DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Kadenciją baigusi Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė interviu „Draugui“ džiaugėsi Lietuva ir lietuviais, pasklidusiais visame pasaulyje. Tačiau kartu buvo atvira ir tiesi – sakė nenorinti dalyti rožinių pažadų.
VIRGINIJA PETRAUSKIENĖ.
Nuaidėjus XVII Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventei, dar ilgai liks jos įspūdžiai, susitikimų, pokalbių prisiminimai. Šios šventės globėja, dvi kadencijas išrinkta ir dešimt metų (2009–219) Lietuvos Prezidentės pareigas ėjusi Dalia Grybauskaitė dalyvavo ne tik šokėjų pasirodymo koncerte, bet ir kituose tomis dienomis vykusiuose renginiuose. Pasibaigus Balzeko lietuvių kultūros muziejaus filialo juostelės perkirpimo ceremonijai, Lietuvos „Geležine ledi“ tituluojama D. Grybauskaitė, trumpai stabtelėjusi, sutiko atsakyti į kelis „Draugo“ klausimus.
Su kokiomis mintimis atvažiavote, kokią žinią nešate ir kokią žadate parvežti į Lietuvą iš šios šventės?
Atvažiavau, be abejo, su džiaugsmu, nes tiek Amerikos lietuvių bendruomenė, tiek kituose miestuose gyvenantys tautiečiai, o ypač – Čikagos lietuviai yra didžiulė mūsų, Lietuvos, atrama per visą mūsų šalies gyvavimo istoriją. JAV lietuviai labai padėjo Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, ją išsaugant, atlikdami lobistinę veiklą ir darydami įtaką JAV politinėje sistemoje. Taigi, ta veikla yra tęsiama. Ir labai džiugu, kad tai daro ne tik vyresnioji lietuvių emigrantų karta, bet ir naujai atvykę. Ypač gerai, kad Čikagos bendruomenės aktyvumas yra išlikęs.
Ir tai simbolizuoja XVII Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventė ir daug labai įvairių renginių, tarp jų – ir Balzeko lietuvių kultūros muziejaus filialo atidarymas pačioje Čikagos širdyje.
Ir Lietuvai yra svarbu palaikyti tą žmonių norą nepamiršti savo tėvynės. Lietuvai, mažai valstybei, tai yra labai svarbu. Ir reikia pasakyti, kad su kiekvienu lietuviu užsienyje mes turime savo Lietuvos dalelę – išsibarsčiusią, bet atstovaujamą. Taigi, ta Lietuvėlė mūsų tampa vis didesnė ir didesnė tokių žmonių, kurie gyvena užsienyje ir kuriems svarbi Lietuva, dėka. Dėl to esame jiems dėkingi, mėginame juos palaikyti, pasidžiaugti kartu. Todėl kai mane Čikagos lietuviai pakvietė, aš su džiaugsmu sutikau atvykti.
Kokie pirmieji jūsų įspūdžiai Čikagoje? Ar jau buvote McCormic Place arenoje, ar matėte, kiek šokėjų susirinko?
Buvau, mačiau. Ir tai labai įkvepia. Aš atvykau iš ką tik pasibaigusios Lietuvos moksleivių dainų šventės, kurioje jaunimas ir šoko, ir dainavo. Tad man tai tarsi tautinių festivalių tęsinys. Bet iš tiesų noriu pasakyti, kad Lietuva ir Baltijos šalys ir dar truputį skandinavai – mes vieninteliai pasaulyje, kurie turėjome ir išsaugojome tokią unikalią tradiciją, nes daugelis pasaulio valstybių tokios tradicijos neturi. O per tiek amžių ir užsienyje, ir Lietuvoje ši išsaugota tradicija yra nuostabi ir išskiria mūsų tautas visame pasaulyje. Tai mūsų identitetas, mūsų savybė, kada mes keičia me pasaulį dainuodami, o ne su ginklu rankose. Tai išties yra unikalu. Ir tai turi me saugoti toliau.
