Metų knygos rinkimai 2024

Ieva Marija Mendeikaitė.

Gegužės 7-ąją minėjome kasmetinę Spaudos atgavimo, Knygos ir Kalbos dieną, turtingą įvairių renginių; vienas iš jų – dvidešimtmetį minintys Metų knygos rinkimai. Prasidėjęs 2005-aisiais, iš kuklaus formato šis renginys išaugo į visų knygos mylėtojų, skaitytojų, kritikų, leidėjų ir autorių  laukiamą  šventę.

Šioje akcijoje dalyvavo atrinktos šiuolaikinių lietuvių autorių knygos, kurios buvo išleistos 2024 m. Už labiausiai patikusias knygas skaitytojai balsavo iki pat balandžio mėnesio pabaigos. Renginio metu buvo pristatytos visos 23 knygos, kurios buvo nominuotos savo kategorijoje ir varžėsi dėl laimėtojos titulo.

Vis dėlto labiausiai patikusios knygos skaitytojams tapo šios: Dariaus Žiūros knyga „Diseris“ (prozos kategorijoje), Austėjos Jakas „Mėlynieji malonumai“ (poezijos kategorijoje), Viktorijos Daujotytės „Kai rašai, nebijai. Autobiografiniai tekstai“ (negrožinių knygų kategorijoje), Eglės Jasės ir iliustratorės Julijos Račiūnai­tės „Kamandosė“ (knygų vaikams kategorijoje) bei Aušrinės Tilindės kartu su iliustratore Roberta Railaite sukurta kny­ga „Šiurpnakčio istorijos“ (knygų paaugliams kategorijoje). Apdovanotų knygų autorėms ir autoriams organizatoriai skyrė pinigines premijas, o autorinių antspaudų studija „Ekslibris.lt“ dovanojo vardinius antspaudus. Jų autorė – grafikė Jūratė Ke­meklytė-Bagdonienė. Renginio metu dalyvių ausis taip pat džiugino jauna lietuvių muzikos grupė „Baltos varnos“.

Trumpai apžvelkime kiekvieną iš laimėtojų titulą pelniusių knygų. Pradėkime nuo Dariaus Žiūros „Diserio“. „Diseris“ – menininko Dariaus Žiūros autobiografinė proza, kurioje per asmeninį pasakojimą išskleidžiama dokumentiška tikrovė: gyvenimas devyniasdešimtinių Vilniaus skvotuose, darbas Paryžiaus gatvėse, meninin­ko virsmai, tuometinio meno lauko atmosfera. Autorius fiksuoja į Lietuvą ateinančią reivo kultūrą, dutūkstantinių Vilniaus stoties rajoną, apmąsto kultūros reiškinius ir idėjas, savo patirtis bendraujant su normų užribyje gyvenančiais žmonėmis, radikalias mirties artumo būsenas. Tai tarsi tikrovę atspindinti sąmonės dokumentika, menininko memuarai, žiūros. 2017-aisiais Vilniaus dailės akademijoje D. Žiūra gavo meno daktaro laipsnį, apgynęs meno projektą. Menininko disertacijos tekstas virto šia knyga. „Diseris“ – tai žodžio „disertacija“ trumpinys.

Toliau panagrinėkime Austėjos Jakas knygą „Mėlynieji malonumai“. Tai – debiutinė menininkės, keliautojos Austėjos Jakas poezijos knyga. Knygų apžvalgininkas Mantas Bakalauskas teigia, kad ši knyga, jo nuomone: „[…] tiesiog prašosi, kad prie kiekvieno eilėraščio pabūtum ilgiau. Ji rami, pilna melancholijos ir tragikomiškų situacijų. Jokios egzaltuotos kančios. Geriems tekstams ji nėra būtina. Puiku, kad tai pagaliau tampa akivaizdu. Turbūt nėra būtina taikyti tradicines taisykles, norint atsakyti, kas yra eilėraštis. Jis tiesiog yra, ir tiek. „Mėlynuosiuose malonumuose“ jų yra ne vienas ir ne du. Knyga – įvykis. Šviežias vėjo gūsis į pelėsiais ir kerpėm apaugusį poezijos rūmą.“

