DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Metai Dainai Čyvienei, kaip ir daugelis praėjusių, buvo susieti su Lietuva. Kiek kartų į ją – tėvų gimtinę skrista per vandenyną ir atgal? Tikriausiai ir pačiai Dainai tektų ilgokai paskaičiuoti – daug. Nes jos gyvenimo tikslas – puoselėti lietuvybę abiejose Atlanto pusėse.
LINA VAITIEKŪNAITĖ
Jos veikla – visuomet gyva ir tęsiasi nuo Čikagos lietuvių bendruomenės iki Lietuvos. Ji neslepia, kad didžiausia motyvacija – noras kurti, padėti ir puoselėti lietuvybę abejose Atlanto vandenyno pusėse. Tai – Daina Čyvienė – aktyvi JAV Lietuvių Bendruomenės narė, ateitininkė, visuomenininkė, religinių reikalų puoselėtoja ir istorinio paveldo saugotoja, savo gyvenimą skirianti tam, kad lietuviška tapatybė nenutrūktų nei viename krašte.
Už ilgametį darbą Daina 2025-ųjų spalį Vilniuje dokumentinio filmo „Toks kaimas Amerikoje“ premjeros metu buvo pagerbta URM garbės ženklo „Už pasaulio lietuvių nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Pati Amerikos lietuvė prisipažįsta, jog šis apdovanojimas jai yra bendrystės ženklas. „Mes visi dirbame iš meilės Lietuvai. Nedarome to dėl apdovanojimų, todėl dėkoju už darbo įvertinimą“, – sako D. Čyvienė ir priduria, kad vandenynas netrukdo jausti lietuvio tapatybės, netrukdo ir ryšiui su Lietuva.
Lietuva – „pasakų šalis“
„Norėtųsi, kad atstumas būtų mažesnis ir Lietuvą pasiektume kad ir per valandą – tada galėtume dažniau į ją atvykti. Bet iš kitos pusės, pasiekti šį kraštą buvo iššūkis tik per sovietmetį. Lietuva tada mums buvo ‘pasakų šalis’, kurią draudžiama net pamatyti. Mes, dipukų vaikai ir patys dipukai, užaugome įsivaizduodami, kad Lietuvoje žmonės tik tautinius drabužius dėvi, tulpės žydi, bulvės auga… nes tokią šalį paveikslėliuose matėme“, – pasakoja Amerikos lietuvė.
Ji prisimena, kaip ši „pasakų šalis“ atsirado jos vaikiškame pasaulyje. Iš pradžių nepriminė svajonių nes tėvai savaitgaliais, kai kitiems vaikams būdavo poilsis, ją su sese ir broliu dar į lituanistinę mokyklą veždavo ir „kankindavo“, nes mokytis reikėjo. „Vyresnėse klasėse supratome, kiek daug tėvai atidavė, kad Lietuvą mylėtume ir saugotume, kad ji neišnyktų. Juk tuomet Lietuva buvo pavergtas kraštas, kurio net žemėlapyje nebuvo“, – paaiškina pašnekovė.
Tėvai Amerikoje greitai „įsivėlė“ į JAV lietuvių bendruomenės veiklą Clevelande ir, kaip daugelis per Antrąjį pasaulinį karą pabėgusių lietuvių, pradėjo saugoti Lietuvą už vandenyno. Tai reiškė, kad gyveno daug šviesių žmonių, veikė daug kolektyvų, buvo ir kitos lietuviškos veiklos. Jos tėvelis taip pat įsipareigojo atlikti daug lietuviams svarbių darbų, vėliau buvo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininku, Lemonte esančios Maironio lituanistinės mokyklos direktoriumi.
