Diplomato odė žurnalistui

Talentingi žmonės ir jų kūryba niekur neišeina – jie daro įtaką mūsų gyvenimams ir būdami gyvi, ir dar ilgai po to, kai palieka šią žemę. Ilgametis Lietuvos Respublikos garbės konsulas Rimas Česonis, žvelgdamas į savo gyvenimą iš brandos bokšto, prisimena tą didelį poveikį, kurį jo patriotinės dvasios išlaikymui darė žurnalisto Broniaus Railos rašiniai.

Niekada nežinai, kas išgirs tavo žodį, kvietimą, kame ir kaip jis atsilieps… 2022 m. rugsėjo 10 d. „Drauge“ nuskambėjo raginimas skaitytojams „kartais pabūti ir rašytojais“. Redakcija rašė: „Kiekvieno širdyje slypi savas dėkingumo ežeras. Mes esame dėkingi už tėvus, už vaikus, už mokytoją. Už gyvenimą. Už šokį, už meną, už dainą, už… sūrį…“ Ir kvietė parašyti rašinį tema „Už ką esu dėkingas(a)? Iš štai, praėjus daug laiko, kai šis kvietimas jau užsimiršo, gauname buvusio ilgamečio Lietuvos garbės konsulo Rochesteryje Rimo Česonio rašinį, kuriame jis pagerbia iškilų žurnalistą Bronį Railą. Reikšmingas sutapimas – rašinys mus pasiekė Spaudos dieną, gegužės 7-ąją.

RIMAS A. ČESONIS.

Bronys Raila – už ką aš jam dėkoju? Už tai, kad savo rašytais žodžiais padėjo man išlikti susipratusiu lietuviu patriotu. Turiu prisipažinti, kad gana nedrąsiai rašau apie žmogų, kurio darbams vertinti mano talentas ir jėgos nėra pakankami.

Gimė jis 1909 m. kovo 10 d. Plaučiškių kaime, Rozalimo valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Studijavo Vytauto Didžiojo universitete, Kauno konservatorijoje ir Paryžiaus l’Institut des hautes études internationales, kur gilinosi į politinius mokslus, diplomatinę ir tarptautinę teisę. Dirbo Valstybės radiofone spaudos apžvalgininku ir komentatoriumi. Vėliau buvo lietuvių spaudos atstovas Paryžiuje, o paskutiniais nepriklausomybės metais – ,,Lietuvos aido“ dienos laidos redaktorius ir užsienio politikos skyriaus vedėjas. Pirmosios okupacijos laikotarpiu – vienas iš Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) steigėjų Berlyne. Po karo – Lietuvos pogrindžio Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) Užsienio Delegatūros informacijos biuro vedėjas Paryžiuje. Tai buvo išskirtinai spalvinga, įdomi ir įvairiapusiška asmenybė.

Spaudoje Bronys Raila pradėjo rašyti 1927 metais – su aiškiai pastebima simpatija kairiesiems literatams. Jo artimiausi kolegos buvo Antanas Venclova, Sovietų okupacijos metais tapęs garsiu kolaborantu, ir Petras Cvirka, nuėjęs tuo pačiu keliu. Po kelerių metų draugystės jų keliai visam laikui išsiskyrė – Raila nuėjo Lietuvos keliu ir pasuko į tautininkų gretas.

„Jo įvairiaspalvis gyvenimas niekad nebuvo pilkas, – komentuoja Henrikas Žemelis, – viena linija einantis, ramus, neužgaunantis, juo labiau pataikaujantis, bet visuomet maištingas, ieškantis naujų idėjų, nebijantis pasakyti tiesą į akis. Per ilgus dešimtmečius jo raštai virto mūsų gyvenimo už Tėvynės ribų kronika – jose užregistruoti lietuvių išeivijos gyvenimo įvykiai. Jis mokėjo savo turtingą kultūrinį bagažą perteikti sklandžia, stilinga ir eiliniam skaitytojui suprantama kalba. Tai buvo žurnalistas iš didžiosios raidės“. (,,Akiračiai“,1997 m. gegužės mėn.)

