Ačiū už dosnumą: a. a. Algirdą Čepėną atsimenant

Danguolė Kviklytė.

Vis dažniau netenkame kartos, gimusios ir brendusios tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje, pergyvenusios Antrojo pasaulinio karo žiaurumus ir ryžtingai kovojusios už Lietuvos laisvę. Nors dalis šios kartos atstovų buvo priversti iš Lietuvos pasitraukti, dauguma jų savo krašto niekuomet nepaliko, kiekvieną dieną išgyvendami dėl jos okupacijos ir likimo. Vienas iš tokių buvo a. a. Algirdas Mečislovas Čepėnas, kuris, eidamas 94 metus, 2017 m. rugpjūčio 14 d. mirė Čikagos Oak Lawn priemiestyje.

Būdamas kuklaus būdo, Algis Čepėnas vengė dėmesio. Nepaisant to, jis pasižymėjo išskirtiniu dosnumu, Lietuvai ir lietuviškai veiklai negailėdamas laiko ar pinigų. Užkulisiuose jis mielai atlikdavo dažnai nepastebimų, bet labai reikalingų darbų. Aktyvus Lietuvių Bendruomenės narys, jis buvo ištikimas jos organizacijų talkininkas Čikagoje ir stambus mecenatas. Daugybę metų jis buvo Jaunimo centro tarybos narys, BALF’o – Bendro Amerikos lietuvių fondo – rėmėjas ir skyriaus iždininkas, „Draugo” fondo narys ir šio laikraščio ilgametis talkininkas. Be Algio ir jo draugų talkos neapsieidavo „Draugo” piknikai ir pokyliai, Jaunimo centrui lėšas telkiančios vakarienės ir kiti renginiai. Čepėnas visuomet padėdavo BALF’ui, JAV Lietuvių Bendruomenės socialinei tarybai ir kitoms organizacijoms supakuoti ir išsiųsti labdaros siuntas į Lietuvą ar Suvalkų trikampį. Jis rėmė įvairią lietuvišką spaudą ir daug aukojo leidžiant jo dėdės Broniaus Kviklio veikalus „Mūsų Lietuva” ir „Lietuvos bažnyčios”. Lietuvoje jo ypatingos paramos susilaukė Daugailių parapijos bažnyčia ir vietinių kaimelių mokyklos. Nuo 1990 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jis kas metai pats išsiųsdavo per 50 siuntinių varge gyvenantiems paremti.

Kilęs iš Utenos rajone esančio Velaikių kaimo, Algis nuo mažens ruošėsi ūkininkauti. Baigė Salų žemės ūkio mokyklą, bet tolesnes studijas nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Iki pat mirties Algis vis minėjo tą lemtingą 1944 metų liepos 8-ąją, kai jo pasaulis apsivertė aukštyn kojom. Sovietų okupacinei kariuomenei artėjant, jis kartu su vyresniu broliu Pranu ir jaunesniu broliu Vytautu buvo priverstas palikti tėviškę, tėvus ir brolius Juozą ir Povilą. Trys broliai atsidūrė Sedos kautynių sūkuryje, kur prie Nemuno žuvo Pranas. Apie šį lietuvių nesėkmingą mūšį Algis labai nenoriai pasakojo, siūlydamas verčiau perskaityti Mariaus Katiliškio „Išėjusiems negrįžti” ir Vlado Butėno „Lenktynės su šėtonu”.

Priverstas vokiečių, Algis su broliu kasė apkasus, kol atsidūrė Dancige, jau sovietų armijos apsuptame mieste. Nors vokiečiai ribojo evakuaciją laivais, reikalaudami specialių leidimų, Algis su broliu ir dviem kitais vyrais į laivą pateko nešdami sužeistus vokiečius. Taip jiems pasisekė pabėgti, nuplaukti iki Helos pusiasalio ir pasiekti Kopenhagą. Karui pasibaigus iš Danijos Algis pasitraukė į Vokietiją, kur gyveno net penkiose pabėgėlių stovyklose. 1949 metais emigravo į Ameriką. Lietuvoje likę tėvai, Adelė ir Nikodemas Čepėnai, 1948 metais sovietų ištremti į Sibirą, į tėviškę sugrįžo tik po aštuonerių metų.

Keletą metų padirbęs įvairiuose Čikagos fabrikuose, Algis susitaupė pinigų ir kartu su a. a. Kazimieru Brenčiumi ir Antanu Valavičiumi Brighton Parko apylinkėje atidarė mažą maisto parduotuvę, vietinių lietuvių vadintą „Trijų brolių krautuve”. Iš tikrųjų parduotuvė priklausė trims draugams, kurie gerai sugyveno ir darniai drauge išdirbo dvidešimt septynerius metus. Septynias dienas per savaitę sėkmingai veikusi parduotuvė, kur galėjai nusipirkti šviežios mėsos, europietiškų maisto prekių ir kurioje buvai sąžiningai aptarnautas, traukė klientus iš visos Čikagos. Trys dalininkai pelno siekė ne sau, bet skyrė jį altruistiniams tikslams: Lietuvoje rėmė likusius tėvus, gimines ir kitus tautiečius, o išeivijoje – lietuvybę ir lietuviškų organizacijų veiklą.

Algis sugrįžo į kraštą, kurio jis niekuomet nenorėjo palikti. Jį atminti artimieji susirinko Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje rugpjūčio 27 d. Po Algio brolio kun. Juozo Čepėno aukotų šv. Mišių jo palaikų urna buvo palydėta į Daugailių kapines, kuriose palaidoti tėvai ir kiti Čepėnų šeimos nariai.

Liūdesyje liko broliai kun. Juozas, Vytautas ir Povilas su šeimomis, giminės ir draugai.