Ko laukiame per šv. Kalėdas?

Turbūt nerasime pasaulyje, bent jau krikščioniškame, žmogaus, kuris nelaukia Kalėdų. Vieniems jos yra su šventumo ženklu: evangelijos istorija, advento vainiku ir prakartėle, Rarotų ir Bernelių Mišiomis, Kūčiomis, per kurias dalijamasi kalėdaičiu ir gal net giesmėmis, kurias vainikuoja „Sveikas, Jėzau, gimusis!“. Kitiems – tiesiog Kalėdos, kurios išsiskiria iš visų kitų metų švenčių: šeimos narių gimtadienių ir jubiliejų, valstybės švenčių ir kitų atmintinių dienų. Išsiskiria, net jei joje nėra pagrindinio šios šventės veikėjo – Jėzaus. Ar jums nekilo klausimas, kodėl taip yra? Kodėl Kalėdos yra tokios ypatingos ir laikomos pačia gražiausia, laukiamiausia metų švente?

JŪRATĖ KUODYTĖ

Ilgą laiką maniau, jog visas tas ypatingumas dėl dovanų, kurių laukti artėjant Kalėdoms dar vaikystėje pripratino darželių ugdytojai, vėliau – mokyklos sistema ir tėvų darbovietės vakarėliai, kurių metu visi gaudavome tokią pačią dovaną iš raudonai apsirengusio, su nykštuko (kažkodėl) kepure dėdės su balta barzda ir ilgais ūsais. Ta dovana būdavo kartoninis maišelis su keliais skaniais ir daugiausia neskaniais saldainiais. Tėvams palikdavome šokoladinius, stebėdamiesi, kaip tas dėdė, vadinamas Seneliu Šalčiu, nesupranta, kad vaikai ir šokoladas mažai ką turi bendra. Kaip gerai, kad sovietiniai laikai nugarmėjo į pragarą ir pagaliau atsirado guminukai, čiulpinukai, kinderiai, kurie vaikams leidžia parodyti dosnumą ir palikti tą valgomą (neskanų) šokoladinį kiaušinį tėvams ar močiutėms, o pačiam džiaugtis viduje esančiu žaisliuku. Tiesa, tas „valdiškas“ dovanas reikėdavo dar ir užsidirbti: padeklamuoti eilėraštį, ką nors padainuoti, o jei iš baimės surakindavo balsą ir išmušdavo prakaitas, tai tas Senis Šaltis pasigailėdavo ir leisdavo tarti tik pasižadėjimą: ar pažadi gerai mokytis? Taip. Ar pažadi klausyti tėvelių? Taip.

Kaip jau supratote, ne apie tai buvo mūsų, sovietmečio Lietuvos vaikų Kalėdos, nes juk net tokios šventės nebuvo – tiesiog viskas vykdavo Kūčių ar Kalėdų dieną, kad nebūtų laiko ruoštis tam, ko iš tiesų kiekvienas, mažas ir didelis, laukė – stebuklo. Tik ne tokio, kurį galima suvalgyti per pora minučių ar džiaugtis, kol suges, kol atsibos, kol priprasi ir jis taps nebe stebuklu, bet nevertinama kasdienybe. Tas stebuklas ne apie daiktus, bet apie jauseną, protu nepaaiškinamą, sumišusią su ilgesiu, su trapumu ir viltimi, su noru saugoti ir būti apsaugotam, su ramybe ir jaukumu, su daugybe dalykų, kurių tikėjosi ir Dievo tauta, laukdama mesijo ir gelbėtojo, galiausiai atsiųsto pasauliui prieš daugiau nei du tūkstantmečius. Tą jauseną atpažįstame prakartėlėje, žvelgdami į Kūdikį, tapatindamiesi su juo, bet podraug ir su Marija ar Juozapu, norintiems apglėbti jį šiluma ir meile, o gal ir su piemenimis, skubantiems pranešti, jog yra vilties tamsybėse. Kai kurie iš mūsų galime būti pajėgūs tapti ir tais išminčiais, karaliais, kurie, išvydę šventą prakartėlės idilę, sugrįš į savo kraštus ir perduos visam pasauliui taikos ir atjautos, bendrystės ir vienybės žinią, idant visi vaikai turėtų šiltas ir saugias prakartėles, kad žiūrėtų į spindinčias žvaigždes danguje, o ne dronų skleidžiamą pražūtingą šviesą, kad sulauktų dovanų, tegul ir tų guminukų, čiulpinukų, bala nematė ir tų šokoladinių saldainių, bet kad tik jų visų netrūktų bent jau tą ypatingą dieną, kurią vadiname Kalėdomis.

Adventas kasmet mus veda prie Kūdikio ėdžiose, tarsi primindamas, jog visi kažkada buvome vaikai, kuriems reikėjo pasakų, reikėjo šalia artimųjų, blogiems sapnams ar įvykimas užklupus, vaikai, kurie tikėjome ateisiant Kalėdų senelį, bet ne tą mokyklose ar darželiuose, bet tikrąjį, kuris visada žinodavo, ko mums reikia ir apie ką svajojome visus metus, ir kurio dovanas visada rasdavome atsikėlę Kalėdų rytą po eglute. Ar tikiu šv. Kalėdų stebuklu? Žinoma, nes dabar jau žinau, kas yra tikrasis jo kūrėjas. Jo nereikia bijoti, jam nereikia atsiskaityti už gerus darbus, kad gautum dovanų, jo akivaizdoje galiu būti savimi ir net pamiršti, kas esu, kokia turiu būti, kokios tikisi iš manęs artimieji, draugai, kolegos ir visuomenė. Kai galiausiai suskamba „Sveikas, Jėzaus, gimusis“, supranti, kad viską, kas buvo tamsu ir liūdna, skaudu ir pikta,  įmanoma pamiršti ir tiesiog būti. Štai apie ką man yra šv. Kalėdos. O jums?

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2025 m. gruodžio 25-27 d. numeryje, Vol. CXVI Nr. 103-104)