Didžiausia dovana – lietuvių kalba
Dainos šeimoje Lietuva visada buvo gyva: „Mamytė ir tėvelis su mumis, vaikais, kalbėdavo tik lietuviškai, todėl sakydavome, kad mūsų pirmoji kalba iki penkerių metų buvo lietuvių kalba. Vėliau anglų kalbą natūraliai išmokome mokykloje. Tačiau namuose visada naudojome tik lietuvių kalbą. Taip tėvai mums perdavė didžiausią dovaną. Aišku, iš pradžių mes, vaikai, nesupratome, ką su ja daryti, nes vis tiek į Lietuvą negalėjome nuvykti. Bet kai ‘atsivėrė dangus’ ir valstybių sienos ‘krito’, ji tapo labai reikalinga!”
Lietuvybės saugojimas visiems tautiečiams buvo svarbus – tiek šeimoje, tiek bendruomenėje jie kalbėdavo lietuviškai, kad nejaustų, jog gyvena užsienyje. Vasario 16-osios minėjimas visada būdavo gyvas ir reikšmingas. Daina neužmiršta, jog visi tėvai stengėsi, kad šeimos dalyvautų tokiuose lietuvių renginiuose. Todėl daug draugų taip užaugo.
„Daugelis mūsų priklausė skautams ir ateitininkams. Taip vykdavo stovyklavimas, o kartu ir lietuviška veikla, – vardija D. Čyvienė – Buvau dvejų metukų, kai mūsų šeima važiavo į Šiaurės Amerikos ateitininkų Sendraugių stovyklą. Šešerių (būdama) dalyvavau mergaičių stovykloje, vėliau buvo jaunučių ir moksleivių ateitininkų stovyklos. Galų gale mes patys jose tapome vadovais“, – pasakojo pašnekovė.
Dainai smagiausia būdavo stovyklauti: „Tada tu esi pasaulyje, kuriame yra sukurta Lietuva – t. y. stovyklavietėje ‘Dainava’. Joje mums perduodavo tautiškumo ir tikėjimo ‘perliukus’, su kuriais mes augome ir kasmet laukdavome, kada vėl galėtume susitikti su draugais. ‘Dainava’ mus vienijo, nes į ją atskrisdavo lietuviai ir iš Los Angeles, ir New Yorko, ir kitų miestų. Tada pamatydavau, kad yra daugiau tokių žmonių kaip aš, t. y. lietuvių. Ir šie žmonės yra draugai.“
Ji prisipažįsta: saugant Lietuvą, iššūkių būdavo ir vėliau, jau sukūrus savo šeimą. Nepaisant jų, tai, ką gavo iš tėvų, tą pačią lietuvybę, ji perdavė ir savo vaikams.
Iššūkiai šeimoje
Daina ir Saulius Čyvai, kaip ir daugelis vietos lietuvių, susipažino „Dainavoje“, o sukūrę šeimą, užaugino 5 naujos kartos lietuvaičius. „Aš likau namuose, nes su penkiais vaikais – ne juokai. Suderinti šeimos ir darbo reikalus jau būtų buvę labai sunku. Per dešimt metų dėl vyro darbo kraustėmės 7 kartus, todėl buvo momentų, kai arti neturėjau nei draugų, nei mamos, kuri būtų padėjusi. Tada tikrai visas namas „lūždavo“, – šypsodamasi prisimena mama ir kartu pabrėžia, kad lietuvybė tarp jų visų vis tiek būdavo gyva. – Mokyti lietuvių kalbos buvo iššūkis, nes trūko žodyno, lietuviškų knygų neturėjome. Tuomet iš bibliotekos aš pasiimdavau angliškus leidinius ir taip vaikams rodydavau, aiškindavau, bandydavau žurnalus skaityti lietuviškai.“
Šeimai atsikrausčius į Čikagą, Daina pagalbą rado Pasaulio lietuvių centre (PLC): „Tada augo trys vaikai. Jiems pradėjus lankyti lietuvišką priešmokyklinę grupę ‘Žiburėlis’, man buvo atgaiva, nes vaikai mokėsi kartu su kitais lietuviukais“, – sakė ji.
