DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Algis Vaškevičius.
Vytautas Kernagis (1951–2008) – aktorius, dainuojamosios poezijos pradininkas Lietuvoje, muzikos autorius ir atlikėjas, renginių režisierius bei televizijos laidų vedėjas – save vadino tiesiog artistu. Kiekvienas jo kūryboje randa ką nors artimo ir savo. Tai buvo asmenybė, kuri suteikė prasmę ir kokybę toms kūrybos sritims, kurios sovietmečiu buvo nuvertintos ar subanalintos. Jam pavyko pakeisti požiūrį į dainuojamąją poeziją bei estradą, sukurti naujovišką, intelektualų renginių režisieriaus ir vedėjo personažą.
Šiemet gegužę V. Kernagiui būtų sukakę 75-eri, o šis kovas ؘ– jau aštuonioliktasis be jo. Prisimenant maestro, Vilniaus miesto muziejuje veikia įspūdinga paroda „Artistas iš Brodo“, kurioje ši asmenybė pristatoma per jo kūrybą, asmeninius daiktus, netgi tiksliai atkurtą jo kambarį.
O kas gi tas Brodas? Artisto kūrybinės istorijos pradžia neatsiejama nuo legendinio Vilniaus Brodo – tuomečio Lenino, dabartinio Gedimino prospekto, tada taip vadinto. Būtent čia praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmečiais rinkosi kuriantis, laisvai mąstantis jaunimas, tuomečiai hipiai ir „gėlių vaikai“. Beveik trisdešimt metų Kernagis gyveno netoli Brodo, Kaštonų (tada tai buvo Zigmo Angariečio) gatvėje. Tėvų bute įrengtas jo kambarys tapo Kernagio gyvenimo ir kūrybos, o taip pat šios parodos epicentru.
Pasak naujosios parodos rengėjų, aplink atkurtą Kernagio kambarį ir sukasi pagrindinės parodos temos: Brodas, sceninis gyvenimas (kabaretas „Tarp girnų“, Dainos teatras, režisuoti ir vesti renginiai), Nepriklausomybės pradžioje startavę televizijos šou, kelionės ir humoras.
V. Kernagis yra sakęs, kad jame gyvena penki-šeši Kernagiai, vienas – aktorius, kitas – renginių vedėjas, trečias – režisierius ir taip toliau, o jam labiausiai patiko save vadinti būtent artistu. Tai frazė, formavusi parodos apie V. Kernagį kuratorei Algei Gudaitytei atskaitos taškus ir sprendimus. Pasak jos, V. Kernagis pabrėždavo Brodo svarbą savo gyvenime, kur prasidėjo jo karjera. Ši, 7–8 dešimtmetyje gyvavusi Vilniaus erdvė, apimanti dabartinį Gedimino prospektą, buvo tikra laisvės sala sovietmečio aplinkoje.
„Šita paroda daugiau yra bandymas papasakoti, kaip pilkame sovietmečio fone atsirado toks vienas žmogus, kuris savyje sugebėjo sutalpinti tiek spalvų, tiek asmenybės pusių, tiek veiklų ir būti be proto laisvas“, – teigė parodos kuratore A. Gudaitytė.
Pasak parodos scenografo Gintaro Makarevičiaus, parodos erdvė sukurta siekiant perteikti V. Kernagio dvasią, atskleidžiant, kas labiausiai paveikė, kad susiformavo tokia asmenybė. „Visa ekspozicijos struktūra taip ir dėliojasi – mes įeiname į gatvę, yra vitrina, tada yra scena, už scenos yra užkulisiai, ten yra grimo kambarys su visa atributika ir asmeniniais daiktais“, – pasakojo G. Makarevičius.