Auklėjimas… Broniu Raila

Man niekas tada ir dabar mūsų spaudoje neatskleidžia tokio lietuvių kalbos grožio, tokio turtingo žodyno, tokio nepakartojamo stiliaus, kaip Bronys Raila. Su Broniumi susipažinau savo mylimo ir gerbiamo tėvo dėka, kuriam labai rūpėjo, kad jo sūnus, brendimo metais atvykęs iš lietuviškos gimnazijos DP stovyklose Vokietijoje, išaugtų susipratusiu lietuviu. Jis prašydavo, ragindavo, reikalaudavo, ,,prievartaudavo“ skaityti Railos straipsnius tuometinėje mūsų spaudoje, daugiausia ,,Dirvoje“ ir ,,Vienybėje“. Būdavo taip: prašai kokį vakarą šeimos automobilio – tėvas pakiša laikraštį sakydamas ,,va, paskaityk Railą, atpasakok ir tada gausi raktus. Tai bus nauda ne tik dėl lietuvių kalbos, bet ir tavo protui.“

Jau daug vėliau, kai netekau savo brangaus tėvo, ėmiau ,,glaustis“ prie Broniaus rašytų žodžių, kurie guodė ir puoselėjo mano tautišką sąmonę. Šie jausmai Broniui Railai neišblėso iki šios dienos. Tad tėvas man įžiebė tėvynės meilės liepsnelę, o Raila su savo plunksna neleido jai užgesti.

Purenti tautos dirvonus

Suprantu, kad daliai jaunesnių ,,Draugo“ skaitytojų Bronys Raila nėra gerai pa žįstamas. Tai – talentas, kuris retai pasirodo tautos istorijoje. Toliau lai prabyla pats B. Raila:

Žurnalisto sfera – tai visas visutėlis gyvenimas. Žurnalistas kaip gydytojas nustato diagnozes, gydo ir operuoja, o kaip teisininkas ir advokatas – kaltina, gina ir teisia, kaip mokytojas – moko ir auklėja, kaip inžinierius – planuoja, griauna ir stato, kaip agronomas – purena tautos dirvonus ir sėklas barsto ne tik pavasarį, bet kiekvieną dieną… Tad žurnalistas neišvengiamai turi apčiuopti įvairiausias sritis: literatūrą, spaudą, meną, teatrą, įvairius viešuosius visuomenės veikalus ir sopulius, politiką, mūsų laisvės kovų virpėjimus, žaizdas, svajones ir tragikomedijas. (,,Rašalo ašaros“)

B. Railos straipsniai, jo vadinamosios ,,Akimirksnių kronikos“ ir jo kalbos ,,Laisvės“ radijo bangomis, skirtos Lietuvai, yra sutelktos dvidešimtyje knygų, išleistų užsienyje ir Lietuvoje. ,,Tai mūsų dabartinės išeivijos išgyvenimų istorijos ir mūsų santykių su tėvyne iškarpa… tai linksmos, tai graudžios, tai šiltos ir viltingos, tai vėl užšaldančios ir beprotiškos“.

Ko siekė Bronys Raila savo vaizdingomis bei ,,maistingomis“ ,,Akimirksnių kronikomis“? Trumpai vėlgi galima atsakyti jo paties žodžiais: ,,Bręsti, rimtėti ir dirbti, atmetant tai, kas buvo ligi šiol aiškiai kvaila ir neigiama, susitelkiant į tai, kas pamečiui ryškėjo, kaip teigiama ir kūrybiška, ilgoje ir gūdžioje mūsų svajonėje atgauti tautos prarastą laisvę“.

Ir pirmoje savo straipsnių knygoje ,,Tamsiausia prieš aušrą“ jis skatina neprarasti vilties dėl mūsų tikslo:

Naktis mums tebetrunka. Ilga, niūri, šiurpi, žvarbi ir šalta naktis be aušros, ji nesibaigia, štai dešimtmetis ir antras, ji atrodo be galo ir ji galbūt po truputį vis daugiau tamsėja. Turbūt niekas nesiprašome pranašauti, kada visa tai baigsis. Ir užvis tamsiausia bus prieš pat aušrą. Ištverkime, kas galėsime, ir tikiu – dar mūsų amžiuje jos mes sulauksime.

Tolimesniuose puslapiuose, jis lyg paantrina savo viltį ir tikėjimą sakydamas:

Bet semdamiesi stiprybės iš turtingosios lietuvių tautos praeities, ieškodami švento įkvėpimo jos kovingojoje dabartyje, rūpestingai atlikdami sąžiningą ir žmogišką, ir tautinę pareigą Tėvynei, – mes nežlugsime, bet augsime ir laimėsime drauge su savo tauta. (Rašyta 1952 m. kovo mėn.)