Dabar pašnekovė džiaugiasi, kad Lietuvą po truputį pradeda pažinti ir 8 jos anūkai. Taip, jie yra dar tolimesnė karta, bet mažieji „Dainavoje“ jau stovyklavo. Apie Lietuvą jie išgirsta iš tėvų ir senelių pasakojimų, o močiutei vis dažniau užsimena apie savo norus „nuvažiuoti ir aplankyti tikrąją Lietuvą“.
Tėvo Antano Saulaičio draugystė
Dainos bei jos artimųjų gyvenimas neatsiejamas buvo nuo visus lietuvius telkusio misionieriaus, visuomenininko, kunigo, jėzuito a. a. Antano Saulaičio SJ. „Su juo bendraudavo tėvelis, nes abu jie buvo skautai ir organizuodavo įvairius lietuvių renginius. Vėliau ir aš jį pradėjau pažinti kaip dvasininką stovyklose. Tėvas A. Saulaitis buvo tas žmogus, kuriam galėjau bet kada parašyti ar paskambinti. Visos mūsų šeimos ryšiai su juo buvo labai gilūs“, – prisimena Amerikos lietuvė ir prisipažįsta, kad jai vis dar širdis plyšta šį pavasarį jo netekus.
„Jis mirė, tačiau liko labai daug, ko jis mokė. Visiems liko legenda, apie kurią reikia pasakoti savo vaikams ir anūkams. Reikia, kad pasaulis apie ją žinotų.“ D. Čyvienė turi tikslą tėvo A. Saulaičio SJ raštus, knygas bei kitus darbus pristatyti visuomenei.
Ieškojo kelių į tikrąją Lietuvą
Pašnekovė sako, kad tikėjimas davė labai daug – su juo Lietuva atgavo laisvę, jo padedama pati Daina pasiekė tikrąją tėvų gimtinę, dar okupuotą sovietų.
Ji paaiškina, kaip 1980 m. pirmą kartą atvyko į Lietuvą ir kas padėjo šį norą įgyvendinti.
„Su tėveliu 1979 m. dalyvaudama Pasaulio lietuvių jaunimo kongrese Europoje, pamačiau, kiek yra daug išeivijos lietuvių ir kaip jie visi užsidegę puoselėti lietuvybę. Taip jie ‘uždegė’ ir mane! Pasakiau, kad noriu mokytis Vasario 16-osios gimnazijoje – su mintimi, kad būdama Vokietijoje, galėsiu lengviau atvažiuoti į Lietuvą, – prisimena D. Čyvienė. – Mano tėvelis parašė šios ugdymo įstaigos direktoriui ir suorganizavo, kad joje būčiau laisva klausytoja.“
Daina pasakoja, kaip būdama šios gimnazijos auklėtine, galėjo „įsipaišyti“ į Sovietų Lietuvos organizuojamas, užsienio lietuviams skirtas propagandines keliones į Lietuvą. Būdama jų dalyve, gimnazistė ir pasiekė Lietuvą.
Iki šios dienos ji prisimena, kaip susitiko su pogrindžio žmonėmis – kunigais Alfonsu Svarinsku ir Sigitu Tamkevičiumi, kitais disidentais, kovojusiais už tikinčiųjų teises ir dėl to kalėjusiais KGB kalėjimuose. Amerikos lietuvė slapta surinko ir gabeno nuotraukas bei „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, kuri skelbė apie katalikų persekiojimus ir diskriminaciją okupuotoje tėvų gimtinėje. Jungtinėse Amerikos Valstijose ji šia informacija dalinosi su Miunchene veikusio JAV Kongreso finansuoto „Laisvosios Europos radijo“ redakcija.
