Ką žurnalistė sau parsivežė iš Lietuvos

Įspūdžiai po kelionės – specialiai „Draugui“

Liepos pabaigoje dienraštyje „Chicago Sun-Times“ pasirodęs šešių straipsnių ciklas apie Lietuvą sulaukė didelio JAV lietuvių dėmesio – skaitytojai dalijosi straipsnių nuorodomis socialiniuose tinkluose, skaitė ir juos aptarinėjo. Žurnalistė Stephanie Zimmermann ir fotografė Ashlee Rezin dvi savaites keliavo po Lietuvą, mėgindamos amerikiečių skaitytojams atskleisti šiuolaikinę Lietuvą – jos demokratijos patirtį, saugumo iššūkius, ekonomikos augimą, krepšinio ryšius su Čikaga ir žmonių požiūrį į savo valstybės ateitį. Jos taip pat kalbino buvusį Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų. Kelionę ir straipsnių ciklą parėmė Pulitzer centro Richard C. Longworth stipendijų programa.

Tačiau S. Zimmermann Lietuvą pasirinko neatsitiktinai – tai jos motinos gimtinė. Su žurnaliste apie jos lietuviškas šaknis, šio sumanymo pradžią, dvi intensyvias darbo savaites Lietuvoje ir tai, ką jai pačiai reiškė ši kelionė kalbėjosi Vida Kuprytė.

Jūsų straipsnių seriją apie Lietuvą JAV lietuviai sutiko labai entuziastingai. Papasakokite mūsų skaitytojams apie savo ryšį su Lietuva. Kada pirmą kartą kilo mintis ten nuvykti ir parengti ne vieną straipsnį, o visą jų ciklą?

Mano mama gimė Lietuvoje. 1944 metų vasarą, Antrojo pasaulinio karo metu, būdama šešerių, ji kartu su savo mama, tėčiu ir trimis broliais bei seserimis, tarp jų ir mažuoju broliuku, kuris buvo dar kūdikis, pasitraukė iš Lietuvos. Vokietijoje jie gyveno kaip karo pabėgėliai.

Mokyklinius metus mama praleido Vokietijoje, o vėliau, jau būdama studentė, atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ir čia nugyveno likusį gyvenimą. Manau, dėl to, kad ji ištekėjo už mano tėčio, kuris nebuvo lietuvis, laikui bėgant jos ryšys su Lietuva ėmė silpnėti. Jie gyveno įvairiose JAV vietose ir galiausiai apsistojo Wisconsine, kur aš užaugau. Mūsų miestelyje nebuvo tokios didelės lietuvių bendruomenės kaip Čikagoje, todėl nedalyvavau lietuviškoje veikloje – nelankiau nei lietuvių kalbos pamokų, nei tautinių šokių. Manau, kad dėl vaikystėje patirtų traumų mama savo gimtąją šalį galėjo sieti ir su dideliu liūdesiu.

Tačiau įdomu tai, kad joje visada glūdėjo maža lietuvybės sėkla, kuri ilgainiui išsiskleidė. Devintojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjęs Lietuvos nepriklausomybės judėjimas ją labai jaudino. Tai ir mane paskatino domėtis Lietuva. Tuo metu buvau jauna žurnalistė. Atsimenu, kaip sekiau įvykius Lietuvoje, o vėliau, per 1992 metų vasaros olimpines žaidynes, sirgau už Lietuvos krepšinio rinktinę.

Mama skaitė „Draugas News“ ir žurnalą „Lithuanian Heritage“, kad žinotų, kas vyksta lietuvių gyvenime. Per COVID-19 pandemiją ieškojome, kuo prasiblaškyti, todėl pasiūliau: „Gal galėtum mane pamokyti lietuviškai?“ Žinoma, tai buvo lengviau pasakyti negu padaryti! Tačiau ji išmokė mane kelių pagrindinių žodžių – skaičių, spalvų, šeimos narių ir namų apyvokos daiktų pavadinimų. Tai buvo malonus ūdas leisti laiką, kai buvome priverstos likti namuose. Mamai mirus, nusprendžiau iš tiesų pradėti mokytis lietuvių kalbos – bent jau stengiuosi. Nuo 2023 metų rudens kartą per savaitę per „Zoom“ susitinku su lietuvių kalbos mokytoja.

