Kai širdys plaka vienu ritmu

Kad žmonės dainuodami tampa laimingesni – pastebėta seniai. Dabar tai įrodyta moksliškai. Vilniuje pristatyti rezultatai tarptautinių mokslinių tyrimų, kurie buvo vykdomi per šimtmečio Lietuvos dainų šventę „Kai giria žaliuoja“ praėjusių metų vasarą.

LINA VAITIEKŪNAITĖ

Prieš metus Lietuvoje skambėjusią Dainų šventę dar prisimena daugelis jos dalyvių. Ji sujungė tautos praeitį ir dabartį, su tikslu „Kad giria žaliuotų“ leido žiūrėti į ateitį. „Ji per dainą sukvietė ir sutelkė viso pasaulio lietuvius, padėjo pajusti pakilią nuotaiką ir nepamirštamą bendrystę“, – sako jubiliejinės šventės liudininkai. Jais tapo ir tarptautinė neuromokslininkų komanda, renginio metu atlikusi unikalų tyrimą Lietuvos psichologijos istorijoje – apie tai, kokį poveikį žmogaus būsenai bei bendrumo jausmui turi dainavimas kartu su kitais.

Pristatyti tyrimo rezultatai

Ką išgyvena žmogus, dainuodamas vienu balsu su tūkstančiais kitų? Kaip bendras ritmas, kvėpavimas ir emocija veikia jo kūną bei mintis? Į šiuos ir kitus klausimus atsakymų ieškojo mokslininkės iš Lietuvos, Danijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Izraelio. Tyrimo „Dainų šventės poveikis kolektyviniam savivertės ir gerovės suvokimui“ rezultatus jos pristatė gegužės 28 d. Vilniaus universitete vykusioje tarptautinėje konferencijoje. Renginį organizavo Vilniaus universitetas (VU) ir Lietuvos nacionalinis kultūros centras (LNKC), finansavo – Baltijos – Amerikos laisvės fondas (BAFF).

Tai pirmas tokio masto ir pobūdžio darbas, kurio metu dainuojantys asmenys ir žiūrovai buvo stebimi, naudojant psichologinius klausimynus, širdies ritmo matavimus bei smegenų veiklos stebėseną. Tyrėjai siekė išsiaiškinti, kaip žmonių muzikinė patirtis veikia jų emocinę būseną, tarpusavio ryšius ir bendrą savijautą.

Pasak tyrimo koordinatorės, VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto docentės dr. Ramunės Dirvanskienės, tyrimo idėja kilo pernai diskutuojant su LNKC atstovais ir ieškant mokslo bei kultūros sąlyčio taškų – kaip smegenų veiklą galima panaudoti kultūrinių renginių metu ir pan. Šimtmetį mininti Lietuvos dainų šventė buvo unikalus ir didžiulis ilgametę tradiciją turintis renginys, tačiau moksliškai mažai tirtas. Jo tyrimą taip pat įkvėpė ankstesni kelių šalių mokslininkų atlikti darbai. „Grupinis dainavimas, žinome, gerina nuotaiką, mažina stresą, žmonės jaučiasi pakylėti ir laimingi. Tačiau koks yra fiziologinis jo efektas? Gal galima sužinoti, kiek laimingesniais tampa dainuojantys asmenys? Gal galima tai įtraukti, formuojant sveikatos priežiūros politiką? Tokie tyrimai atliekami tik laboratorijose, o mes norėjome nagrinėti realaus renginio metu. Ši sritis nėra išsamiai tyrinėjama Baltijos regione, todėl ji mus dar labiau sudomino“, – aiškino mokslininkė, pristatydama tyrimo planavimą ir įgyvendinimą, supažindindama, kaip prie jo prisijungė ir kokius metodus naudojo kitos tyrėjos.

Šiam darbui reikėjo pasiruošti per kelis mėnesius. Šimtmečio renginys, dr. R. Dirvanskienės įsitikinimu, vienijo visus, todėl pagalbos greitai sulaukė ir iš šventės organizatorių, ir iš institucijų, ir iš studentų, padėjusių tyrimams surinkti reikiamus duomenis.

Padėjo šiuolaikinės technologijos

Dainų šventėje mokslininkų grupės rinko informaciją pasitelkdamos šiuolaikines technologijas. Bendrą darbą sudarė trys skirtingi tyrimai.

University of San Francisco (CA) profesorė dr. Indrė Viskontas sudarė išsamų klausimyną, kurį galėjo pildyti visi norintys dalyviai. Buvo prašoma atsakyti, kaip dalyviai jaučiasi šventės metu ir po jos, kiek turi muzikavimo patirties, kaip juos veikia muzika ir pan. Tai leido pamatuoti dalyvių psichologinę savijautą ir kolektyvinę savivertę.

Danijos technikos universiteto docentė dr. Ivana Konvalinka į Lietuvą atvežė širdies ritmo matuoklius, kad būtų galima pamatuoti atlikėjų ir klausytojų širdies plakimą, sekti pulso pokyčius. Tyrime dalyvavusiems asmenims prie krūtinės buvo priklijuojami elektrodai ir taip nustatoma fiziologinė širdies ritmo sinchronizacija, leidusi matyti Dainų šventės poveikį bendruomenei. Didžiausia sinchronizacija buvo nustatyta finalinę dieną, atliekant Tautišką giesmę. Tai lėmė vienybės jausmas ir didesnė minia. Kada žmonės judėjo ir dainavo kartu, jų širdies ritmas sinchronizavosi, nes ir jų jausmai buvo panašūs.

