Paroda, nukelianti į vaikystę vėlyvuoju sovietmečiu

Vienoje iš salių lankytojus pasitinka di­džiulis Begemotas – tai dizainerės Rasos Balaišės istorinio žaislo rekonstrukcija. (A. Vaškevičiaus nuotraukos)

Algis Vaškevičius.

Baigiantis praėjusiems metams Kauno paveikslų galerijoje atidaryta labai ilgai ir kruopščiai rengta paroda „Pasaka. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“. Net tris galerijos aukštus užimanti paroda nukelia į tuos laikus, kuriuos daugelis puikiai atsimena, bet šiandien jaunajai kartai jau sunku patikėti, kad jų tėvų ar senelių vaikystė buvo būtent tokia.

Parodą įkvėpė buvusios vaikų kavinės „Pasaka” vitražai.

Parodos pavadinime esantis žodis „Pasaka“ reiškia ne tik pasaką, bet ir primena legendinę, pirmąją tuometėje Sovietų sąjungoje Kaune, Laisvės alėjoje atidarytą vaikų kavinę „Pasaka“. Provincijos vaikams, o ir ne tik jiems buvo svajonių svajonė nuvažiuoti su tėvais į Kauną ir užsukti į „Pasaką“ suvalgyti pieniškų dešrelių ar ledų metaliniame indelyje. Kavinė, kuri buvo uždaryta 1996 meais, garsėjo nuostabiais vitražais, kuriuos daugelis vyresnės kartos žmonių puikiai pamena.       

Naujosios parodos rengėjams legendinė vaikų kavinė „Pasaka“ tapo ne tik maitini­mo ir pramogų erdve, bet kaip švytinčių vitražų portalu, kuris atveria kontrastingus vaikystės prisiminimus. Tad ši paroda aprėpia labai plačią vėlyvojo sovietmečio vai­­kystės įvairovę – nuo didmiesčio mikro­rajono iki nežinomo Lietuvos miestelio, nuo gniuždančios sistemos iki fantaziją au­ginančio meno.

Ekspozicijos rengėjai sujungė meno ir dizaino objektus, dokumentinę medžiagą, kasdienius daiktus, gyvus žmonių pasakojimus, skirtingų sričių ekspertų įžvalgas. Į to meto sudėtingą istorinį laikotarpį pažvelgti iš vaiko perspektyvos leidžia parodoje eks­ponuojami autentiški anuometinių vaikų liudijimai, kurių daugiausia jų surinko ir užfiksavo vaikystės tyrėja Goda Damaševičiūtė.

Uždarius „Pasakos“ kavinę, menininkės Filomenos Ušinskaitės sukurti keturi garsieji vitražai buvo išardyti ir iškeliavo į Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus saugyklas, kur buvo saugomi beveik tris dešimtmečius. Viena iš šios parodos kura­torių Vaiva Mikelionytė ėmėsi iniciatyvos, parašė projektą Lietuvos kultūros tarybai, o, gavus lėšų, vitražus atnaujino Dalia Matulevičienė ir Daugis Bumbulis. Viskas už­truko beveik dvejus metus, mintys ir idėjos rutuliojosi, kol ir gimė ši tikrai ypatinga paroda.

Apžvalgoje apie kavinę „Pasaka“ prof. R. Kogely­tė-Simanaitienė rašo: „(…) pagrin­dinėje salėje mažuosius lankytojus ir jų tėvelius pasitikdavo šventiška aplinka.(…) Bet vis dėlto patys įdomiausi dalykai – di­de­li vitražai – slėpėsi keturiose paslaptingose nišose, kur atsisėsti pietauti kiekvienas kavinės lankytojas troško labiausiai.

Trikampės nišos apipavidalinimas tamsia mediena kūrė tinkamą prieblandos terpę čia esantiems iš vidaus apšviestiems spalvingus šviesos atspindžius skleidžiantiems vitražams, kurie atrodė itin efektin­gai. Vitražai pasižymėjo ryškiu, sodriu koloritu, pagrįstu šiltų ir šaltų spalvų kontras­tu. Keturių vitražų tematika buvo paremta poetės Salomėjos Nėries eiliuotos ‘Senelės pasakos’ siužetu.“

Lankytojai vėl gali pamatyti spal­vinguo­se vitražų trikampiuose sukurtus Eglę žalčių karalienę su vaikais, našlaitėlę Sigutę ir jos piktą pamotę, vilką ir baltą meš­ką, pusnynuose miegančius nykštukus, po ledu plaukiojančias žuvis.

