Rašytoja Vaiva Rykštaitė: nesu tobula mama

Visiems vaikams jų mama ir tėtis yra patys geriausi žmonės pasaulyje – nepakeičiami. Taip sutapo, kad birželio 1-osios, Vaikų gynimo dienos išvakarėse, spausdiname pokalbį su Havajuose gyvenančia rašytoja, 11 knygų autore ir trijų vaikų mama Vaiva Rykštaite. Pokalbis apie nelengvą, bet nepakartojamų akimirkų teikiantį mamos darbą, kuris tapo įkvėpimu dar vienai rašytojos knygai.

Rūta Augutienė.

Gegužės 17-ąją, šeštadienį, Lietuvių dailės muziejuje įvyko „Chicago Mothers Foundation“ labdaros renginys, kuriuo siekta paremti vėžiu sergančius vaikus. Rengėjai pakvietė dalyvius į susitikimą su rašytoja Vaiva Rykštaite. Lietuvoje gimusi vienuolikos knygų autorė Vaiva Rykštaitė – dabar Havajuose gyvenanti trijų vaikų – Žemynos (10 metų), Indrajos (7 metų) ir Radvilo (3 metų)  mama, namų šeimininkė ir verslinin­kė bei būsima interjero dizainerė.

Rašytoja dalyvauja ir viešajame gyvenime: ji taip pat yra LRT kolumnistė, veda rašymo kursus, organizuoja moterų stovyklas Havajuose ir dalijasi savo įžvalgomis socialiniuose tinkluose. Jos knyga „Pirmąkart mama“ yra įtraukta į Lietuvos akušerių ir ginekologų draugijos rekomen­duojamų leidinių sąrašą. Tai pabrėžia kūrinio vertę ne tik literatūriniu, bet ir edukaciniu bei psichologiniu požiūriu. Knyga padeda moterims geriau suprasti motinys­tės iššūkius, emocinius pokyčius ir tapaty­bės transformaciją po gimdymo. V. Rykštaitės kūryba išsiskiria nuoširdumu ir savirefleksija bei priverčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę, asmeninį augimą ir autentiškumą.

Rašytoja jau kelis kartus viešėjo „Draugo“ puslapiuose, pasakodama apie keliones ir kūrybą. Šį kartą ji mielai sutiko pasikal­bėti apie mamos „darbą“, ir apie tai, kaip jai, kūrybiškai asmenybei sekasi auginti tris vaikus. Kokie šio nelengvo, bet pras­mingo ir laimingo gyvenimo laikotarpio atradimai ir įžvalgos suguls į naują Vaivos Rykštaitės knygą apie motinystę.

Kokia jūsų auklėjimo filosofija?

Niekada nebuvau sau to apsibrėžusi. Tiesiog visada galvoju, kad jeigu yra meilė, vaikai jausis saugūs ir mylimi, tai visos mano klaidos bus atleistos. Nes tų klaidų vis tiek bus. Mano tikslas – kad vaikai jaus­tųsi labai labai mylimi, kad turėtų tą labai stiprų ryšį su manimi ir todėl jaustųsi saugūs. O visa kita – kažkaip savaime. Nes aš klystu ir ne visada žinau, ką darau. Kalbėjomės kartą su vyriausia dukra Žemy­na.

Sakau jai: „Atsiprašau, kad neteisingai tave apkaltinau. Taip pasielgiau, nes labai išsigandau. Tai buvo neteisinga. Kai kažkas blogo nutinka, žmonės turi polinkį kaltinti kitus. Ir aš taip padariau. Aš atsiprašau.“

Ji man sako: „Bet, mama, tu visą laiką taip darai ir visada atsiprašai. Geriau paža­dėk, kad taip nedarysi.“

Aš sakau: „Žinai, aš turbūt ir vėl taip darysiu. Mano tokia yra reakcija.“

Mes va taip kalbamės. Aš galiu suklysti, galiu būti griežta, pikta, emocinga ir paskui atsiprašyti. Mes galime kartu aptarti, kad tai buvo blogai. Svarbiausia, kad ji ži­no, kad aš ją myliu ir net jei „nugry­bauju“, kad galim visad sugrįžti į tą meilę.