Istoriją apie žalią nertinį

Lietuvių didvyriškumą ir tragediją Raila vaizdžiai atskleidžia dviejuose straipsniuose: ,,Žalio nertinio istorija“ (,,Tamsiausia prieš aušrą“) ir ,,Requiem laisvės kovotojui“ (,,Dirva“, 1960 m. gegužės 11 d.). Pirmame rašinyje Raila romantiškai aprašo vieną pažįstamą jaunuolį ir jo likimą. Šešiolikmečiui Neriui (slapyvardis) studijuojant Kaune, per 1941 m. birželio trėmimus jo tėvai buvo išvežti į Sibirą, o jis grįžo į Šienmargių kaimą valdyti giminių paliktą ūkį. Ir su didele aistra kibo į darbus. Tas ,,Kauno gatvės berniukas“ spindėjo veržlumu, iniciatyva, darbštumu ir atkaklumu – tai visos jo senelio savybės. ,,Ir dar tą pačią vasarą, – rašė Raila, – Neris išmoko groti armonika. Niekad nepamiršiu vakaro, kai radau Nerį grojanti populiarius tuomet valsus ir man uždainavusį Vilija, o Vilija, tu Deive miškų, / Leiski svajoti prie kojų tavų…

Taip lyg vėjas prašvilpė dveji metai.“

Raila detaliai aprašo Nerio įsitraukimą į antinacinę veiklą ir, karui artėjant, bendrą jų pasitraukimą į Vakarus. Prieš tai Neris dar atvyko į Šienmargius ir dovanų gavo žalią nertinį. Raila prisimena:

Šypsojosi visa Šienmargio bendruomenė, o mes erzinome jį. Nes, be abejo, tai buvo meilės istorija, – jaunuoliškos, drovios, vos užsimezgančios, slaptos meilės. Megztinis buvo dailus, bet ir savotiškas… Šis visas jaunos širdies kūrinys buvo lyg per ryškus, lyg šaukiantis spalvomis ir simboliais. Giliai žalias lyg dobiliena po lietaus, o krūtinė išdailinta pačios raudoniausios spalvos piešiniu. Lyg apskritimai, saulės ar mėnuliai, tarpusavyje sujungti linijomis ir spiralėmis. Gerai įsižiūrėję, pradėjome išmatyti tarsi dvi plakančias širdis, vilyčių pervertas… Neris raudo, buvo dėkingas, bet tą žaliąjį nertinį užsivilko tik tą vieną kartą… Kitą dieną po dovanos įteikimo Šienmargių gaspadinė paleido savo vyžotą komentarą: ,,Ale žiūrėk Gražina, tokia visada tyli, bet kai myli, tai širdukė ir rėkia…

Trumpą laiką Neris kartu su Railos šeima gyvena viename mieste okupuotoje Prancūzijoje, o po kiek laiko dingsta. Vėliau ateina laiškas Railai iš Sidi-bel-Abbès miesto Alžyre – Neris įstojęs į Svetimšalių legioną. Karui pasibaigus, grįžęs iš Afrikos dykumų Neris vėl apsigyvena arti Railų šeimos. Dirba jis vienos prekybinės įmonės buhalterijoje – nors ir nesiskundžia, bet aiškiai matyti, kad toks darbas jam ne prie širdies. Ir vėl dingsta Neris, ir iš jo jau ilgesnį laiką nėra jokios žinios. Pagaliau ateina iš jo laiškas – ,,rašytas jo ranka, bet pasirašytas slapyvardžiu, be siuntėjo adreso, keista…“ Neris laiške išsako savo pasiryžimą slaptai grįžti į okupuotą Lietuvą, kad atstatytų ryšius tarp laisvės kovotojų Lietuvoje ir mūsų veikimo Vakaruose. Neilgai trukus Raila gauna kolektyvinį, mašinėle rašytą laišką, išsiųstą jau tikru jo vardu: ,,Kovos draugams. Žodžiai, kuriuos jums čia skiriu, gali būti paskutiniai laisvo žmogaus žodžiai… Išeinu Lietuvos keliu… Lietuvos žemė šaukia mane… Ir šviesa, ir tiesa mus žingsnius telydi“.

Šis laiškas buvo datuotas 1950 m. balandžio 3 d.