Parodoje atkurtas ir kambarys, kuriame augo, brendo, gyveno ir kūrė V. Kernagis. Jame – ir pažymių knygelės iš vidurinės mokyklos su įrašais, kad mokinys buvo išsiblaškęs, po pamokų neidavo namo ir triukšmaudavo. Šalia – jo užrašų knygelės su piešinėliais, ir vaikystės pliušinis meškiukas, ir juostinis magnetofonas, plokštelės. Tas kambarys buvo ilgas, su langu gale, jį tėvai Vytautui įrengė bute iš seno sandėliuko ir vonios bei leido jam daryti kambaryje viską, ką jis nori. Tame kambary jis praleido beveik 30 metų.
Tokią parodą atsirado galimybė surengti ir visuomenei parodyti Vytauto Kernagio turtingą archyvą, kai Vilniaus miesto muziejus prieš pusantrų metų gavo didžiausią iki šiol dovaną, V. Kernagio šeimai nusprendus jo daiktus ir dokumentus perduoti šiam muziejui, kuriam atiteko daugiau kaip 2000 įvairiausių objektų. Daugiausia tarp jų yra nuotraukų, kurių nemaža dalis niekada nematytos, taip pat artisto akiniai, švarkai, batai, kiti daik-tai.
Parodoje lankytojai ras ir netikėtumų. Vienas jų – garso stotelė, kurioje kartu su V. Kernagiu galima sudainuoti jo dainos posmą. Vėliau bus sukurtas bendras visų parodos lankytojų choras. „Visi dainavom, kaip kas mokėjom. Visi tylėjom, kaip kam reikėjo“, – byloja parodos ekranuose nušvintančios ir vėl pranykstančios maestro mintys.
Pasak rengėjų, ši paroda – ne tik ekspozicija, bet ir bandymas vienoje erdvėje sutalpinti visą maestro visatą: jo muzikinį kelią, televizijos epochą, asmeninius archyvus ir fizinę jo kūrybos lopšio – legendinio kambario – kopiją. Visa tai tam, kad prisiminimai bent akimirką virstų tikrove. „Tėtis mėgdavo sakyti, kad aktorius yra gyvas tol, kol išlieka žmonių atmintyje. Tad ačiū, kad palaikote jį gyvą“, – parodos atidarymo vakarą jautriai kalbėjo dukra Eglė Kernagytė-Dambrauskė.
Lankytojai parodoje gali išvysti ir unikalią vaizdo medžiagą, kurią filmavo pats maestro. Kuratorė A. Gudaitytė atkreipė dėmesį, kad V. Kernagis buvo itin smalsus gyvenimo stebėtojas: „Viskas, ką jis matė Amerikoje, jam buvo absoliučiai naujas pasaulis, kita realybė. Tad jis fiksavo viską: miestus, gatves, patalpas, žmones ir jų aprangą, net ananasus, bananus.“ Vėliau nemažai tų kadrų sugulė į dokumentinį režisieriaus Andriaus Lekavičiaus 2022 metais sukurtą filmą „Kernagis“.
Jau nuo 1986 metų V. Kernagis pradėjo fiksuoti savo asmeninio ir kūrybinio gyvenimo kasdienybę vaizdajuostėse. Net ir būdamas už kadro, jis tarsi išlieka dėmesio centre, komentuodamas filmuojamą aplinką ir atsiliepdamas į vieną ar kitą savo paties gyvenimo etapą. Vėliau šis pomėgis, pasak jos, virto savotišku žurnalistiniu talentu dokumentuoti kolegas, gastroles, užkulisius ir taip liko mums artimas bei asmeniškas tų laikų archyvas.
Muziejus pasirūpino, kad paroda būtų prieinama visiems: čia paruoštos specialios veiklos bei užduotys vaikams, o vaizdo gidai pritaikyti gestų kalba. Tai kvietimas įžengti į V. Kernagio visatą ne tik tiems, kurie jį prisimena ir ilgisi, bet ir tiems, kurie tik dabar atranda „Brodo vaiko“ laisvę ir V. Kernagio kelionę.
Ši šviesi, spalvinga, su dideliu kruopštumu kūrėjui parengta paroda Vilniaus miesto muziejuje Vokiečių gatvėje veiks iki birželio pabaigos.
Straipsnis publikuotas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2026-ųjų m. Kovo 7 d. numeryje, nr. 10 (20))