Kaip tą meilę parodote? Vieni ją matuoja dovanomis, kiti kitaip, priklausomai nuo to, kokia jų meilės kalba. Ką jums reiškia meilė? Ir ką reiškia jū­sų vaikams?

Aš esu labai fiziškai „affectionate“ – meili savo vaikams: dažnai juos apkabinu, paglostau, pabučiuoju. Kol mažiukai, tai po valandą kiekvieną rytą juos niurkau. Tai fizinis prisilietimas pagrindinė mano meilės išraiška. Kai vaikai grįžta namo, tai būna, kad sakau, viskas einam niurky­tis, ir mes einam į antrą aukštą į lovą ir niurkomės, dūkstam. Be to myliu juos pokalbiais, dėmesiu. Aš valgyti negaminu. Mano meilės kalba yra namų tvarka. Bet ta meilės kalba kartais tokia toksiška, nes aš labai pikta būnu. Kai tvarkau namus, tai tikiuos po to dėkingumo, sakau, kad tvarkau dėl jų. Tvarkydama namus ir juos kurdama, aš tikrai jaučiu, kad kuriu namus šeimai. Jei kabinu kokį paveikslą, tai kabinu jį ne tik sau, bet ir kitiems, kad būtų kažkoks meno jausmas. Tai ir per namų kūrimą. Taip pat kelionės.

Viešojoje erdvėje esate pasidalinusi, kad einate su savo vaikais, kiekvienu atskirai, į pasimatymus. Kelionės – tai irgi pasimatymai?

Ne, per pasimatymus, einame į kavinę. Bet jie retai būna. Trys vaikai, daug darbų, tai pasimatymai gal kartą per du mėnesius. Tada praleidžiame kartu puse dienos, tai ei­name į kavinę, ar pasidaryti manikiūro su mergaitėmis, paskui į „Godwill“ važiuo­jam apsipirkti rūbų. Toks pusdienis su vie­nu iš tėvų labai reikalingas – vaikas gauna daugiau dėmesio.

Kaip nusprendžiate, kuriam vaikui skirsite pasimatymą?

Tam, kuris blogiausiai elgiasi. Žinoma, mes jiems to nesakom, kad nepiknaudžiautų tuo. Ir į šią kelionę (į „Chicago Mothers Foundation“ renginį Lemonte) dukrą Žemy­ną pasiėmiau, nes tiesiog buvo jau sunku su ja susikalbėti. Prasideda paauglystė, dukra darosi pikta, atžari, labai nepagarbi su manimi. Mano vyras yra labiau autorita­rinis, jis nori, kad pagarba per baimę at­siras­tų. Ir tai šeimose yra labai tipiška. Ma­no psichoterapeutė sako, kad tai yra la­bai sveika, nes vaikams reikia matyti ir kitokį elgesį. Tas griežtumas nėra taip blo­gai. Jie tėčio meilę irgi jaučia, tik supranta, kad ji yra kitokia. Man labai palengvėjo tą supratus. Tai mano vyras turi tokį autoritarinį ryšį: „pasakiau, tai taip ir turi būti – nes aš tavo tėtis“. O aš sten­giuo­si visad atkurti ryšį. Kaip sakiau, kad dukra buvo nepagarbi, tai mes išvažiavome į kelionę, aš nepamokslavau – susilaikiau. Mes kartu leidome laiką, galėjome tiesiog būti, kalbėtis apie maistą, apie tai, ką veiksim, ką pirksim. Leidau rinktis, nuspręsti. Ir ji pajuto mano autoritetą. Labai lengva būti „mandra“, kai esi namuose. O kai jau atsirandi kitoje vietoje, tuomet – mama gel­bėk. Ir visgi tada pasirodo, kad tos mamos vis dar reikia.

Kodėl vaikams suteikėte Žemynos, Indrajos ir Radvilo vardus?

Labai norėjau, kad vardai būtų lietuviš­ki. Sakiau savo vyrui, kad jeigu nori gyven­ti Lietuvoje, tada gali duoti amerikietiškus vardus. Nes mes turime šeimos kultūrines svarstykles išlyginti. Bet kadangi mūsų šei­ma gyvena JAV, vaikų vardai bus lie­tuviš­ki. Tai buvo mano sąlyga, ir vyras žinojo, kad geriau mirsiu, bet nepasiduosiu, jokių kompromisų. Aš sudariau pagoniškų lietuviškų vardų sąrašą, o jis rinko ir spren­dėme kartu, kuris vardas gerai skamba, ar jis neturės neigiamų sąsajų ar skambesio anglų kalboje.