Išties, Lietuva pasaulyje „išsiplėtusi“, bet didžiajai daliai užsienyje šaknis įleidusių lietuvių svarbu išlaikyti Lietuvos pilietybę. Kokia jūsų nuomonė dėl lietuvių dvigubos pilietybės?
Aš iš karto galiu pasakyti, kad tikrai neužsiimsiu populizmu, neužsiimsiu rožiniais pažadais, todėl sakau: jos nebus. Nes tai artimiausiu metu neįmanoma padaryti, todėl, kad Lietuvos Konstitucijoje yra numatytas referendumas. O Lietuvoje esantys žmonės praktiškai nesusirenka į referendumą ir nebalsuoja. Dar galima sakyti, kad viena iš priežasčių yra tai, jog užsienyje gyvenantys lietuviai taip pat nesusirenka į referendumą ir neatlieka savo pilietinės pareigos. Pavyzdžiui, Čikagoje per paskutinius rinkimus balsavo tik du tūkstančiai lietuvių. Per visą Ameriką tų pačių rinkimų metu – tik 15 000, kai čia gyvena šimtai tūkstančių lietuvių. Kai Lietuvoje tą žmonės išgirsta, galite įsivaizduoti, kokia jų reakcija. Aišku, pilietybė – tai ne tik pasas, tai yra ir pareiga savo tėvynei, net jeigu tai yra antra tėvynė. Vis vien tai yra priesaika ir todėl tai yra abipusis ryšys.
Ir jeigu mes Lietuvoje nematome to atgalinio ryšio ir nematome to užsienio lietuvių aktyvumo, tai tokiu atveju reikia gerai įsivertinti savo norus, poreikius ir tai, kaip ta pareiga Lietuvai yra atliekama.
Ačiū už tiesų atsakymą.
Taip, jis yra visiškai tiesus.
Amerikos lietuviai jūsų laukė, džiaugiasi, kad jūs atvykote. Jūs, kaip dvi iš eilės kadencijas išrinkta Lietuvos Prezidentė esate matoma, nepamiršta, gerbiama, jūsų nuomonė yra įdomi ir svarbi. Kaip jums atrodo dabartinė Lietuvos situacija? Ar nesinori grįžti į aktyvią politiką?
Ne, nesinori. Kai esi Lietuvoje – visi esame savikritiški, norime, kad viskas būtų geriau. Bet kai aš daug važinėju, pasižiūriu iš šono į Lietuvos išsivystymą ir ją palyginu su kitomis šalimis, akivaizdu – vien tik per 22-ejus metus Lietuvos narystės Europos Sąjungoje, Lietuva dabar pagal BVP (bendrąjį vidaus produktą) yra geriau išsivysčiusi negu Portugalija, Graikija, Ispanija. Ar galite įsivaizduoti, kokį šuolį padarė Lietuva?
Taigi, žiūrint su kuo lyginsi. Žinoma, kai esi Lietuvoje ir kasdien matai visokius „zbitkelius“ (išdaigas – red.), atrodo vienaip, bet kai palygini, kaip Lietuva spurtavo ir kaip mes atrodome Europoje, tai aš galiu tik didžiuotis.
Ar jūs pati esate šokusi tautinius šokius?
Esu. Dalyvauti jaunystėje šokių ansambliuose tai neteko. Bet kai ėjau į rinki mus ir turėjau tautinį kostiumą, mane pakvietė sušokti, tai ir turėjau šokti. Bet profesionaliai – tikrai ne.
Bet aš linkiu lietuviams puoselėti mūsų tautinę kultūrą, nes tai yra mūsų identiteto dalis. Mes esame unikalūs pasaulyje ir tuo turime didžiuotis.
Dėkoju, kad skubėdama į šventinius renginius, skyrėte laiko šiam pokalbiui.
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas“ (2026 m. liepos 16 d. numeryje, Vol. CXVll NR. 57)