Viltarė Platzner: „Istorija nėra vien apie karus ir karalius”

Kalbino Laimutė Adomavičienė.

Viltarė Platzner (buv. Jasinskytė) – istorikė antropologė, vaikų rašyto­ja, debiutavusi knyga vaikams „Žygi­mantas Augustas ir valdovo sostas” (su Andrej Ryčkov, 2018), po metų išlei­dusi „Jurgis Bielinis ir mažieji knygne­šiai” (2019) ir šiais metais – trečiąją knygą „Gediminas ir Vilniaus įkūrimo legenda”. Autorė šiuo metu gyvena Bra­tislavoje.

Papasakokite, dėl kokių priežasčių 2018 m. emigravote į Slovakiją?

Esu taip vadinama meilės emigran­tė. 2018 metais baigusi magistro studijas Kaune, nusprendžiau visiškai persikraustyti pas mylimąjį į Bratisla­vą. Taip iki dabar čia ir gyvename.

Kaip Jūsų kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro studijos Vilniaus universitete, vėliau Vytau­to Didžiojo universitete – sociali­nės antropologijos turi įtakos Jūsų gyvenimui?

Studijos mano gyvenime atsirado neatsitiktinai. Dar mokykloje žinojau, kad noriu studijuoti istoriją, tačiau nenorėjau studijuoti „grynos” istorijos. Taip nusprendžiau stoti į Vilniaus universitetą, į Kultūros istorijos ir antropologijos studijas. Studijuojant keitėsi mano požiūris į visuomenę, tapo lengviau suvokti, kodėl pasaulyje vyksta įvairūs procesai ir kokia svarbi yra Lietuvos bei pasaulio istorija. Rašydama bakalauro darbą, pradėjau domėtis feminizmu ir lyties klausimais – tyrinėjau Lietuvos moterų reprezentaciją istorijoje. Baigusi studijas, pradėjau dirbti Valdovų rūmų muziejuje, kur įgytas žinias galėjau pritaikyti realybėje. Čia pirmiausia pamačiau, kaip, iš tiesų, žmonės yra ištroškę žinių ir kultūros, įskaitant ir vaikus.

Supratusi, kad noriu mokytis toliau, įstojau į Socialinės antropologijos magistro studijas Vytauto Didžiojo uni­versitete. Čia sutikau neįprastai įkvepiančių dėstytojų ir tiesiog pasinėriau į antropologiją. Nors šiuo metu nedirbu tiesiogiai su antropologija susijusio darbo, ji mane lydi kasdien. Studijos man padeda suprasti žmones, kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip, jos įkvėpė mane domėtis ekologine krize, padėti socialinėms mažumoms, kitaip pažvelgti į visuomenę.

Prieš trejus metus debiutavote kaip vaikų rašytoja. Gal ir anksčiau turėjote pomėgį pasakoti ir / ar rašyti?

Visada turėjau poreikį kurti. Tai nebūtinai buvo susiję su rašymu ar istorijų pasakojimu. Šios knygos atsirado labiau iš noro padėti vaikams – padėti jiems suprasti, kas yra istorija, kodėl svarbu ją žinoti ir – svarbiausia – sudominti ir įkvėpti juos domėtis aplink esančia aplinka.

Jūsų knyga apie knygnešių karalių Jurgį Bielinį ir visą lietuvių knygnešystės fenomeną, kurį patiria šių dienų herojai vaikai, labai neįprasta, nes įtraukianti skaitytoją, atverianti naujų edukacinių galimybių: atlikti užduotis, skaityti mąstant ir ieškant atsakymų. Kas motyvavo šios knygos idėją? Kaip ją kūrėte?

Pirmiausia norėjau, kad skaitytojas matytų save istorijoje, kad kiekvienas vaikas galėtų susitapatinti su šiuolaikiniais herojais knygoje. Kai pati buvau vaikas, man istorija atrodė labai tolima, kažkas, kas įvyko seniai… Būtent šį jausmą noriu pakeisti, noriu, kad vaikai suprastų, jog tos istorinės asmenybės gyveno taip pat kaip ir mes, kad istorija nėra vien apie karus ir karalius.

Kultūrinės istorinės edukacijos knyga „Gediminas ir Vilniaus įkū­rimo legenda” aktualina Vilniaus istoriją. Kodėl pasirinkote šią temą?

Pati esu gimusi ir užaugusi Vilniu­je, man jis labai svarbus. Pasirinkusi rašyti apie Gediminą ir Vilnių, norėjau, kad vaikai ne tik susipažintų su jo įkūrimo istorija, bet ir gyvai pasivaikščio­tų po miestą ir paieškotų jame istorijos pėdsakų.

Kaip Jus įsivaizduoti kuriančią?