Toliau Bronys Raila rašo:

Po šešių mėnesių mane pasiekė siuntinėlis su sutartine šifruota kalba surašytu pranešimu. Ten atpasakojamos Nerio žuvimo aplinkybės ir jo kūno nuvežimas ir išmetimas į P… miestelio turgavietę. Po savaitės ten išlaikymo niekam jo neatpažinus, kūnas dingsta ir kur Neries palaikai yra palaidoti, gal niekas niekada nesužinosime.

Siuntinyje radau kiek Nerio drabužių, laiškų, fotografijų ir keletą smulkmenų… ir dar žaliasis nertinis su raudonomis, vilyčių pervertomis širdimis… Nesigėdysiu prisipažinti, kad sekančiomis naktimis mano lovos pagalvė kartais, kai atsibusdavau, būdavo drėgna. Aš taip nekenčiu verkti, bet ašaros, matyt, ištekėdavo nesulaikomai, nejuntant… Man jis perdavė saugoti gražiausią dovaną – žaliąjį nertinį. Gražinos meilės dovaną, kurią jis rūpestingai išlaikė per penkerius blaškymosi metus, bet, matyt, negalėjo pasiimti kelionėje į Tėvynę… Gal ir teisingai žmona mane barė: turiu tausoti šią dovaną. Ir aš ją saugosiu, nes, galimas dalykas, dar sulauksiu dienos, kada parvešiu ją į Šienmargius. Ir kas žino, gal dar sugrįš iš Sibiro gyva Nerio motina, ar atsiras Šienmargių dėdės vaikai, ar kiti giminės. O gal ir Gražina dar tebelaukia?…

Requiem kovotojui

Visai kitokia rezistencinių laikų istorija – apie Joną Deksnį, buvusį ryšininką tarp partizanų vadovybės Lietuvoje ir veikėjų (VLIK’o ir BDPS – Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio) užsienyje. Ne vieną kartą Deksnys kerta ,,geležinę uždangą“, bet galiausiai patenka į KGB rankas ir po kiek laiko mainais už gyvybę sutinka dirbti tautos okupantui.

Vėliau ,,Tiesoje“ pasirodė jo ,,išpažintis“ – ,,Kodėl aš su jais nutraukiau santykius“. Ne visai aišku, ar tie jo žodžiai buvo rašyti kalėjime, ar juos rašė pats KGB. Raila savo straipsnyje apie Joną Deksnį, pavadintą ,,Requiem laisvės kovotojui“ (,,Dirva“, 1960 m., nr. 55) rašo:

Neneigsiu, kad ta praėjusio kovo pirmoji diena man buvo slogiai niūri, neapsakomai liūdna, viena iš pačių skaudžiausių per daugelį metų. Ne netikėta, ne nelaukta ir ne staigmena… Bet kai ji pagaliau atėjo, – vis dėlto tai buvo skaudus smūgis. Smūgis daugelio mūsų gražiausiai iliuzijai ir mūsų tikėjimui naujojo lietuviško žmogaus narsumu. Tai buvo paskutinis Requiem vienam iš pačių narsiausių Lietuvos laisvės kovotojų. Tai buvo neužtarnauta ir taip baisiai išniekinta pabaiga gražiausiai lietuvių tautos rezistencijos epopėjai. Tai buvo kardo kirtis ir galbūt nepataisomas galas vienam retam asmeniui ir jo veiklai, kuri per ateities dešimtmečius būtų likusi mūsų tautos istorijoje, kaip viena iš nuostabiausių ir kilniausių didvyriškumo legendų.

Paskendęs pasaulis

Gana ,,railiškai“ žurnalistas komentuoja Antrąjį pasaulinį karą. 1940 m. gruodžio 31-ąją Raila su savo artimiausiu draugu Antanu Valiukėnu ir grupe kitų lietuvių Berlyne vieno bičiulio bute sutiko Naujuosius metus. Po baliaus pasirodė, kad jiedu su Antanu turėjo aplankyti vieną pasiuntinybės tarnautoją – pasveikinti ją su Naujais metais. Raila pasakoja:

Šeimininkė kažkaip netyčia įjungė radijo aparatą. Vokiška stotis. Aišku, tradiciniai tos nakties meto Deutsches Nachrichten Buero pranešimai:

…ein Tanker torpediert… drei Flugzeige vernichtet… versenkt… vernichtet… Balsas kapojo, švokštė, skandavo sveikinimus. Antanas kiek mėšlungiškai sukando dantis ir suktelėjo mygtuką. Ir štai pasigirdo kitas balsas man ir jam suprantama kalba. Tyli, svajinga muzika, angliško valso ritmas, gūdus, mažytis, bet labai tyras balselis. Kažkur prancūziška stotis Šiaurės Afrikoje iš plokštelės grojo seną, nudilusią, tiek kartu girdėtą ir nusibodusią Lucienne Boyer dainelę –

…Parlez – moi d’amour,
Redites-moi des choses tendres…
Votre beau discours,
Mon coeur n’est pas las de l’entendre,
Pourvu que toujours
Vou repetiez ces mots supremes:
Je vous aime!…

Ir staiga mudu užliejo keista, nenusakoma, nepavaizduojama nuotaika. Pirmą kartą supratau ir niekados šito stipriau nuo to laiko nebepajutau, – kad yra du pasauliai, tokie kitoniški, tokie skirtingi savo esme ir stiliumi, tonais ir gestais, ir tokie tolimi, kaip šiaurės ir pietų poliai. Vienas pasaulis, skelbiąs neapykantą, pagiežą, kerštą, griovimo ir naikinimo pasigardžiavimą, taip trokštąs plėsti, pavergti, valdyti, prisiryti savo kruvinus nasrus… Ir kitas pasaulis, tyliais ir nedrąsiais žodžiais prabildamas, lyg gėdydamasis, kad šiais laikais dar galima taip keistai… kalbėti apie meilę, porint apie švelnius daiktelius, tyliai byloti apie tai, ko širdis niekados nepavargsta girdėti, ir visuomet tik kartoti tuos pačius svarbiausius žodžius: aš myliu jus…

Tai kažkas iš paskendusio pasaulio, – pagaliau prabilo Antanas Valiukėnas, susimąstęs ir lyg sapnuodamas. (,,Iš paskendusio pasaulio“, 1960).

Tautos kamienas – Lietuvoje

Karštai ir pakartotinai Bronys Raila puoselėjo ir įtaigojo išeivijos sampratą apie ,,Krašto primato“ principą, kurį jis aptaria ,,Akimirksnių kronikų” rinkinyje ,,Versmės ir verpetai“:

Dar nebuvo sugalvota ir turbūt nebus jokios realios Lietuvos laisvinimo sampratos, kol jos dėsniuose ryškiai neiškelsim ir nepripažinsim tautos kamieno, tėvynėje gyvenančios tautos pirmumo. Kol lietuvių tauta savoje žemėje išlaikys pakankamai švarų savo kūną ir patriotinę dvasią, ji yra ir bus svarbiausioji jėga, vienintelis kietas pagrindas, patikimiausias laidas, lemiantis veiksnys laisvei iškovoti ir išlaikyti, kai tik tam susidarys palankios tarptautinės sąlygos. (…) Tautos valiai tik pati tauta atstovauja. Išėjūnai savo valia ir ryžtu tik padeda tautai, ir tai yra pakankamai vertinga privilegija, kaip ir jų garbingoji pareiga. (,,Bastūno maistas“, 1977).

Tuomet, kai mūsų visuomenėje buvo įsisiūbavęs klausimas apie ryšius su okupuota tauta, kai buvo prieita prie tokių veiksmų, kaip paleisti plytą į solistą  iš Lietuvos koncerto metu, ar padėti raudoną plytą ant poeto Stasio Santvaro namo laiptų, Raila netylėjo. Jis reagavo knyga ,,Dialogas su lietuviais“. Tai buvo 550 puslapių išsamios analizės „bendravimo“ ar ,,bendradarbiavimo“ klausimais. Ją Raila skyrė ,,pirmiausia lietuviui Lietuvoje, kurį pasiekti kelias man labiausiai suvaržytas“. Paskutiniuose šios knygos puslapiuose Raila rašo:

Pagaliau atėjo laikas baigti… darykim išvadas ir nutarimus… Pakartoti norėčiau tik vieną išvadą – išvadų išvadą. Giedroje ar liūtyje, su plieniniais principais ar lanksčiais posūkiais, padangėse ar požemiuose, laimingi ar susikrimtę, džiaugsmuos praskydę ar pagieža liepsnodami, su mizerijom ir stebuklais, su galingais draugais ar be draugų, silpnoms jėgoms ar su magiška stiprybe – pasitikėkim savimi ir visų mūsų prielaidos tikrumu, kad lietuvių tauta vėl pasieks laisvę ir nepriklausomybę. Ir kad, tai tiesos akimirkai priartėjus, pasieks tik kovodama. Niekas nieko neduos už dyką. Niekad mana nebekris iš dangaus.

