Išsaugota svetur, atkurta Lietuvoje

Juozas Polikaitis prisiminė Ateitininkų Federacijos sugrįžimą į Lietuvą

Vasario 1 d., po šv. Mišių, Ateitininkų namuose Lemonte gražus būrys Čikagos apylinkių ateitininkų sendraugių ir jų draugų rinkosi pasiklausyti buvusio Ateitininkų Federacijos vado Juozo Polikaičio prisiminimų apie 1989–1997 m. laikotarpį, kai ateitininkų sąjūdis buvo atkurtas Lietuvoje. Pranešimo tema – „Ateitininkų Federacijos sugrįžimas į Lietuvą: malda ir drąsa“.

RAMUNĖ KUBILIŪTĖ.

Prelegentas savo kalbą iliustravo skaidrėmis su trumpais komentarais. Apžvelgdamas Lietuvos ateitininkijos istoriją jis priminė, kad 1930 m. prezidento Smetonos valdžia uždraudė moksleivių ateitininkų veiklą: „Lietuvos valdžiai rūpėjo visą jaunimo auklėjimą kreipti sau palankia patriotine linkme“. Tačiau šis sprendimas turėjo netikėtą – priešingą rezultatą. Užuot palaužęs sąjūdį, draudimas jaunimą tik užgrūdino. Jaunieji ateitininkai natūraliai išmoko veikti slapta, saugoti ryšius, perduoti idėjas be oficialių struktūrų. Ši patirtis vėliau tapo neįkainojama sovietinės okupacijos metais, kai religinė ir tautinė veikla buvo persekiojama ir galėjo gyvuoti tik pogrindyje.

Po Antrojo pasaulinio karo ateitininkų veikla buvo atnaujinta ir plėtojama išeivijoje. Juozo Polikaičio žodžiais, „ateitininkai, pasitraukę į Vakarus, išsivežė ateitininkiją veiklią, patriotišką, religingą, ideologiškai stiprią ir pasiryžusią kovoti už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą“.

Lūžio metai

Paruošęs istorinį foną prelegentas klausytojus supažindino su svarbiu aptariamo laikotarpio momentu – 1988 m. liepos 27 d., kai kun. Vaclovas Aliulis parašė straipsnį „Laisvės nėra be sąžinės laisvės“. Jame buvo reikalaujama sulyginti tikinčiųjų teises su kitų piliečių teisėmis, grąžinti Katedrą, leisti statyti naujas bažnyčias ir jaunimą mokyti tikėjimo tiesų. Straipsnį pasirašė Julija Šalkauskienė, Alfonsas Misevičius, Antanė Kučinskaitė, Vincentas Rastenis ir Povilas Varnelis.

Daug kas tuo metu vyko užkulisiuose ir pogrindyje. Buvo išrinktas 13 asmenų komitetas, kuriam pirmininkavo dr. Vincas Rastenis, ir nutarta 1989 m. lapkričio 25–26 d. Vilniuje sukviesti Atkuriamąjį Ateitininkų Federacijos suvažiavimą. Viskas prasidėjo šv. Mišiomis Arkikatedroje. Juozas Polikaitis apibūdino suvažiavimo nuotaikas, rodė skaidres su pilna sale, pasakojo apie jaunimą, kantriai išsėdėjusį per ilgus formalumus ir diskusijas. Po suvažiavimo buvo sudarytas 14 asmenų komitetas. Pats Juozas Polikaitis į Lietuvą atvyko iš JAV kartu su AF tarybos pirmininke Birute Bubliene; dalyvavo ir tuometinis Ateitininkų Sendraugių sąjungos pirmininkas dr. Petras Kaufmanas, taip pat keli tuo metu Lietuvoje savanoriškai dirbę studentai ateitininkai iš JAV. Sugrįžimo procesai nebuvo lengvi – tai buvo, prelegento žodžiais, „sunki ir sudėtinga pradžia“.

Vienos federacijos link

Ateitininkija tuo metu šventė 80-metį. Iš pradžių federacinė struktūra liko su AF vadu Juozu Polikaičiu, AF tarybos pirmininke Birute Bubliene ir Lietuvos Ateitininkų Federacijos pirmininku dr. Arvydu Žygu, veikiant ir vyskupijų pirmininkams. Tačiau po atkuriamojo suvažiavimo buvo prieita išvados, kad ateitininkija yra viena – nepriklausomai nuo to, kur gyvena jos nariai. Nuspręsta turėti vieną AF valdybą ir tarybą, į kurią įeitų ir išeivijos atstovai, o veikla kraštuose būtų vykdoma pagal vietos sąlygas – Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Lietuvoje.