Jūsų vaikai lanko viešą Valdorfo mokymo krypties mokyklą? Ar specialiai rinkotės būtent šį mokymo me­todą/filosofiją ar tiesiog mokykla buvo paskirta pagal gyvenamąją vietą?

Havajuose gali leisti vaikus į kurią no­ri mokyklą. Apie Valdorfą aš nieko nežino­jau. Ši tiesiog buvo arčiausiai namų ir ma­no draugių vaikai į ją ėjo. Žmonės galvoja, kad aš labai daug ieškau infor­macijos, iš tiesų tai ne, aš labai tingiu. Pasižiūriu, ką daro tie draugai, kurie yra mano „vaibo“ (angl. vibe), tie kurie jaučia mano energiją, nuotaiką, požiūrį į gyvenimą. Aš darau taip pat, kaip jie, o jau paskui suprantu, ar gerai pasirinkau, ar nelabai. Dabar aš esu mokyklos valdyboje ir domiuosi Valdorfu rimčiau.

Ar jūsų vaikai lankė/lanko darželį?

Taip, pirmoji dukra lankė po dvi valan­das porą kartų per savaitę, kai gimė antroji – jos neleidau į darželį, nes norėjau, kad mergaitės būtų kartu ir turėtų stiprų ryšį. Paskui, sulaukusi ketverių, lankė privatų namų darželį su penkiais kitais vaikais. Ir mažasis lanko namų darželį, du kartus per savaitę po keturias valandas.

Jūs esate įvardijama kaip laisvės ambasadorė, galbūt svarstėte vaikus mokyti namuose?

Oi ne, tikrai ne. Negalėčiau. Aš neturė­čiau kantrybės, niekada nepailsėčiau. Gal dabar, kai Žemyna jau yra vyresnė, tai ge­ra mokyti ją savo vertybių, pasaulėžiūros, pasakoti apie Lietuvą, apie meną, pasaulį. O visa kita – tai aš esu tokia dėkinga mokytojoms. Visada dovanoju joms dovanas ir džiaugiuosi, kad jos toleruoja mano vaikus.

Tarp jūsų vaikų išties mažas amžiaus skirtumas, nelengva mamai  – kaip „neišprotėjote“?

Išprotėjau. Man buvo blogai jau kai antro vaiko laukiausi. Prasidėjo depresija, lankiausi pas psichologę ir daug verkiau. Aišku ir santykiai su vyru buvo įtempti. Ar depresija buvo pogimdyminė? Aš nežinau, kas yra kvalifikuojama kaip pogimdyminė. Bet, gimus antrai dukrai buvo taip, kad mažai atsimenu jos kūdikystės laiką. Man niekada nebuvo vaiko atmetimo jausmo ir nenoro juo rūpintis, bet tiesiog buvau labai labai nelaiminga. Tikrai buvau ant išprotėjimo ribos, turėjau suicidinių min­čių. Paskui „išlipau“ iš to, nes ėjau pas psichologą, net valgiau psichodelinius grybus, dar mano draugė koučerė atvažiavo, mes su ja važinėjome po salą, tai tas labai padėjo.

Ar ta depresijos priežastis buvo vien motinystės keliamos problemos, ar paveikė ir migracija į Havajus?

Ko gero, emigracija tai lėmė mažiausiai. Labiau motinystė: jaučiausi labai vieniša ir santykiai su vyru buvo sudėtingi. Mano vyro pamotė yra psichoterapeutė. Kai laukiausi antro vaiko, ji man pasakė, kad bus labai sunku, kad daugiausiai porų po antro vaiko gimimo išsiskiria. Ir dabar, kai matau, kaip kai kurioms poroms po antro vai­ko griūna santykiai, aš jiems sakau, kad turi palaukti, išbūti šį laikotarpį ir viskas susitvarkys.

Kaip jūs po šios patirties pasiryžote trečiam vaikui?