Pirmą kartą Lietuvoje apsilankiau 2019 metais, kai mama dar buvo gyva. Daugelį metų iš pusbrolių ir pusseserių girdėjau, kokia graži yra Lietuva, todėl su vyru nuvykome į Vilnių ir Trakus.

Mums taip patiko, kad 2024 metais sugrįžome kartu su dviem suaugusiomis dukromis ir jų gyvenimo draugais. Per tą kelionę pamatėme daug daugiau Lietuvos, taip pat nuvykome į nuostabią pajūrio  kelionę. Išgirdusi apie Pulitzer centro stipendiją, iš karto pagalvojau, kad Lietuva būtų puiki tema.

Pirmiausia, didžioji JAV žiniasklaida apie Lietuvą rašo retai. Gaila, nes ten galima rasti daugybę puikių istorijų. Lietuvos kova siekiant išsivaduoti iš sovietinės okupacijos vyko palyginti neseniai, todėl dar galėjome išgirsti žmonių, kurie patys tai patyrė, pasakojimus. Jungtinėse Valstijose nepriklausomybės kova vyko prieš 250 metų, tad tokios galimybės nebeturime.

Lietuva įdomi ir dėl savo geografinės padėties Europoje – ji iš esmės yra viena iš valstybių, laikančių gynybos liniją prieš Vladimiro Putino Rusiją ir jos sąjungininkę Baltarusiją. Dabar, kai tiek daug kalbama apie NATO ateitį, tai labai svarbi tema. Lietuvos žmonėms tai yra valstybės išlikimo klausimas.

Be to, Lietuvą ir Čikagą sieja daugybė tvirtų ryšių, o aš dirbu „Chicago Sun-Times“, priklausančiame „Chicago Public Media“.

Dėl visų šių priežasčių buvau įsitikinusi, kad Lietuvai skirti dėmesį yra svarbu.

Šiam projektui gavote Pulitzer centro Richard C. Longworth stipendiją žurnalistams. Kaip veikia ši programa ir kokias galimybes ji suteikė jums ir fotografei A. Rezin?

Stipendija skiriama žurnalistams, rengiantiems tarptautines temas, kurios yra svarbios ir įdomios JAV Vidurio Vakarų auditorijai. Todėl ši programa mūsų projektui puikiai tiko.

Atrinktiems žurnalistams suteikiama stipendija kelionės ir kitoms būtinoms išlaidoms padengti pagal paraiškoje pateiktą biudžetą. Taigi buvo apmokėti mūsų skrydžiai, nakvynė, transportas, maistas ir vietinio vertėjo, kuris kartu buvo ir mūsų vairuotojas, paslaugos per visas dvi Lietuvoje praleistas savaites.

Be šios paramos nebūtume galėjusios vykti į tokią žurnalistinę kelionę, todėl esame labai dėkingos.

Su Pulitzer centru buvo nuostabu dirbti. Centro darbuotojai nekontroliuoja žurnalistinio turinio – jie pasitiki savo pasirinktais žmonėmis ir leidžia jiems profesionaliai atlikti darbą.

Tai buvo trečioji jūsų kelionė į Lietuvą. Kaip jai ruošėtės? Ar šį kartą pamatyta Lietuva atitiko šalį, kurią įsivaizdavote prieš kelionę?

Prieš kelionę labai daug ruošiausi. Pirmiausia turėjau nemažai ištyrinėti vien tam, kad galėčiau pateikti projekto paraišką. Kai buvome atrinktos, reikėjo tęsti tyrimą ir iš anksto susitarti dėl kuo daugiau pokalbių Lietuvoje, kad kuo geriau išnaudotume ten praleistą laiką. Mūsų dienotvarkė priminė kruopščiai surepetuotą baletą – nuo ryto iki vakaro, taip pat ir savaitgaliais, vykome į pokalbius įvairiose vietose.

Čikagoje gyvenantis Al (Rimas) Domanskis labai padėjo užmegzti ryšius su žmonėmis Čikagoje ir Lietuvoje, o Lietuvos generalinio konsulato Čikagoje atstovai padėjo susisiekti su valdžios ir verslo atstovais.

Buvau labai dėkinga, kad buvęs prezidentas Valdas Adamkus rado laiko su mumis susitikti.