Trečiąjį tyrimą atliko Neta Maimon iš Tel Avivo universiteto. Ji domisi muzikos neuroapsauginiais veiksniais, tyrinėja, kaip dalyvavimas muzikos veikloje gali apsaugoti smegenis nuo amžiaus įtakojančių pokyčių. Duomenims surinkti tyrėjai gavo išskirtinę patirtį, tai atlikdami pačiame renginyje. Vingio parke stovėjo palapinė, kurios atviroje dalyje kiekvienas asmuo galėjo sužinoti apie tyrimą, norintys būti jo dalimi – užpildyti klausimyną. Kita palapinės pusė buvo uždara, nes joje vyko elektroencefalogramos (EEG) tyrimas – naudojant elektrodus, muzikos metu buvo matuojama parinktų asmenų smegenų veikla. Tyrimas parodė, kad muzika gali būti ne tik hobis, bet ir pagalba žmogaus sveikatai – ji padeda atpažinti ir paveikti tam tikras ligas, vyresniame amžiuje muzika užsiimančio asmens smegenų veikla būna geresnė.

Po šventės visų trijų tyrimų duomenys buvo nagrinėjami atskirai kiekvienos mokslininkės šalyje.

Nepamiršo lietuvybės

Lietuvių išeivių šeimoje išaugusi mokslininkė prof. dr. Indrė Viskontas, pristatydama savo atlikto tyrimo rezultatus, atkreipė dėmesį į meno poveikį žmonių tarpusavio ryšiams.

„Mes gyvename tokiu laikotarpiu, kada vienišumas visuomenėje yra paplitęs kaip epidemija. Visi esame daugiau izoliuoti vieni nuo kitų, – sakė profesorė. – Vis dėl to, Dainų šventė mus suvienijo, jos metu didžiavomės vieni kitais ir jautėmės vienos didžiulės grupės dalimi. Net 95 proc. žmonių baigiamajame koncerte patyrė per kūną nubėgančių šiurpuliukų pojūtį, padidėjo jų pasididžiavimas savo lietuviškomis šaknimis. Šis rezultatas labai svarbus, kovojant su atskirtimi, žmonių izoliacija ir vienišumu. Jo nepamatytume laboratorijoje, o Dainų šventė subūrė žmones į vieną vietą ir tai parodė visam pasauliui.“

„Dainų šventės video įrašą, kuriame atliekama daina ‘Kur giria žaliuoja’, rodžiau įvairiuose forumuose, – pasakojo Indrė Viskontas. – Žmonės, kurie nėra girdėję apie Dainų šventę ar Lietuvą, prieidavo prie manęs ir sakydavo, kad jiems šis video taip pat sukeldavo šiurpuliukus. Aš neverčiau dainos žodžių – norėjau, kad jie susikoncertuotų į pačią muziką ir rezultatas buvo akivaizdus.“

Lietuvė prisipažino, kad ji Lietuvoje negimė ir negyvena, tačiau vis tiek jaučia, kad tai yra jos tautybė: „Kai aš augau, mes visada namuose kalbėdavome lietuviškai. Ką mes darėme, buvo susiję su Lietuva ir lietuviais. Daug laiko praleisdavome vietos lietuvių bendruomenėje. Visiems ji buvo ypatinga ir svarbi. Todėl norėjau ir aš atiduoti, ką galiu, nebūtinai tiesiogiai, bet vis tiek lietuviams. Džiaugiuosi, galėjusi prisidėti prie šio tyrimo!“

Profesorė tiki, kad prasidėjęs bendradarbiavimas su Vilniaus universitetu tęsis toliau: „Mokslininkai Lietuvoje mane jau pažįsta, aš juos – taip pat, todėl dabar bus daug lengviau. Darbas bus susijęs ne tik su muzika ir dainomis. Lietuva yra gana kūrybingas kraštas ir daug ką galima joje tyrinėti.“

Rezultatai naudingi įvairiose srityse

Muzikos tyrimų poreikiui pritarė ir Dainų šventės dirigentas, choro „Ąžuoliukas“ vadovas Vytautas Miškinis, dalyvavęs tyrimo pristatyme. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas su studentais pasidalina savo patirtimi, kuri taip pat apima muzikos terapiją ir jos poveikio žmogui tyrimus.

„Vaikai, dainavę ‘Ąžuoliuke’ ir jame užaugę, išeina į pasaulį. Vėliau matau, kad tie ‘ąžuolai’ visai kitaip funkcionuoja ir tarpusavyje, ir asmeninėje, ir darbinėje aplinkoje. Suprantu, kad muzika taip pat formavo šias asmenybes. Muzikos poveikį įvertinu ne tik kaip terapinį dalyką, bet ir gyvenimo būdą“, – paaiškino vadovas.

„Nėra gražesnio žmogaus už dainuojantį žmogų. Dainuodamas jis išreiškia pačius pozityviausius jausmus. Kai jam blogai – jis nedainuoja, kai jam gerai – jis dainuoja. Dainavimas ugdo gėrį“, – patvirtina dirigentas.

Po tyrimo pristatymo vyko atvira diskusija su psichologijos, neuromokslų, sveikatos priežiūros, muzikos ir kultūros politikos sričių ekspertais. Dalyviai pateikė savo įžvalgas, kaip būtų galima panaudoti ir pritaikyti šiuos tyrimo rezultatus ne tik kultūros, bet ir ekonomikos, sveikatos priežiūros politikos srityje. Tokios kolektyvinės patirtys gali turėti ilgalaikį poveikį žmogaus psichinei ir fizinei sveikatai.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2025 m. birželio 5 d. numeryje, Vol. CXVl Nr. 45)