija, pvz., apie menininkus ir jų patiekalus, kuo jie vaišindavo savo svečius.

Lentynoje – Jono Meko dienoraščiai, ir tavo, Jolanta, knyga „Meksika, mano meile“ prigludus prie J. Meko poezijos, Marinos Abramovič „Eiti kiaurai sienas“.

Kaip miela. Pamenu kažkuriame interviu citavai Joną Meką, sakydama – „nepaliaukite dainuoti, šokti, nepaliaukite šypsotis, nepraraskite šventės jausmo savo gyvenime“. Kaip pačiai sekasi įgyvendinti šį palinkėjimą, susikurti šventės jausmą ?

Man įsiminė istoriko Yuval Noah Harari šiemet Frakfurto knygų mugėje, kur jis pristatė savo naujausią kūrinį „Nexus“ apie dirbtinį intelektą, išsakyta mintis, kad pagrindinė žmonių užduotis artimiausioje ateityje bus sulėtinti tempą, nes tik „kai sulėtėsi, galėsi įsiklausyti į kitus žmones“. Atrodytų, dabar turime tiek žmones jungiančių komunikacijos priemonių, tačiau bendravimas nevyksta, nes visi kalba ir niekas neklauso.

Manau, daugelis nori to sulėtėjimo ir atokvėpio nuo isteriško bėgimo nežinia kur. Noriu šeštadienio rytą sėdėti verandoje, gerti kavą ir skaityti popierinę spaudą. Tikiu, kad ateis laikraščių ir žurnalų renesansas. Grįšime prie lėtesnio laiko. Nes visko suspėti negali ir turi sau pasakyti, kad laiko yra tiek, kiek yra. O šventė? Pats gyvenimas yra šventė ir ji visada su manimi.

 

Dėkui už pokalbį.

Straipsnis publikuotas gruodžio 21 d. (Vol. CXV NR. 102) „Draugo“ numeryje. 
Nuotraukos iš asmeninio albumo, autoriai Markus Nikola Mironovic ir Eleri Ever.