Apskritai žmonės mus priėmė itin svetingai ir noriai sutiko kalbėtis. Prasidėjus pokalbiui, dažnai labai giliai pasinerdavo me į demokratijos, gynybos ir kitus susijusius klausimus. Keletas pokalbių truko nuo valandos iki pusantros. Gaila, kad straipsniuose negalėjau panaudoti daugiau surinktos medžiagos, tačiau viskas, ką per tuos pokalbius sužinojau, turėjo įtakos rašant straipsnius.

Dažnai vienas pašnekovas pasiūlydavo dar keletą žmonių, su kuriais turėtume pasikalbėti. Mudvi su Ashlee net pradėjome juokauti, kad Lietuvoje, regis, visi vieni kitus pažįsta!

Jeigu būtumėte keliavusi neturėdama iš anksto numatytos žurnalistinės užduoties ir būtumėte galėjusi vadovautis vien savo, kaip žurnalistės ir viešnios, interesais, kokias dar temas būtumėte norėjusi patyrinėti? Kokie asmeniniai įspūdžiai nepateko į šešis paskelbtus straipsnius?

Mane labai domina tai, kad Lietuvos jaunimas neseniai buvo pripažintas laimingiausiu pasaulyje, nors jauni žmonės puikiai suvokia, kokioje pažeidžiamoje Europos žemėlapio vietoje yra jų šalis. Straipsniuose šiek tiek paliečiau šią temą, tačiau, turėdama daugiau vietos, norėčiau ją patyrinėti išsamiau.

Kaip jauni žmonės vienu metu suderina dvi mintis: „Į ateitį žvelgiu optimistiškai, tačiau kartu šiek tiek nerimauju“? Pažvelkime, kaip Lietuvos žmonės susitelkė padėti Ukrainai. Akivaizdu, kad agresyvi Rusija jiems kelia didelį susirūpinimą.

Dauguma mano kalbintų žmonių atsakė panašiai: mes žinome, kur gyvename, tačiau gyvenimas tęsiasi. Ką daugiau gali padaryti, negu būti pasirengęs, ginti savo interesus ir toliau dirbti, mokytis bei gyventi? Labai gerbiu tokį požiūrį.

Mane taip pat sudomino, kiek daug žmonių per Lietuvoje vykusius kultūros protestus buvo pasirengę ginti žurnalistiką ir meną – priešintis nedemokratinėms jėgoms ir stoti už demokratinę kultūrą, kurią būtina saugoti.

Kokia kelionės akimirka paliko didžiausią įspūdį? Kas jus nustebino ar pradžiugino? Gal kas nors sukėlė nerimą arba nuvylė?

Negaliu sakyti, kad tai mane nustebino, tačiau buvo labai įdomu išgirsti, kaip atvirai paprasti Lietuvos žmonės kalbėjo apie NATO menkinančius JAV administracijos pareiškimus. Lietuvos politikai buvo kur kas atsargesni ir nebuvo linkę jų griežtai smerkti.

Žinoma, tai nestebina – politikai stengiasi kalbėti diplomatiškai. Tačiau tai parodo, kaip mažesnės valstybės jaučiasi priverstos itin atsargiai elgtis su didžiosiomis šalimis. Asmeniškai man dėl to liūdna.

Norėčiau, kad daugiau amerikiečių suprastų, kokie nedideli yra fiziniai atstumai Lietuvos kaimynystėje. Suvalkų koridorius yra vos 65 mylių ilgio. Žmonėms siūlau įsivaizduoti, kad Illinois yra Lietuva, Iowa – Kaliningrado sritis, priklausanti Rusijai, o Indiana – Baltarusija. Taip arti Lietuvos žmonės jaučia grėsmę.

Ar kelionės metu pajutote, kad pati tam tikra prasme esate Lietuvos dalis, kad šioje šalyje yra ir jūsų šaknys? Kaip sekėsi užmegzti ryšį su sutiktais žmonėmis? Ar pravertė lietuvių kalba, kurios mokotės?

Be jokios abejonės, jaučiau labai stiprų ryšį! Nuoširdžiai jaučiau, kad mano mama lietuvė buvo šalia per visą šį projektą – ruošiantis, kalbantis su žmonėmis ir rašant straipsnius.

