Šešėlių ir šviesos dermė Rimo Čiurlionio darbuose. (A. Vaškevičiaus nuotraukos)

Šešėliai, pagarbinantys šviesą

Algis Vaškevičius.

Visą lapkričio mėnesį Kaune, Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje veikė šiame mieste gimusio ir jau nemažai metų Jungtinėse Amerikos Valstijose, Čikagoje gyvenan­čio Rimo Čiurlionio kūrybos paroda „Ir šešėliai pagarbina šviesą”. Jos metu buvo surengtos ir dvejos kūrybinės dirbtuvės, jų dalyviams sudariusios galimybes susipažinti su dailininko kūryba bei pasitelkus vaizduotę ir įvairias priemones kurti geometrinių figūrų kombinacijas, atskleidžiančias iš pirmo žvilgsnio, rodos, paprastą, bet margą jų kompozicijos įvairovę, reikalaujančią kruopštumo ir kantrybės.

Pristatydamas šią parodą savo gimtajame mieste, R. Čiurlionis teigė: „Aplinka, kurios dalis esu, su formomis, garsais, kvapais, virpėjimais yra asociatyvi, priklausomai nuo mano siekio, nuo intencijos, nuo mano laisvės su atsakomybe.

Kada prasmės klausimas ėmė atsisukti į patį mane, klausdamas: kokia jėga tai daro? Nerimas manyje ėmė įgauti harmoniją, suvokti kaip abstrakciją – elementariomis formomis savyje sujudinti esamo laiko impulsą, jo grožį išreikšti per vidinę savo patirtį”. 

Pasak parodos rengėjų, Čikagoje gyvenančio menininko R. Čiurlionio geometrinės abstrakcijos yra įkvėptos gamtos, bet  menininkas savo darbuose nesiekia atskleisti gamtos pasaulio organiškumo, o naudoja tam tikrus raštus, persmelkiančius visas gyvybės formas: radialus, fraktalus ir simetrijas.

Nepaisant viso to, dailininko paveikslai nėra iliustratyvūs – šie motyvai yra visiškai transformuojami ir tampa grynai formalistine kalba. Nukreipdamas žiūrovus nuo gamtos ar net kasdienybės asociacijų, R. Čiurlionis kuria dialogą, vykstantį vien stačiakampyje, o kūrinio ir žiūrovo santykyje atsiranda tarsi dviejų laukų susitikimas, galintis vienas kitą arba papildyti, arba sunaikinti.

„Menu galime akimirksniu sustabdyti inertišką protą arba stipriau jį pajudinti ta kryptimi, prie kurios nesame įpratę. Siekiu suvokti abstrakciją ir išreikšti ją bet kokia meno forma per vidinę patirtį. Kūrinys – tai mano minties ir siekio atspindys, kuris kasdien perrašomas ir kartojamas vis kitokia kokybe, kartais suvokiant, kad tai yra begalybė, kuri mane sujungia su visuma, kuri mane keičia ir kurią aš keičiu”, – teigia R. Čiurlionis.

Tapytojas Rimas Čiurlionis gimė Kaune ir augo šeimoje, kuriai menas nebuvo svetimas. Jo mama ir senelis buvo liaudies menininkai. O pagal genealoginį medį iš tėvo pusės, Rimas Čiurlionis tolimais giminystės ryšiais yra siejamas su lietuvių dailininku ir kompozitoriumi Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu.

Baigęs mokslus Juozo Naujalio muzikos bei Stepo Žuko dailės mokyklose, jis vienuolika metų dirbo restauruodamas freskas Pažaislio vienuolyne, ir tas laikas paliko tam tikrą pėdsaką jo kūryboje.

„Kūryba iki šiol užima kone visą mano gyvenimą. Čia save atrandu – tai mano kryptis, tai – siekis. Jei paklaustumėte,  kas  mane įkvepia, atsakyti negalėčiau, įstengčiau tiesiog kažką įvardyti žodžiais, tačiau tai neturėtų nieko bendra su mano tapybos darbais”, – prieš  kelerius  metus  yra  sakęs menininkas.

Jis vedė Amerikos lietuvę ir su šeima nusprendė gyventi ir dirbti Čikagoje, į kurią išvyko 1992 metais. Menininkas dalyvavo ne vienoje personalinėje ir grupinėje parodoje Europoje ir JAV, o jo kūrinių galima rasti viešosio­se ir privačiose kolekcijose, jų yra prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje Kaune bei JAV ambasadoje Vilniuje.

Menotyrininkai pastebi, kad originalūs, kruopštūs, preciziško estetizmo paveikslai traukia akį akivaizdžiu profesionalumu, intriguoja kontrastais, kur susipina gilus geometrinis piešinys bei tapybiškai lyriškas simboliz­mas, išryškintas individualia technika. Menotyrininkė Rasa Žukienė yra minėjusi, kad R. Čiurlionis meistriškai valdo tapybinę plokštumą, kūryboje jam pavyksta įtaigiai sluoksniuoti savo patyrimus, apmąstymus, nuotaikas.

„R. Čiurlionio darbų įtaiga yra psichologinė: abstrakcija ieškoma būsenos struktūros, reikšmės pirmavaizdžio, kuris ataidi iš religinės metafizikos. Menininko darbai tampa įrėmintu veidrodžiu, nerodančiu autoriaus ir žiūrovo tokių, kokie jie buvo prieš dešimtmetį, ir lyg burtininkas neburia savo ir auditorijos ateities.

Šiems mentaliniams veiksmams reikalinga vaizduotė, kurią R. Čiurlio­nis įreikšmina ir įrėmina pats sau ir pub­likai. Pasiekiamas psichologinis-estetinis sąlytis, kurio kilmė – romiame R. Čiurlionio akių žvilgsnyje iš tamsos į ramaus kolorito šviesą”, – apie dailininko kūrybą yra rašęs Ramūnas Čičelis.

Straipsnis skelbtas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2021-ųjų m. Gruodžio 4 d. numeryje, nr. 44 (95))