Baimės nejautė
Prisiminimus atgaivina ir tėvams rašyti laiškai, kuriuos Daina kartais perskaito. „Pavyzdžiui, rašiau apie kelionę traukiniu, kuri buvo tragiška – 33 valandas važiavome iš Vakarų į Rytų Vokietiją. Sustojome Berlyne ir viską tikrino, vėliau vėl sustabdė ir traukinio bėgius keitė. Kai pamatai, supranti ir pajauti, kad buvo du skirtingi pasauliai, – tvirtina Amerikos lietuvė. – Žinojome, kad viešbutyje yra įmontuota visokių prietaisų, todėl bet ko negalėjome kalbėti, nes mus sekė. Vis tiek ant savo kuprinių buvome prisisegę trispalves ir daug dainavome. Sovietinė valdžia norėjo, kad Vakarams sakytume ‘kokia graži Lietuva’, bet jiems nepavyko.“
„Visi klausia, ar nebijojau. Kai esi 18-os, tau daug kas kitaip atrodo ir tu nieko nebijai, – dabar su šypsena sako tautietė. – Tuomet gal nelabai ir supratau, ką vežu, gerai nežinojau tos grėsmės ir prasmės.“
Amerikoje Dainos tėvelio taip pat klausė, kaip jis galėjo leisti savo dukrai važiuoti į komunistinį kraštą. „Tai buvo būdas jaunam žmogui pasiekti Lietuvą, kurią jautė kaip savo tėvynę, – paaiškina D. Čyvienė. – Tuo metu atrodė, kad visiškai nieko reikšmingo nepadariau. Viskas buvo iš širdies ir skirta Lietuvai, nes esu lietuvė. Man to užteko!“
„Kronikos žinios galėjo pasiekti dar daugiau žmonių. Mes, gyvenantys už Lietuvos ribų, daugiau žinojome apie pogrindinį leidinį nei tautiečiai Lietuvoje. Mūsų tikslas buvo sužinoti, kas vyksta tėvynėje ir, grįžus į Vakarų pasaulį, apie tai pranešti. Tai mes darėme ir aplankę, ir net nematę to krašto. Tiksliau, matėme tik tai, ką tėvai pasakojo, nes Lietuvos 50 metų nebuvo net žemėlapyje, nekalbant apie vadovėlius ir knygas“, – pasakoja lietuvė.
D. Čyvienė įsitikinusi, kad į Lietuvą laisvė atkeliavo per muziką, Baltijos kelią, Roko maršą, per Kroniką, nes tai buvo kova be ginklų. Ji vyko ir Vakarų pasaulyje.
Filmas tapo ugdymo priemone
„Mes esame dipukų vaikai ir Lietuva nėra mūsų gimtinė. Bet mes giedame apie grįžtančius namo paukščius (daina „Paukščiai“) ir atvažiuojame jos aplankyti. Mes Amerikoje jos neužmirštame“, – tvirtai sako moteris, prisimindama, kaip jaunėlė jos dukra Marija, grįžusi iš lituanistinės mokyklos, pastebėdavo, kad lietuviai mini tiek daug Lietuvos nepriklausomybę žyminčių dienų. – Taip, ir Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, ir Sausio 13-ąją, ir kitas datas mes švenčiame ir minime. Džiugu, kad visų pirma lituanistinės mokyklos tai daro.“
Diasporai Lietuva yra svarbi ir brangi, Daina džiaugiasi, gali pamatyti ir tautiečiai Lietuvoje. Spalio mėn. įvykusi režisierės Ramunės Rakauskaitės dokumentinio filmo „Toks kaimas Amerikoje“ premjera Vilniuje sulaukė didžiulio susidomėjimo ir kituose šalies miestuose. Taip buvo rodomas pasakojimas apie Amerikos lietuvių stovyklą „Dainava“, kuri daugeliui JAV lietuvių kartų yra tapusi neatskiriama gyvenimo dalimi – jų lietuvišku „kaimu“, primenančiu ir, galima sakyti, kvepiančiu tikrąja Lietuva.
