Lietuvos Vyčių suvažiavimas – atsisveikinant su šventove

Rugpjūčio 1–2 d. Waterbury, Connecticut valstijoje, įvyko 112-asis Lietuvos Vyčių (Knights of Lithuania) suvažiavimas. Kasmetinis renginys sutelkė Vyčių bendruomenę pokalbiams apie lietuvybės išsaugojimą, ateities planus bei jaunimo vaidmenį. Dalyviai ir svečiai patyrė dvigubus jausmus – pakylėtą nuotaiką lydėjo liūdesys. Tai buvo paskutinis kartas, kai melstasi Šv. Juozapo lietuvių bažnyčioje.

Po šv. Mišių – bažnyčios uždarymo ceremonija

„Lietuva didžiuojasi Vyčių kartomis, pastačiusiomis lietuviškas bažnyčias, mokyklas ir klubus – jie padėjo pamatus, ant kurių mūsų bendruomenė gyvuoja iki šiol“, – sveikindamas susirinkusiuosius pabrėžė LR generalinis konsulas New Yorke Dovydas Špokauskas.

Pirmosios išeivijos bangos metu 1913 m. gimusi Lietuvos Vyčių organizacija jau daugiau nei šimtmetį padeda išlaikyti tautinį identitetą, tikėjimą ir kultūrines šaknis.

Suvažiavimo uždarymo renginys vyko Waterbury Šv. Juozapo lietuvių katalikų bažnyčioje.

Dar 2023 metais Hartfordo arkivyskupijai nusprendus bažnyčią uždaryti, suvažiavimo dieną joje paaukotos iškilmingos uždarymo šv. Mišios, kurias celebravo specialiai iš Romos atvykęs kunigas Audrius Arštikaitis, Romos popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos rektorius.

Prieš pamaldas bažnyčioje nuskambėjo emocingas chorinis koncertas, skirtas vargonininko Aleksandro Aleksio atminimui. Šv. Mišių metu, skambant šimtamečiams vargonams, vėl liejosi giesmės, skaitiniai skambėjo lietuvių ir anglų kalbomis, o bendruomenės žmonės braukė ašaras.

Po šių pamaldų monsinjoras Vittorio Guerrera atliko oficialią pastato uždarymo ceremoniją. Šis renginys tapo didingu, paskutiniuoju akordu šios bažnyčios, kaip šventovės, istorijoje, palikdamas gilų pėdsaką Amerikos lietuvių paveldo metraščiuose.

Šlovinga Šv. Juozapo lietuvių bažnyčios istorija

1894 m. kovo 28 d. įkurta Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia yra seniausia lietuviška parapija Naujojoje Anglijoje (New England), atlikusi pagrindinio regiono lietuvybės židinio vaidmenį.

Waterbury miestas XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje buvo žinomas kaip pasaulinė žalvario pramonės sostinė. Ši stipri pramonė pritraukė tūkstančius imigrantų, kurie atkeliavo ir iš Lietuvos, ieškodami geresnio gyvenimo ir bėgdami nuo carinės Rusijos priespaudos ar sunkaus darbo Pennsylvanijos anglies kasyklose. Greitai Waterbury tapo vienu gyviausių ir svarbiausių lietuvybės centrų visose Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Pradžioje meldęsi kartu su lenkų bendruomene, 1885 metais Waterbury lietuviai įkūrė Šv. Kazimiero savišalpos draugiją ir pradėjo siekti visiškos dvasinės nepriklausomybės. 1894 metais oficialiai buvo įkurta Šv. Juozapo lietuvių parapija.

Jos pirmasis klebonas kunigas Jonas Žebrys padėjo pamatus besikuriančiai imigrantų bendruomenei, o vėliau, 1904 m., vadovaujant kunigui Petrui Siaurusaičiui, buvo pastatyta ir 1905 m. pašventinta dabartinė mūrinė bažnyčia.

Klestėjimo laikotarpiu ši parapija vienijo per 6 000 aktyvių narių. Ši bažnyčia tapo ne tik maldos namais, bet ir gyvu lietuviškos kultūros centru: čia veikė garsi lietuviška mokykla, stiprūs chorai bei gausybė visuomeninių organizacijų.

Ypatingą pėdsaką bendruomenės gyvenime Lietuvos Vyčių suvažiavimas – atsisveikinant su šventove paliko kompozitorius ir vargonininkas, Lietuvos Vyčių himno autorius, profesorius Aleksandras Aleksis, kuris šioje parapijoje dirbo net penkis dešimtmečius (1924–1974 m.). Jo vadovaujamas choras garsėjo visame regione, bažnyčioje nuolat skambėjo aukščiausio lygio lietuviška sakralinė muzika. Parapijos mokyklos salėje Aleksandras Alesis pastatė daugiau nei 150 spektaklių, koncertų bei operečių.

Parapiją savo vizitu yra pagerbęs ir palaimintasis Jurgis Matulaitis, kurio atminimas bendruomenėje buvo gyvas iki pat paskutiniųjų dienų.

Tikisi išsaugoti šventovėje esančius lietuviškus ženklus

Dar 2023 metų rugpjūčio mėnesį „Draugas“ rašė apie Hartfordo arkivyskupijos sprendimą uždaryti Waterbury Šv. Juozapo lietuvių katalikų bažnyčią. Laiške parapijiečiams arkivyskupas savo sprendimą aiškino tuo, kad bažnyčių išlaikymui trūksta kunigų, o parapijiečių skaičius yra labai sumažėjęs.

Kad lietuviams ši šventovė yra išties labai svarbi, liudijo ne tik tai, jog žmonės dėjo pastangas išlaikyti savo šventovę, bet ir jaudinosi dėl joje esančių meno kūrinių, ypač dėl langų vitražų, kuriuose yra įrašytos istorinės lietuviškos inskripcijos. Juose įamžinti parapijos rėmėjų, ankstyvųjų imigrantų šeimų bei lietuviškų savišalpos draugijų (tokių kaip Šv. Kazimiero ar Šv. Juozapo brolijos) pavadinimai ir pavardės.

Prieš kelerius metus į redakciją paskambinusi skaitytoja Dana Ringienė-Šarkienė iš Cashiers, NC, susijaudinusi papasakojo, kad jos dėdė, Juozas Valantiejus, buvo šios bažnyčios klebonas. Būtent jo pastangomis 1931 m. šventovė buvo papuoš ta įspūdingais vitražais, kurie sužavi kiekvieną, patekusį vidun. Ant vieno iš jų – ir paties J. Valantiejaus pavardė. Klebono pastangomis taip pat šalia bažnyčios buvo pastatyta parapijinė mokykla. Pašnekovė, kurios mergautinė pavardė taip pat Valantiejūtė, sakė, kad ir jos pačios gyvenimas labai susijęs su Waterbury bei Šv. Juozapo parapijos gyvenimu. Jeigu negalima sustabdyti šventovės uždarymo, ji bent norėtų išgelbėti ir išsaugoti vitražo dalį su savo dėdės pavarde.

Nors dėl demografinių pokyčių, miesto plėtros ir mažėjančios bendruomenės bažnyčios veiklą nuspręsta sustabdyti, jos lietuviška „byla” dar nėra baigta. Reikia tikėti, kad įspūdingi vitražai bus išsaugoti ateities lietuvių kartoms, o šventovės pastatas išliks vienu ryškiausių lietuviškojo paveldo JAV simbolių.

Parengta pagal „Drauge“ spausdintus straipsnius, LR gen. konsulato NY FB ir internetinę žiniasklaidą

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas“ (2026 m. rugpjūčio 8 d. numeryje, Vol. CXVll NR. 64)