Aš turėjau planų sulaukusi 40-ties, pagimdyti trečią vaiką. Bet jis atkeliavo anksčiau, kai man buvo 36-eri. Man buvo labai sunku tai priimti, norėjau aborto, bet kartu ir mylėjau šį vaiką. Ir aš tada labai pakeičiau požiūrį į abortus. Teoriškai aš esu už abortus, už moters teisę ir laisvę pasirinkti. Bet pastojusi supratau, kad negaliu darytis aborto, nes tuomet negalėčiau sužinoti, koks tas vaikas būtų buvęs, tai toks unika­lus dalykas. Norėjau persileidimo, kad už mane nuspręstų gamta, nes tik ką buvau nustojusi žindyti antrą vaiką, o jau po mėnesio vėl pastojau. Man buvo sunku, galvo­jau, kad aš vėl savęs netekau, mažiausiai 5-erius metus nebebus gyvenimo. Jaučiausi labai liūdnai, bet tuo pačiu, labai tą vaiką mylėjau. Aišku, praėjus trims mėnesiams, nurimau ir pradėjau labai laukti. Ir labai džiaugiuosi, kad pagimdžiau. Mano vyras yra pasidaręs vazektomiją (sterilizacija). Aš apie tai labai atvirai kalbu ir manau, kad daugiau vyrų turėtų tokį sprendimą priimti.

Ar pajautėt (ir kada) motinišką pilnatvę?

Mano draugė, ji tokia raganiška, man pasakė, kad mes, moterys, turim tarytum „sielų kontraktą“ – jame nustatyta, kiek tu­rime sielų pagimdyti. Ir kai išpildome šį kontraktą, tada pajuntame pilnatvę. Aš ją pajutau po trečio vaiko, gal dėl to, kad gi­mė berniukas. Kai turėjau tik dvi mergai­tes, visada jutau, kad norėsiu trečio vaiko.

Ar pačiai lengviau ar sunkiau, kai yra trys vaikai?

Jau kai du yra – tai lengviau, nes jie už­siima vienas kitu, o su trečiu – dar lengviau. Nebereikia maudantis neštis gultuko kartu į vonią, skubėti ir panašiai, paprašau vyresnėlės pažaisti su mažuoju, kol nusiprausiu ar kol į elektroninius laiškus atsa­kau. Tai labai padeda. Trečias vaikas ateina į tokią jau susiformavusią šeimą, jis yra kaip desertas visiems (juokiasi).

Kaip rasti discipliną ar laisvės ribas? Nes negali vaikams visko leisti ir nenu­brėžti ribų. Tuo pačiu nori, kad užaugę jie tau norėtų paskambinti, o ne vengtų ir nenorėtų su tavimi kalbėtis, nes san­ty­kiai per didelį griežtumą ir barimą buvo sugadinti.

Aš kartais, kaip mama, nežinau, ką aš darau. Kai kur ribas brėžiu, kai kur – ne. Dabar rašau naują knygą apie motinystę, joje svarstau apie ribas. Apie tai, kad, braižydama ribas, aš ir save kartais nubaudžiu. Pavyzdžiui, nubaudžiu ir pasakau, kad ne­va­žiuosime į paplūdimį, nors aš pati ten labai noriu. Tada jau sakau, na, gerai, va­žiuo­jame ir ta riba tarytum išnyksta. Labai griežta esu dėl tvarkos, baru mergaites, kai mėto ant žemės viską ir sakau, kad gyvena kaip paršai. O paskui ant savęs pyks­tu, kad paršais pavadinau. Tai kai kur yra labai aiškios ribos, o kai kur jos visai neegzistuoja, nes man taip patogiau yra.

Jūsų su mama ryšys yra labai artimas, ji jums – kaip draugė, vaikystėje nebardavo. Ar ir jūs sąmoningai siekia­te tokį ryšį su savo vaikais sukurti, ar tai veikia kaip pasąmoninė programa?

Stengiuosi labai sąmoningai. Kai mano mama karta apšaukė mano vaikus, tai man labai palengvėjo, nes tai buvo tarsi patvirtinimas, kad mano vaikai yra tikrai kitokie, nei aš buvau. Jie laisvesni, gimę ir auga Amerikoje, o aš Lietuvoje augau so­vietmečiu, tai tas susikaustymas ore tvyrojo. Mano mamos draugai sakydavo, kad ji mane labai lepina, per daug man leidžia, kad aš per laisvai elgiuosi. Ji man labai anksti leisdavo pačiai priimti sprendimus. Nors mano mama irgi darė klaidų, bet visada jaučiau jos besąlyginę meilę. Tai ir aš vadovaujuosiu tokiu modeliu.

