DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Renata Šerelytė.
Neslėpsiu, kad tinginiavimo malonumai man atrodo vieni prasmingiausių. Jūs tik pažiūrėkit į žmones, kurie lekia lyg paklaikę, žibančiomis akimis ir plevėsuojančiais plaukais, visur dalyvauja ir dar nesidrovi tuom girtis!.. Esu tikra, kad jie, šitaip triukšmingai šurmuliuodami, manosi suteikią gyvenimui prasmę, o aplinkiniams – neabejotiną pavyzdį, kaip reikia elgtis kiekvienam žmogui, norinčiam palikti savo pėdos įspaudą istorijoje.
Ojeigu aš noriu palikti įspaudą, tarkim, ant apsnigto tako miške? Ar klomboj, kur pritūpusi rausiau duobutę knipofijoms?.. Ar čia jau būtų menkesnis įsiamžinimas?.. Ne toks svarbus?..
Kas ten žino… Ne tik takelius miške, bet ir istorijos puslapius vėjas užpusto.
Užtat taip svarbu atsiminti ne tik tai, kas didinga, bet ir tai, kas nudžiugino kasdienėj rutinoj – paprastus, mielus dalykus.
Šitam dienorašty (kuris galbūt bus tęsiamas, jei labai neaptingsiu) paminėsiu tokių dalykų keletą.
Senos knygos nušveičia širdį
Kai aplinkui rašytojų jau darosi daugiau nei skaitytojų, labai menksta skaitymo interesas. Na ir kam man skaityt tas kepamas lyg blynai knygas? Žinoma, grafomaninė poezija kartais pralinksmina savo naivumu (nors kartais būna ir dar kokia pretenzinga!), bet ji labai nuspėjama. Užtat pakanka nedidelio kiekio. O štai vidutiniškų knygų, kurios nei geros, nei blogos, prikepta tiek, kad baisu. Šitas skaityti yra tikras išbandymas. Todėl dažnai pasitenkinu tik pavadinimais. Man patinka, kai jausmų romanų pavadinimai atliepia tam tikras profesijas ir šeimos statusą, kaip antai „Sodininko duktė“, „Batsiuvio žmona“, „Laikrodininko sesuo“ ir pan. Klausti, kodėl ignoruojami kiti statusai, pvz., uošvė, teta ar dėdė, veikiausiai būtų nepadoru. Kaip ir pasigesti kitų profesijų, netinkančių jausmų romanams. Na kur jūs matėt romaną pavadinimu „Kiemsargio dėdė“? Arba – „Santechniko uošvė“? Nei šis, nei tas. Ko gero, niekas nė neskaitytų – juk nejausminga visai.
Po ilgo ir niekingo neskaitymo prisiverčiau ir paėmiau į rankas Evelyn Waugh romaną „Vargingi kūnai“ (Vile Bodies, vertė Rasa Drazdauskienė, Tyto alba, 2010). Tai kad nušveitė jinai mano aptukusią nuo visokio skaitalo širdį!.. Net apsidžiaugiau ir vėl patikėjau Literatūra. Žinoma, didžiausi komplimentai vertėjai – išversta virtuoziškai, frazės tiesiog žėri. Knyga – ir labai liūdna, ir labai linksma. Ir visiškai nesvarbi ta anotacija, kad tai „romanas apie auksinį jaunimą“. (Ta anotacija mane iš pradžių netgi atbaidė). Nenorėjau skaityti apie auksinį jaunimą. Bet iš esmės tai knyga su metafiziniu pamušalu – vargingi mūsų kūnai, kol Viešpats jų nepakeitė… Reik turėt omeny dar ir tai, kad Waugh buvo ekscentriškas ir nesugyvenamas, o atsivertęs į katalikybę, liko izoliuotas nuo visuomenės. Tai man irgi padarė didelį įspūdį.
Šuva ir sniegas miškely už Psichiatrijos klinikos
Šuva toks jau padaras, kad tingėk netingėjęs – nors plytomis snigtų, turi jį išvest, ir baigta. Kitaip apvers visus namus, sugrauš paliktas ne vietoj kojines, atsidarys stalčius ir ištrauks siūlus, vaikys po kambarius kates ir nuvers vazonus su gėlėmis. Bet dabar toks oras, kad net ir tinginiui labai malonu pamaklinėti po mišką. Gražu kaip filme – baltais nėriniais apnerti krūmai ir medžiai, sniegas purus, minkštas ir nesugadintas atlydžio. Vaikštai, ir galvoj kaži kodėl vaidenasi kadrai iš „Narnijos kronikų“ – jaunieji Pevensiai eina per mišką, štai tuoj tuoj pasirodys arba faunas, arba gerasis bebras…
Pasirodo ne faunas ir ne bebras, o milžiniškas zanenhundas, ir mano biglis apsimeta, kad nė kiek neišsigando – pučia krūtinę, narsiai burzgia, bet milžinui prilapnojus arčiau, nutyla. Visa laimė, kad tie Berno kalnų šunys – zanenhundai – tokie mieli ir romūs!..
Nė nepalyginsi su kokiu toiterjeru – tie tai baisiai pikti, nė nesiartink, užlos negyvai.
Mezginys kaip vasaros noktiurnas
Norėdama atsikratyti priklausomybės nuo socialinių tinklų, ryžausi nusipirkti siūlų ir vakarais, užuot riogsojus Facebooke, imtis mezgimo. Beje, mezgimas labai ramina nervus. Labai maloni monotonija. Mezgant netgi labai kūrybingų minčių į galvą ateina.
Net pati nepamačiau, kaip numezgiau visą nugarą. Siūlai, beje, pirkti internetu, ploni ir labai švelnūs, margi kaip vasaros noktiurnas: ir žali, ir rausvi, ir oranžinio beigi violetinio potėpio esama. Apykaklę ir rankogalius darysiu iš kailiuko, o gal iš kokio įdomaus audinio, gal netgi odos ar karoliukų.
Pats megztinis bus platus, toks kaip maišas. Mezgiausi tokius prieš gerus trisdešimt metų, kai dar nė tų siūlų nebuvo, nė nieko – išardydavau seną megztinį, siūlus išskalbdavau, išdžiovindavau ir megzdavau iš naujo… ak, tie seni laikai! Visai nejaučiu jiems nostalgijos. Bet va jų mados grįžta. Ir ką bepadarysi.
Straipsnis publikuotas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2026-ųjų m. Sausio 10 d. numeryje, nr. 2 (4))