Pirmojoje savo kalboje Lietuvai ,,Laisvės“ radijo bangomis iškilus žurnalistas sako, kad jis siekiąs ,,atnaujinti saitus su senaisiais klausytojais Lietuvoje“. Bet dar labiau – „statyti dvasinį tiltą su naujaisiais ir jaunaisiais, kurie jau atėjo tautos dabartin ir kurie lems jos ateitį. Kliudys nuotoliai ir pikti garsai iš patamsių, tačiau kaip nors…“ („Vaivos rykštė“, 1980).

Daug Railos radijo kalbų tėvynės okupacijos laikotarpiu buvo skirta tarybiniam melui atskleisti. Tarybiniams rašeivoms, teigiantiems, kad ,,1940 metų vasarą pati Lietuvos liaudis nuvertusi supuvusią buržuazinę vyriausybę“, Raila atkerta: Lietuvos valstybės nepriklausomybei durklu dūrė į nugarą ne lietuvių liaudis… Ne ji iš davė svetimiems savo tėvynę. 1940-tų, paskui 1944-tų metų vasaromis tatai atliko Sovietų Sąjungos kariuomenė, smurtu okupavusi Lietuvą, po to šalies administravimą perleisdama sovietinei policijai ir Maskvai atsidavusiai neva ‘lietuviškajai’ kompartijai. Tokia buvo ir liks nuoga tiesa. (,,Vaivos rykštė“, 1980).

Tėvynės netekimo skausmą Bronys Raila pergyveno labai jausmingai, dažnai ilgėdamasis ,,gyventi kartu su visais lietuviais savo žemėje, su jais džiaugtis, ar vargti, kartu kentėt, kartu kovoti, net ir žūti…“ Tai atsispindi jo kalbose Lietuvai ir plačiau išsilieja knygoje ,,Kitokios Lietuvos ilgesys“. Jis dar paryškina savo jausmus sakydamas: ,,Aš vis jausdavau jūsų šventosios ugnies šildomą dvasią, atsparumo galią, drąsinančią tautinę jėgą, nesutramdomas laisvės ir laimės svajones – tą begalinį ir bendrą ilgesį…“

Jis niekur neišėjo

Praėjus dvejiems metams po Bronio Railos mirties, būrelis jo artimųjų susirinko gedulingų pietų tam, kad atskleistų savo mintis, jausmus bei atsiminimus apie garbingą žurnalistą. Populiari rašytoja Alė Rūta prisiminė kadaise Railos sakytus žodžius vieno rašytojo laidotuvėse: ,,Kam sakote, žmonės, kad jis išėjo! Kad jis pasitraukė iš gyvenimo! Kad jo nebėra. Netiesa! Jis niekur neišėjo ir nepasitraukė. Jis nenusinešė savo darbų ir savo kūrybos kažkur – Anapus. Jis liks su mumis ir pasiliks mūsų visuomenėje, savoje tautoje. Ir kultūra, kuria jis alsavo, liks praturtinta jo kūryba, ir sekančios kartos alsuos ta kūryba, vėl patys savo darbais ją praturtindami…“ Savo straipsnį ,,Dirvoje“ (1999 m. gegužės 25 d.), parašytą Railos 90-mečio ir mirties metinių proga, Alė Rūta pabaigia žodžiais: ,,Sujudinti vandenys – geriau negu tylūs, negu perrūgę liūnai. Paskaitykim jo raštus dar kartą ir įsitikinsim.“

O aš baigiu savo rašinį, vėl cituodamas Railos žodžius iš ,,Dialogo su lietuviais“ – apie vieną jo draugą, mėgstantį ,,lengvo turinio daineles ir visokius lietuviškai išguldytus tarptautinius romansėlius. Bet tose dainelėse, jų paprastučiuose, naiviuose sentimentaliuose žodžiuose, nežinomų poetų ar vertėjų sudėstytuose, kartais randu tiek jausmo ir tokios minties, kuri man stačiai širdį skrodžia.“

Tau nuskyniau žiedą,
Mano meilės žiedą,
Paskutinį žiedą
Drumzlino rudens…

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2026 m. gegužės 9 d. numeryje, Vol. CXVll Nr. 38)