M. Bakalauskas taip pat prideda: „Girdėjau nuomonių, kad A. Jakas veikiau ra­šo tekstus, o ne eilėraščius. Jie neatitinka dominuojančio požiūrio į tai, kas yra eilėraštis. Autorė iš tiesų naudojasi prozos elementais, bet juose yra ritmas, metaforos ir viskas, ko gali reikėti eilėraščiui. […] sunkiai randu su kuo lietuvių literatūroje ją būtų galima lyginti. Jei būčiau skaitęs be vardo ir pavardės, tai turbūt galvočiau, kad tikrai galėjo rašyti kokia viešnia iš Vakarų, pabuvojusi Lietuvoje.“.

Apie trečiąją knygą, Viktorijos Daujotytės „Kai rašai, nebijai. Autobiografiniai tekstai“, tikriausiai daug  kalbėti  nereikia, kadangi  kalba pačios V. Daujotytės vardas. Nors šios knygos tekstai  paremti autobiografine medžiaga, ji sudaryta iš atskirų tekstų. Pasakojimas, kurio šerdis – biogra­finė linija, yra siužetiškas, bet ir impresiškas, su eiliuotais ir noveliškais intarpais. Šio pasakojimo vidinės intencijos kyla labiau ne iš to, kas knygos autorės gyvenime buvo, įvyko, o daugiau iš to, kas buvo patirta. Anot Viktorijos Daujotytės: „Galėjo likti ir pavadinta ‘Patirties tekstai’, bet vis labiau jutau, kiek daug rašymo, to, kas iš rašymo, rašymo ir patirties sąsajų. Iki ėmusios dominuoti savaip išlaisvinančios būsenos: kai rašai, nebijai.“

Ketvirtoji knyga – Eglės Jasės „Kamandosė“ – ne tik atsiėmė laimėjimą, tačiau autorė taip pat buvo sutikta  garsiais plojimais  ir palaikymo šūksniais  pačiame renginyje. „Kamandosė – tokia mažutė bū­tybė. Viena iš tų keistų padarų, kurių pil­nas pasaulis, kurie nuolat zuja, šmirinėja ir painiojasi aplink, tačiau šių laikų žmonės jų nepastebi, nes paprastai spokso ne ten, kur reikia. Kad pamatytum tokius padarėlius kaip Kamandosė, reikia žiūrėti sau po nosimi. Po nosimi šiuolaikiniai žmonės nežiūri. Jie nuolat skuba ir žiūri toli į priekį.“ Didelis salės palaikymas autorei  sužadino norą šią knygą paskaityti.

Aušrinės Tilindės knyga „Šiurpnakčio istorijos“ taip pat verta laimėtojos vardo. Ši knyga įdomi savo žanru, kadangi tai siaubo knyga jauniems skaitytojams, pasakojanti apie tamsą, apgaubiančią tylų mišką ir paslaptingą ežerą. Tai istorija apie tris drauges, nutarusias pažaisti su dvasių kvietimo lenta, apie Adomą, vieną rytą staiga pasijutusį labai keistai, apie Joną, kuris užklydęs į apleistą sodybą randa tai, ko geriau niekada nebūtų aptikęs. Knyga – dvylika  tarpusavyje susijusių kraupių istorijų nuotykių ištroškusiems vaikams.

Renginio metu buvo galima išvysti ir susipažinti ir su daugelio kitų rašytojų kūryba, kuri yra visokia – jautri, graži, juo­kinga ir keista. Kiekvienam iš mūsų. Todėl labai kviečiu pasidairyti po savo knygų lentynas ir galbūt atradus laisvą vietelę priglausti vieną ar net keletą šių metų nominančių.

Straipsnis publikuotas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2025-ųjų m. Gegužės 17 d. numeryje, nr. 20 (40))