„Dainavoje“ augę Daina Čyvienė ir Darius Polikaitis yra šio filmo vykdomieji prodiuseriai. Per premjerą būdama Lietuvoje, moteris kartu su režisiere ir atskirai filmą pristatė įvairiose mokyklose. Juo ypač susidomėjo pedagogai, pamatę jį kaip lietuvių kultūros ir tautiškumo ugdymo priemonę. Tam pritaria ir Daina, suprantanti, kad dabartinė vaikų karta yra gimusi nepriklausomoje Lietuvoje, todėl reikia, kad tėvai ir seneliai savo atžaloms pasakotų, kovos už laisvę neužmirštų, žinotų, kad ji vyko ir už šalies ribų. „Visai neseniai sulaukiau el. laiško iš Ramygalos, kuriame moteris parašė „Ačiū – jūs trumpinate atstumą tarp Lietuvos ir Amerikos“, – džiaugiasi D. Čyvienė, patvirtindama, kad abipus Atlanto vandenyno lietuviai vienodai myli tėvynę Lietuvą.
Amerikos lietuvė taip pat sulaukė laiškų, kuriuose tautiečiai, susižavėję ir matydami gerus tautiškumo ugdymo pavyzdžius, parašė, kad kitą vasarą jų šeimos irgi norėtų atvažiuoti į „Dainavą“. „Vien dėl to yra malonu, kad domisi ir nori bendrauti“, – sako Daina ir prisipažįsta, kad jos namų durys būna atvertos tiek JAV lietuviams, tiek atvykusiems iš Lietuvos.
Šeima jai yra Lietuva
„Kai vyrui pasakau, kad pas mus vėl bus svečių, jis supranta ir jam taip pat patinka. Daug žmonių iš ‘Dainavos’ stovyklos ir kitų lietuvių renginių bei susitikimų yra pas mus lankęsi ir nakvoję. Su daug kuo esame likę draugais ir bendraujame iki šios dienos“, – paaiškina pašnekovė, pridurdama, kad taip ji su Sauliumi vienas kitą papildo. Kartu jie jau 43-ejus metus ir savo šeimą ji labai aiškiai pavadina: „Tai yra Lietuva, nes puoselėdamas jos vertybes kartu augini ir savo tėvynę“.
Tėvynę ji mato ir savo darbuose, poilsyje bei laisvalaikio užsiėmimuose.
Ilgametis darbas Palaimintojo Jurgio Matulaičio lietuvių katalikų misijoje Lemonte, įvairių lietuvių bendruomenės renginių ir stovyklų vaikams organizavimas, darbas Šv. Kazimiero seserų vienuolyno Marquette Parke Čikagoje, istorijos įamžinimas – tai tik dalis veiklų, kuriose dalyvaudama, Daina atiduoda savo širdį JAV lietuvių bendruomenei. Ji taip pat yra aktyvi Ateitininkų federacijos tarybos narė, Šiaurės Amerikos ateitininkų Sendraugių ateitininkų stovyklos organizatorė, puoselėjanti „Dainavos“ stovyklos dvasią. Dalyvavimas ateitininkų veikloje – tai yra Dainos laisvalaikis ir gyvenimo būdas. Kaip ji sako, tai yra Lietuva.
Fotografavimas ir važinėjimas dviračiu, buvimas gamtoje – taip pat Dainos pomėgiai. Todėl ji jau du dešimtmečius bendradarbiauja su „Draugo“ redakcija, jai pristatydama nuotraukas iš įvykių ir renginių, kuriuose ji pati dalyvauja.
Dainos Čyvienės darbai patvirtina, kad Lietuvą kuria kiekvienas lietuvis, kad tikras ryšys su tėvyne nėra tik geografinis. „Vandenynas tarp žemynų nieko nereiškia – tą patį jaučiame, ką ir mūsų tautiečiai Lietuvoje“, – įsitikinusi moteris. Jos nuolatinė veikla su jaunimu, fotografija, bendruomeninių renginių organizavimas ir šeimos puoselėjimas ne tik stiprina lietuvybę, bet ir kuria tiltus tarp Lietuvos ir diasporos. Daina, dalindamasi savo energija, įkvepia aplinkinius, primindama, kad atsidavimas ir meilė bendruomenei yra tikrieji gyvenimo apdovanojimai, o šeima, draugai, tauta ir Lietuva – tai, kas išlieka amžinai.
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2026 m. sausio 1-3 d. numeryje, Vol. CXVll Nr. 1-2)