Prelegento skaidrėse minėti asmenys – dvasininkai, vienuolės, mokytojai ir kiti – visi tuo sudėtingu laikotarpiu turėjo savo vaidmenis. Palaipsniui veikla plėtėsi: 1992 m. buvo svarstomos persiorganizavimo galimybės, vyko stovyklos, akademijos, sąskrydžiai, JAV ateitininkai dalyvavo stovyklose Lietuvoje. 1993 m. kilo rūpesčių dėl „Ateities“ žurnalo leidimo perkėlimo; Ateitininkų rūmų atgavimo prašymas buvo atmestas; spręsti Palangos namų ir Berčiūnų stovyklos remonto klausimai. 1994 m. įvyko prieškongresinė stovykla Berčiūnuose ir XII Ateitininkų Federacijos kongresas Vilniuje. 1997 m. gegužę buvo pristatytas  pirmasis AF statuto projektas ir nutarta liepos 11–13 d. Palangoje šaukti Nepaprastąją konferenciją; ten tuo pačiu vyko ir Ateitininkų Sendraugių sąjungos suvažiavimas. Buvo išrinktas naujasis AF tarybos prezidiumas, pasikeitė ir tarybos sudėtis – penki nariai iš išeivijos ir dešimt – iš Lietuvos.

Gyva atmintis

Juozas Polikaitis ne tik ėjo AF vado pareigas, bet ilgus metus buvo ir „Ateities“ žurnalo administratorius. Į susirinkimą jis atsivežė 1988–1990 m. žurnalo egzempliorių, skirtų dalinimui, primindamas sudėtingą leidinio kelią: po paskutiniojo numerio Lietuvoje 1993 m. dar buvo leidžiami „Ateities pėdsakai“, vienas numeris pasirodė JAV 1997 m., o vėliau „Ateitis“ vėl pradėta redaguoti Lietuvoje.

Laiko klausimams liko nedaug, nes sendraugių susirinkimai paprastai derinami su JAS kuopos susirinkimų tvarka – tėvai jau turėjo eiti pasiimti vaikų. Buvo trumpai atsakyta į klausimą apie dabartinę ateitininkijos struktūrą. Paklaustas, kaip galėjo taip dažnai keliauti į Lietuvą, Juozas Polikaitis paaiškino, kad jo tuometinis darbas reikalavo kelionių į Angliją, o iš ten pasiekti Lietuvą buvo nesudėtinga; be to, jo viršininkas buvo supratingas.

Susirinkime dalyvavo LR generalinio konsulato Čikagoje atstovas, patarėjas diasporos klausimais Saulius Jaskelevičius su žmona Asta. Įdomu, kad Asta pati 1989 metais dalyvavo atkuriamajame Ateitininkų Federacijos suvažiavime Vilniuje. Taip pat dalyvavo Renata Kanclerienė, dabartinė Čikagos Korp! „Giedra“ pirmininkė.

Po pristatymo sendraugiai bendravo prie užkandžių ir kalbino prelegentą. Daugelis sutiko, kad apie šį ateitininkų istorijos laikotarpį dar būtų galima daug diskutuoti, o tie, kurie negalėjo dalyvauti, vėliau domėjosi, ar bus parengtas šio pranešimo įrašas, nes spaudoje randamos žinios negali prilygti pasakojimams iš pačių dalyvių lūpų.

Kol sendraugiai klausėsi pranešimo, JAS Daumanto Dielininkaičio kuopos jaunimas taip pat rinkosi savo susirinkimui. Tema – „Esame dėkingi už mūsų tautą, Lietuvą“. Vaikai ir jaunimas būreliuose pagal amžių diskutavo, dainavo ir užkandžiavo, o jauniausieji su p. Elenute ir jaunomis vadovėmis ruošė panaudotas kreideles, kurias organizacija SCARCE perdirbs tolimesniam panaudojimui. Po susirinkimo dalis jaunimo dar liko Ateitininkų namų kieme pažaisti sniege su būrelio vadovu Šarūnu.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2026 m. vasario 14 d. numeryje, Vol. CXVll Nr. 14)