DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Algis Vaškevičius.
Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune neseniai atidaryta Kyjive gyvenančio Oleksandro Gliadelovo (g. 1956) – vieno žymiausių mūsų meto Ukrainos dokumentikos fotografų ir fotožurnalistų darbų paroda „Ir aš regėjau“. Tai sukrečiantis pasakojimas apie jau beveik ketverius metus vykstantį karą Ukrainoje. Su nedidele kultine analogine „Leica M6“ kamera O. Gliadelovas nemažai metų fotografavo karuose Moldovoje, Kalnų Karabache, Kirgizijoje, Somalyje, Pietų Sudane. Lietuvoje jis yra mažiau žinomas, o Ukrainoje šis asmuo – legendinis ir nusipelnęs fotografas, kurio darbai vadinami šių dešimtmečių Ukrainos fotoalbumu.
Savo kadruose ukrainietis fiksavo svarbiausius Ukrainos istorijos momentus: Černobylio atominės elektrinės avariją, pirmąjį geltonos ir mėlynos Ukrainos vėliavos iškėlimą virš Kyjivo Rados 1990 m. ir tais pat metais įvykusį laisvos Lietuvos palaikymo mitingą Kyjive. Jo nuotraukose – ir Ukrainos Oranžinė Revoliucija 2004 metais, Maidano įvykiai 2014-aisiais ir Rusijos pradėtas karą Rytų Ukrainoje. 2014 m. rugpjūtį prie Ilovaisko vykusio mūšio metu Oleksandras buvo sužeistas į koją. 2022 m. vasario 24-ąją Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, jis fotografavo daugelyje vietų, patyrusių okupantų iš Rusijos žvėriškumus: Bučoje, Irpinėje, Borodiankoje, Charkive, Kramatorske. Daug tų kadrų galima pamatyti parodoje Kaune, o pats nuotraukų autorius teigė, kad jei ne garbingas amžius, jis būtų paėmęs į rankas ginklą, o ne kamerą.
Parodos atidarymas prasidėjo Kauno modernaus šokio teatro „Aura“ pasirodymu, parengtu specialiai šia proga; skambėjo žinomos ukrainiečių melodijos. Vytauto Didžio karo muziejaus direktorė Rita Malinauskienė teigė, jog ši paroda pasakoja apie gyvenimo trapumą, apie tai, ką reiškia išgyventi neišgyvenamomis sąlygomis ir apie tai, kad kažkur kelio gale mes vis tiek matome šviesą.
„Noriu pasidžiaugti, jog sulaukėme svečių iš kitų Ukrainos Charkivo ir Luhansko krašto istorijos muziejų. Ši paroda yra mūsų bendras muziejaus ir tam tikrų bendruomenių darbas. Tarp jų yra ir paramos Ukrainai nenuilstantys vežėjai, kurie kreipėsi su idėja atvežti šią parodą čia. Jautėme ir Ukrainos paramos fondo „LDK Palikuonys“ rūpestį. Puiku, kad yra žmonės, kuriems rūpi Ukrainos likimas ir jie siekia ne tik jai padėti tiesiogiai, bet ir atvežti kultūrinę diplomatiją į Lietuvą, parodyti pripažintų menininkų darbus. Tai be galo svarbu tiek ukrainiečiams, tiek mums“, – sakė muziejaus vadovė.
Anot šios parodos iniciatoriaus Lietuvoje, žinomo fotografo Artūro Morozovo, yra labai gera, kad Oleksandras sugrįžo į Kauną. „Tai Ukrainos fotografijos klasikas, turbūt vienas tų didžiųjų mano paties autoritetų. Kai sakau žodį ‘sugrįžo’, tai turiu mintyje, kad Oleksandras savo vaikystės dalį praleido Kaune, ant Aleksoto kalno, kur augo karininko šeimoje, emigravo per kelis miestus. Vaikščiodamas šiomis dienomis su juo po Kauną, mačiau, koks jam svarbus šis miestas. Jis sugrįžo, nes čia ir prieš keletą metų buvo surengta jo paroda Kauno fotografijos galerijoje, tad air mes susipažinome, o pernai buvo pristatytas dokumentinis filmas apie jį. Dabar šis filmas bus parodytas ir pas mus“, – sakė A. Morozovas.
Anot jo, ir mūsų fotografijos legenda Antanas Sutkus kažkada yra sakęs, jog jis pats gal yra XX amžiaus geriausias fotografas, tai Oleksandras – geriausias šiame amžiuje. Žiūrint parodos fotografijas, galima tuo patiems įsitikinti. „Karą Ukrainoje mes dažnai matome iš dronų kamerų, iš pravažiuojančių automobilių, filmuojamą mobiliaisiais telefonais, ir paradoksalu, bet tokio tikro vaizdo, tikro žvilgsnio, kasdienybėje nėra daug. Oleksandras buvo turbūt vienas tų, kurie parodė tokią nesurežisuotą karo buitį. Jūs suprasite, kad tokius kadrus gali nufotografuoti tik žmogus, kuris ten yra savas, kuriam išties rūpi, ką jis fotografuoja“, – teigė A. Morozovas.