Mano telefono ekrane yra mamos kūdikystės nuotrauka, kurioje ji sėdi ant tuščios avilio dėžės, todėl ją matau nuolat. Pasitaikė ir keli smagūs sutapimai, privertę pajusti jos artumą. Kartą važiavome per pietvakarių Lietuvą į sekmadieninį turgų kalbinti žmonių. Kadangi vienas kaimo kelias buvo prastas, turėjome pasirinkti kitą maršrutą. Apsisukome ir, nenuvažiavę nė šimto metrų, išvydome užrašą „PAJEVONYS“. Būtent Pajevonyse mano mama gyveno būdama kūdikis – maždaug tuo metu, kai buvo padaryta mano telefone esanti nuotrauka.

Nors po dvejų su puse metų mano lietuvių kalbos žinios tebėra labai kuklios, jos tikrai pravertė. Manau, pamatę mano pavardę – Zimmermann, žmonės nesitiki išgirsti mane kalbančią lietuviškai. Todėl lietuvių kalba padėjo pralaužti ledus. Nors dauguma žmonių puikiai kalbėjo angliškai, manau, jie vertino mano pastangas mokytis jų gimtosios kalbos.

Rugpjūčio 11 dieną vėl vykstate į Lietuvą, šį kartą – į giminės susitikimą. Papasakokite daugiau apie savo šeimos ryšius su Lietuva. Ar Lietuva visada buvo svarbi jūsų gyvenimo dalis, o gal šis žurnalistinis projektas tą ryšį sustiprino?

Mes su seserimi augdamos nedalyvavome daugelyje lietuviškų veiklų, kurios buvo įprasta daugelio išeivijos vaikų gyvenimo dalis, nes tik mama buvo lietuvė.

Visada palaikiau ryšį su pusbroliais ir pusseserėmis Amerikoje bei Vokietijoje. Dviejų iš jų abu tėvai buvo lietuviai, todėl jie aktyviai dalyvavo ir tebedalyvauja lietuvių bendruomenės gyvenime.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, susipažinau su antros eilės pusbroliais, pusseserėmis ir kitais giminaičiais, kurie lankėsi Jungtinėse Valstijose. Vienas giminaitis čia apsigyveno visam laikui ir sukūrė šeimą.

Pastaraisiais metais buvo labai smagu artimiau pažinti visą šią kitą mūsų šeimos šaką. Kai kurie iš jų yra mano bendraamžiai, tačiau Šaltojo karo metais jų gyvenimas buvo visai kitoks nei mano.

Šią vasarą Lietuvoje rengiamas didelis pusbrolių ir pusseserių susitikimas, į kurį atvyks giminaičiai iš Jungtinių Valstijų, Vokietijos ir Lietuvos. Labai laukiu progos vėl pamatyti tuos, kuriuos gerai pažįstu, ir pirmą kartą susitikti su kitais.

Rengdama šį straipsnių ciklą, kalbinote ne tik Lietuvos žmones, bet ir Čikagos lietuvius. Ar po šio projekto kitaip pažvelgėte į JAV lietuvių ryšius su Lietuva?

Žinojau, kad čia gyvenantys lietuviai palaiko glaudžius ryšius su Lietuvos žmonėmis, tačiau nesuvokiau, kiek daug Čikagos lietuviai aktyviai padėjo Lietuvai ir ją rėmė kovos už nepriklausomybę metais. Man tai buvo tikras atradimas – ir tie tvirti ryšiai, ir visas įdėtas darbas.

Savanoriai, įsteigę „Lithuanian Hotline“ ir „Lithuanian Mercy Lift“, nusipelno didelio pripažinimo už viską, ką nuveikė, padėdami Lietuvai atsistoti ant kojų tuo labai svarbiu laikotarpiu.

Straipsnių ciklas padarė didžiulį įspūdį lietuvių visuomenei. Ką toks skaitytojų atgarsis reiškia jums asmeniškai ir kaip žurnalistei?

Labai džiaugiuosi, kad žmonės skaito šiuos straipsnius ir jais dalijasi! Žurnalistui nėra nieko blogiau, negu parašyti straipsnį, kurio niekas neskaito.

Pasinaudosiu proga priminti, kad visą straipsnių ciklą galima nemokamai perskaityti interneto svetainėje suntimes.com/lithuania.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas“ (2026 m. rugpjūčio 13 d. numeryje, Vol. CXVll NR. 65)