Ką jūs darote, kai vaikai neklauso?

Nieko gero… (juokiasi). Aš esu pastebė­jusi, kad aš keliu balsą ir didžiausi „pratrū­kimai“ įvyksta tada, kai esu neišsimiegojusi. Kai tą ėmiau suprasti, lengviau galiu susivaldyti. Tai blogiausia, ką galiu daryti – tai rėkti ant vaikų. Ir man dėl to gėda.

Ar jūsų vaikai turi nustatytą dienos režimą, kada eiti miegoti, valgyti, dantų valytis ir t. t.?

Turi. Dėl režimo aš esu irgi gana „hipiška“ kaip ir mano mama. Europoje pastebėjau, kad mamos yra labai nelanksčios šiuo klausimu: jeigu dabar pietų miegas, tai niekaip negali pakeisti planų. Aš to nie­kada neturėjau. Indijoje, kai keliavau, tai klajoklių genčių žmonės tiesiog nešasi vaikus ant kupros ir jie kada nori, tada ir miega, o tėvai toliau eina. Tai mano logika tokia, kad aš gyvenu savo gyvenimą, o vaikas eina šalia. Vaiką aš gerbiu, jis pilnaver­tis, bet jis supranta, kad mama turi reikalų. Jeigu aš noriu kažkur važiuoti, tai vaikas važiuoja kartu ir per pietų miegą, miegos ar nemiegos, tai jo reikalas. Jeigu jis bus irzlus, aš žinau, kad tai bus tokia to kaina. Dabar mano vaikams mokykla, darželis ir būreliai sukuria režimą.

Ar naudojate skatinamąsias priemo­nes vaikų auklėjime?

Labai daug juos giriu. Dar duodu pinigų už masažą, kurį padaro dukros man, už brolio priežiūrą. Skatinu juos pinigais ir pagyrimais.

Ar leidžiate naudotis telefonais, planšetėmis ir t. t.?

Ne, telefonų neturi, planšečių taip pat. Planšetes fiziškai turime, bet jas išimame kartą ar du per metus, kai vykstame į ilgą kelionę lėktuvu. Televizorius namuose yra, su juo yra šiek tiek toksiškas santykis, nes būna, kad vaikams visiškai neleidžiam jo žiūrėti ir  būna nustatyta nulis ekrano laiko. Tada vaikai labai gerai elgiasi. Bet kai mums reikia nudirbti darbus, tada lei­džia­me žiūrėti. Bet tada vėl jie nori kuo daugiau žiūrėti, tampa irzlūs ir tuomet vėl grįžtame prie nulinio ekrano laiko. Ir paskui vėl kas nutinka, ir vėl leidžiame. Bet normalioje rutinoje, tai neleidžiam. Penktadieniais visi kartu turime filmo vakarą. Ir šeštadienio rytą vaikai gali žiūrėti televizorių, nes mes su vyru norime išsi­mie­goti, o vaikai atsikelia anksčiau už mus.

Ką jūs patartumėte moterims, mamoms, kurios „pametė“ save ar yra puolusios į didelę neviltį?

Žiūrint dėl ko tai atsitiko. Kartais yra situacijų, kai reikia tiesiog išlaukti. O kitą kartą būna, kad turi veikti. Tai pirmiausia turi pati savęs paklausti, ar laikas išlaukti, ar laikas išeiti iš to pasimetimo. Kūdikystė ir mažylio amžius yra laikas, kurį reikia išlaukti. Kartais ir smerkiu mamas, kurios nemoka išbūti ir labai bijo prarasti save. Bet gal aš ir neteisi. Tik galvoju, kad kai kada moterys tiek bijo save pamesti, kad neatsiduoda motinystės instinktui. Instink­tas yra labai laukinis, jis leidžia sugrįžti į laukinę save. Tas laikas, skirtas būti vien tik su vaiku, kai atrodo, kad asmeninis gy­venimas visiškai sustojo, iš tikrųjų yra tik sezonas, kuris kažkada pasibaigia.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2025-ųjų m. Gegužės 31 d. numeryje, Vol. CXVI NR. 44)