Jis priminė, kad karas vyksta visai arti nuo mūsų, ir šalies, kuri kariauja ir kartu gina ir mus dėka mes galime ramiai kvėpuoti šiandien, galime mėgautis menu, būti toje kasdienybėje, kurioje esame pripratę. Jis kvietė ir toliau visomis jėgomis palaikyti kovojančią šalį, nes ta parama Ukrainai vis dar labai reikalinga.
Pats O. Gliadelovas kalbėjo trumpai – jis angliškai padėkojo už galimybę apsilankyti savo vaikystės mieste ir čia parodyti šias fotografijas. „Visada galvojau apie Kauną, apie čia gyvenančius mano draugus. Praėjo jau daug metų, kai čia gyvenau, bet daug ką prisimenu iš tų laikų. Esu įsitikinęs, kad lietuviai ir ukrainiečiai yra dvi labai artimos, broliškos tautos, labai vertinu tai, ką Lietuva dėl mūsų daro. Ačiū už viską“, – sakė parodos autorius.
Jis gimė sovietų karininko šeimoje Legnicoje (Lenkija), kelerius vaikystės metus gyveno Kaune ir tik būdamas septynerių persikėlė gyventi į Ukrainą. O. Gliadelovas yra minėjęs: „Jei kas nors ar aš pats ištariu žodį ‘Lietuva’, atimtyje iškyla miesto gatvės ir tiltas per Nemuną. Ir tai yra tokia stipri ir nepakeičiama meilė Kaunui. Man simboliškai brangus ir Vytauto Didžiojo karo muziejus, vieta, kur stovi nykštukas fontane, patrankos ir liūtai saugo įėjimą, viduje – riteriai bei Dariaus ir Girėno lėktuvo nuolaužos. Ir, žinoma, Čiurlionio paveikslai. Aš buvau pakerėtas herojiškų istorijų!“.
Parodos rengėjai teigia, jog, nepaisant ryškios karinės kūrybinės biografijos, fotografas vis dar nėra tikras, ar yra karo fotografas: „Sakykime, kad aš fotografas, kuriam patinka užfiksuoti žmoniškumą nežmoniškomis aplinkybėmis. Todėl nuo 2022 m. turiu karo fotografo akreditaciją.“ Anot autoriaus, laisvė yra nuolatinė pastanga. Visiškai kitokį pasaulį matome garsiajame fotografijų cikle, skirtame benamiams ir apleistiems Ukrainos vaikams. Daug dėmesio savo darbuose jis skiria benamystei, posovietinei visuomenei, epidemijoms, humanitarinėms krizėms.
Šią parodą organizavo Vytauto Didžiojo karo muziejus, Lietuvos fotografijos meno draugija, Ukrainos nevyriausybinė organizacija „CULT BUREAU“, Ukrainos paramos fondas „LDK Palikuonys“, Lietuvos šaulių sąjunga. Paroda „Ir aš regėjau“ veiks iki balandžio pradžios.
Šią parodą papildys ir vasario 24-ąją šiame muziejuje atidaroma prancūzų fotografo Žeromo Barbosos (Jérôme Barbosa) fotografijos paroda „Nepaisant tamsos“, kviečianti pažvelgti į karą Ukrainoje per kasdienybės, žmogaus solidarumo su kitais ir pasipriešinimo prizmę.
2022 m. vasarį, prasidėjus plataus masto Rusijos agresijai prieš Ukrainą, fotografas pradėjo dokumentuoti protestus ir visuomenės reakcijas Vakarų Europoje, tačiau netrukus suprato, kad vien stebėti iš tolo nepakanka. Pirmieji pranešimai apie rusų vykdytą Mariupolio gimdymo namų bombardavimą, o vėliau pasaulį sukrėtę įvykiai Irpinėje, Bučoje tapo lūžio tašku, paskatinusiu vykti į pačią karo zoną ir fiksuoti žmonių kasdienybę.
Anot fotografo, po tokių naujienų jis vis sunkiau galėjo užmigti, o galiausiai pasilikti Paryžiuje jam tapo nebepakeliama. Jis jautė turįs išvykti iš Prancūzijos, važiuoti, pamatyti viską savomis akimis ir liudyti pasauliui, padaryti tai, kas jo galioje, kad ir kaip menkai tai atrodytų. Per devynias keliones į Ukrainą Barbosa lankėsi Zaporižėje, Charkive, Dnipre, Iziume, Slovjanske, Černihive, Chersone ir daugybėje mažų Ukrainos miestelių ir kaimų. Fotografijose užfiksuoti ne tik sugriauti žmonių gyvenimai, bet ir ryžtas, tarpusavio pagalba bei bendruomenių pastangos išgyventi net ir tokiomis sąlygomis. Parodos nuotraukos kvies lankytoją ne tik iš saugaus atstumo stebėti karo realybę, bet ir apmąstyti asmens bei bendruomenės vaidmenį karo akivaizdoje. Ši paroda taip pat veiks iki balandžio pradžios.