Kurti pradedu žymiai anksčiau negu rašyti. Pirmiausia gimsta idėja, tada laukia ilgi galvojimai, kaip tą idėją apipavidalinti ir tik tada prasideda rašymas. Geriausiai kurti man padeda ilgi pasivaikščiojimai miške arba buvimas klasikinės muzikos koncerte – būtent juose man yra kilę daugiausia idėjų. Nuo pat vaikystės lankiausi begalėje klasikinės muzikos koncertų ir iki dabar man jie padeda susikoncentruoti į savo mintis. Man tai – lyg kūrybinė terapija.

Gal jau turite naują sumanymą?

Minčių galvoje visada pilna, dirbu prie keleto projektų ir tikiuosi greitai juos išvysite knygynuose.

Gal galite nors šiek tiek praskleisti paslaptį: ar tai knygos vaikams? O gal pradėjote kurti suaugusiesiems?

Na, kol kas tai bus skirta vaikams, tačiau galvoje jau gimsta ir istorijos suaugusiems.

Ar sekate slovakų vaikų literatūrą. Gal pastebėjote kokių skirtumų / panašumų su lietuvių vaikų literatūra?

Tikrai negaliu pasakyti, ar lietuvių ir slovakų vaikų literatūra skiriasi. Žinoma, čia yra gausybė knygelių vaikams, manau, visame pasaulyje dabar tai labai populiaru. Kadangi domiuosi istorija, tai vis pasižiūriu būtent į šios krypties knygeles vaikams – jų nėra tiek  daug. Manau, Lietuvoje turime daugiau istorinių knygelių, skirtų vaikams ir paaugliams.

Ar juntate slovakų kultūros įtakos Jūsų kūryboje? O gal vertėjaujate?

Ne, iš tikrųjų, nesu tiek įsitraukusi į kultūrinį gyvenimą, kad jis man darytų įtakos. Ne, nevertėjauju, slovakų kalbos dar taip gerai nemoku.

Kaip Bratislavoje Jus veikia kultūrinė aplinka? Kaip apibrėžtumėte savo tapatybę?

Bratislava yra kažkuo panaši į Vilnių – gyventojų skaičiumi ir bendrai dydžiu. Kultūros čia daug, tačiau turiu pastebėti, kad Lietuvoje kultūrinis gyvenimas turi žymiai išraiškingesnį identitetą. Bratislava yra labai puikioje strateginėje vietoje – ją nuo Vienos skiria vos valanda kelio, netoli yra ir Budapeštas bei Praha, čia nuolat pilna turistų. Aš manau, kad lietuviai turi daug labiau stengtis, kad sudomintų pasaulį, ir aš tikiu, kad mums puikiai pasiseks.

Ar yra lietuvių bendruomenė?

Bratislavoje lietuvių bendruomenės nėra, bent jau aš apie ją nežinau.

Kuo Jums įdomi slovakų kultūra, gamta ar žmonės?

Slovakiją labiausiai pamilau dėl jos gamtos ir geografinės padėties. Bratislava yra labai žalias miestas, tik iš­važiavus iš centro, gali vaikščioti Karpatų kalnuose, pavažiavus toliau, driekiasi Tatrai. Tuo pačiu metu tai yra puikus miestas trumpoms savaitgalio kelionėms – Viena, Budapeštas ir Praha yra vos už kelių valandų kelio.

Jūs įvairiai kūrybiškai reiškiatės: ne tik rašote knygas, bet ir turite verslumo gyslelę. Su sese Liepa įkūrėte lietuviško šampūno „Brikė” įmonę: kaip gimė tokia idėja? Kaip šiuo metu sekasi „Brikei”?

„Brikė” gimė labai natūraliai. Mes abi su Liepa naudojome kietuosius šampūnus, tačiau niekaip neradome to paprasto, ekologiško, subtilaus šampūno. Taip Liepos galvoje gimė „Brikės” idėja – jeigu negali rasti produkto, kuris tave tenkintų, pagamink jį pati. Taip po truputį pradėjome dalinti šampūnus draugams ir šeimos nariams, kol ištobulinome kietojo šampūno ir balzamo „plytas”. Šiuo metu ieškome gamybinių patalpų, tvarkome popierius ir ruošiamės pilnam startui.

Galbūt Jūsų sukurtus šampūnus bus įmanoma įsigyti ne tik Lietuvoje?

Tikrai taip. Jau dabar pabandymui mūsų šampūnus naudoja draugai Slovakijoje ir kitur. Kai pradėsime preky­bą, tikrai siųsime juos ir į užsienio šalis.

Kai gyvenate svetur, kokie pirmiausia iškyla Lietuvos vaizdiniai?

Gimtasis Užupis, Baltijos pajūris ir neįtikėtinos lygumos, nuspalvintos geltonųjų rapsų žiedų.

Labai ačiū už pokalbį!

Straipsnis skelbtas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2021-ųjų m. Gruodžio 11 d. numeryje, nr. 45 (97))