Vos įžengus į parodą „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“ lankyto­jus pasitinka išskirtinis eksponatas – ne­šio­jamoji chirurginė lempa П-4. Ši lempa buvo skirta giliųjų kūno audinių tyrimams ir operacijoms. Operuojant dvi jos „galvos“ nukreipiamos į vieną tašką, kad kuo ryškiau apšviestų giliai ertmėje esančius audinius. Šis principas naudojamas ir parodo­je – priešybės atskiriamos tam, kad galiau­siai vėl susijungtų sukurdamos „stereo“ patirtį.

Tad pasukus į kairę gali pamatyti gražiuosius vitražus iš „Pasakos“ kavinės, o į dešinę – iš rekonstruojamo vaikų darželio Vilniuje atvežtus išmesti pasmerktus žaidi­mo aikštelės reliktus – dvi laipynes ir gaub­lį, kuris buvo sovietinių kolonijinių idėjų bei norų užkariauti žemę ir kosmosą įkūnijimas. Vėlyvuoju sovietmečiu dvilypumas, arba dvigalvystė, tapo visuotinai priimta, normalia būsena: sakyti ne tai, ką galvoji, atiduoti privalomąją duoklę sis­temai, bet viduje išlikti savimi.

Antrajame aukšte pristatoma vaikystė, kontroliuojama sistemos, o disciplinos maršas nukelia į sovietinę vaikystės kasdie­nybę – nuo švietimo iki sporto. Čia vaikas yra ne tik asmuo, bet ir ateities projektas – būsimas tobulas pilietis. Pasak parodos kuratorės Auksės Petrulienės, vaikas so­viet­mečiu nebuvo laikomas asmenybe – tai buvo dar tik būsimi suaugusieji, būsimi žmonės. Projektai, turėję virsti tinkamais komunizmo statytojais.

Paroda atveria įvairias vaikystės erdves – namus ir kiemus, aikštes ir aikšteles, net ir sovietmečiu itin uždarų įstaigų realybę: parodoje instaliuota „Gimdykla“, kur eksponuojamos Marijono Baranausko 1979 ir po dešimtmečio Jono Ambraškos  darytos nuotraukos, nors tais laikais vyrams į gim­dyklas nebuvo galima patekti – vyrai gimdyme pradėjo dalyvauti tik dešimtojo dešimtmečio viduryje.

Atkurtas ir „Pietų miego“ kambarys, ekspozicija „Disciplinos maršas“ pristato idealaus sovietinio vaiko formavimo ciklą, o „Vaikas kaip laisvė“ pasakoja apie atspa­rumą propagandai ir išradingus menininkus, kūrusius įdomesnius ir laisvesnius pasaulius, kurie tapo prieglobsčiu ne tik vaikams, bet ir patiems kūrėjams.

Vienoje iš salių lankytojus pasitinka di­džiulis Begemotas – tai dizainerės Rasos Balaišės istorinio žaislo rekonstrukcija. Čia eksponuojami neįgyvendintų žaislų dizaino projektai. Didelė eksponatų dalis yra iš asmeninės Prano Mažylio gimdymo namų vadovo doc. dr. Tomo Biržiečio kolekcijos. Vaikystės žaislų bei fotografijų, kuriose vaikai įamžinti su savo žaislais kolekcionavimas medikui yra svarbus pomėgis, puoselėjantis ir svajone apie būsimą žaislų muziejų.

Parodoje bus galima išvysti ne tik geriausius vaikystės temą atskleidžiančius vėlyvuoju sovietmečiu sukurtus menininkų darbus, bet ir šiuolaikinį meną – Martynos Plioplytės-Zujienės, Dovilės Gu­da­čiaus­kaitės tekstilės instaliacijas. „Žaislų daktaro maiše“ susipina pasakojimai apie žaislus, jų tausojimą ir prisirišimą. Paslap­tingąją „Žaislų daktaro“ salę įgarsino Karolis Lasys. Pasirodo, sovietmečiu tokio žaislų daktaro išties Kaune būta – jis at­vyk­­davo į namus ir sutaisy­davo sugedusią lėlę.

Parodos rengėjai net sugrąžino „Pasakos“ kavinės meniu fragmentus, tad čia pa­teikiami receptūrą „Pasakos“ kavinei kū­rusios šefės Felicijos Bagdonienės recep­tai ir desertų piešiniai, o Paveikslų galerijos kavinėje „Kultūra“ galima paragauti specialiai parodai sukurto deserto.

Vaikštant po parodos erdves ne kartą kyla klausimas, nejaugi taip buvo, negi tikrai taip gyvenome, ar tikrai būtent tokią turėjome vaikystę, kuri nepalyginama su dabartine. Tad tikrai yra apie ką pagalvoti, pamąstyti, prisiminti parodoje, kuri Kauno paveikslų galerijoje veiks iki liepos pabaigos. 

Straipsnis publikuotas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2025-ųjų m. Sausio 4 d. numeryje, nr. 1 (2))