Man menas yra kaip gyvenimo vaistas

Jovita Beliak-Antanavičienė.

New Yorko ir kitų Rytų pakrantės miestų meno mokyklose vis dažniau sutinkame lietuviškų pavardžių – lietuvaičiai atvyksta čia studijuoti muzikos, mokytis vaidybos paslapčių. Susipažinome su palyginus neseniai į „naująjį žemyną” atkeliavusia Rūta Pauliukaityte, kuri jau kelerius metus domisi vizualiniu menu ir šį pavasarį sėkmingai baigė aktorinį Tom Todoroff Conservatory New Yorke. Nors studijos reikalavo daug sunkaus darbo, jaunoji aktorė atsikvepia tik trumpam – jos galvoje jau verda nauji projektai ir idėjos.

Pokalbio pradžioje prisistačiusi Rūta savo amžiaus neatskleidžia – mat New Yorko aktoriai (o gal ir visos Amerikos) tikslaus amžiaus atskleisti negali dėl darbo etikos. Tačiau pašnekovė mielai sutinka pasidalinti savo istorija, kurioje gausu ispaniškos kultūros įtakos bei įdomių karjeros krypčių.

Ispanijoje mokėsi plaukų stilistės amato

Rūta Pauliukaitytė gimė Kaune, kur praleido 17 mrtų. Vėliau gyvenimo vagai pasikeitus ir jos tėčiui gavus darbą svetur, visa šeima išvažiavo į Ispaniją. Pradžioje žadėti 3 mėnesiai virto ištisu dešimtmečiu. „Mes gyvenom Sevilijos mieste, apsupti be galo gražių miestų ir žmonių. Aš turiu pripažinti, kad Sevilijoje liko mano širdis. Tai miestas, kuris man be galo brangus. Ten pradėjau domėtis flamenko šokiais. Taip pat mokiausi ir plaukų stilistės amato. Dirbau su be galo talentingais kirpėjais ir stilistais Barcelonoje ir Madride. Mano kažkada buvę mokytojai dabar yra vieni žymiausių profesionalų Europoje, pasivadinę ‘X-priesion’. Labai džiaugiuosi, kad turiu didelę patirtį  šitoje srityje, nes dabar tai labai praverčia teatre”, – savo gyvenimą Ispanijoje trumpai apibūdina R. Pauliukaitytė, kurios tėvai ir sesės iki šiol ten gyvena. 

Rūtai plaukų stilistės amatas sekėsi gerai ir galbūt ji būtų tęsusi šį darbą, tačiau pasaulį ištiko finansinė krizė, kuri smarkiai palietė Ispaniją bei jaunosios profesionalės karjerą nukreipė kita linkme. „Kirpti ‘pradėjau’, kai man buvo kokie ketveri, ‘gražiai’ apkirpau savo brolį”, – šmaikštaudama apie savo stilistės karjeros pradžią pasakoja Rūta. „Kirpti ar modeliuoti – man tai tas pats, kaip kurti kokią nors skulptūrą. Mano prosenelis buvo skulptorius Kaune, gal aš tiesiog turiu jo genų. Kirpykloje to daryti negali, nes neuždirbsi pinigų. Kirpykloje turi būti greitas, ir darbas beveik visada tas pats… Turbūt dėl to ir netęsiau šito amato”, – trūkumus pabrėžia pašnekovė. „Dirbau kelerius metus ‘freelance’ vienoje Barcelonos kompanijoje ‘Hair Concept’, kur kelis kartus per metus darydavome didelius šou, o kelis kartus per mėnesį mokiau kirpėjus dirbti su tos kompanijos produktais. Buvo labai smagu, o ir po Europą važinėjom atstovaudami ‘Hair Concept Creative Team’. Vėliau Ispanijoje prasidėjo ekonominė krizė, ir mūsų komandai jau nebebuvo tiek darbo, teko skirtis”, – savo patirtimi dalijasi Rūta.

Atvyko į Bostoną mokytis vizualaus meno

Likimas dažnai žaidžia mįslingais būdais, ir nors kažkieno pabaiga gali būti skaudi, tačiau ji gali pastūmėti į naują pradžią. Prisiminusi tą drąsią mergaitę, kuri dar darželyje sakydavo eilėraščius žiūrovams ir visiškai laisvai jausdavosi scenoje, Rūta pradėjo mąstyti apie savo karjeros pokyčius. Be to, atmintyje išlikę nuostabūs prisiminimai apie pirmąją kelionę į JAV 2012 m., lankant Bostone savo gerą draugą, dabar žinomą saksofonistą Liutaurą Janušaitį, atgijo, ir ji nusprendė JAV mokytis vizualinio meno. „Kai atvykau į Bostoną, pirmas jausmas buvo labai jaukus. Bostonas man primena Italiją, Ispaniją ir kitus Europos miestus. Gal todėl man jis toks mielas. Atvažiavau tik dešimčiai dienų, todėl buvo sunku pajusti tikrą Bostono skonį. Tada dar aplankiau ir New Yorką. O kadangi laiko skirtumas buvo didelis, tai viską atsimenu kaip per sapną”, – atmintyje išlikusį savo pirmąjį JAV paveikslą dėlioja pašnekovė. Sužavėta Bostonu bei smalsumo vedama labiau pažinti miestą, Rūta nusprendė keliauti būtent čia. Beje, pirmosios kelionės metu ji spėjo susipažinti su keliais naujais draugais, kurie pasiūlė prieglobstį.

Vos tik persikėlusi į Bostoną Rūta Pauliukaitytė įnirtingai kibo į darbus – kelerius metus mokėsi įvairiose vaidybos studijose, baigė klounų klasės trečio lygio programą su be galo mylimu prancūzų mokytoju-klounu Vivian Gladwell bei mokėsi šokti flamenko su maestro Ramon de los Reyes. „Kiekvieną mėnesį vaidinau-praktikavau naujas scenas – scenas iš filmo ‘Blue Valentine’, ‘Gone girl’, ‘Killer women’, ‘Assassin next door’, ‘Homeland’ ir daug kitų. Po šitų klasių gavau pasiūlymą pagrindinį vaidmenį vaidinti trumpoje romantinėje komedijoje ‘Wink’, kur kūriau padavėją Cheryl (filmo režisierius Henry Gravelle). Neapleidau ir šokių – dalyvavau šiuolaikinių šokių projekte ‘Prophets’, kuris vyko Cambridge. Tai pat šokau lietuvės Simonos Minns projekte ‘Hunger Artist’, po kurio mes labai susidraugavom”, – savo veiklas bei pasirodymus vardija jaunoji aktorė.

Gavo pakvietimą mokytis New Yorke

Greičiausiai Rūta būtų pasilikusi šiame mieste ilgiau, jei ne netikėtai gautas pakvietimas vykti į New Yorką. „Vienoje klasėje susitikau Tom Todoroff, kuris mane paragino kraustytis į New Yorką ir pradėti mokslus jo mokykloj. Kursas tikrai labai intensyvus, niekad negalvojau, kad reikės tiek daug darbo įdėti. Bet esu be galo laiminga ir labai dėkinga visiems mano mokytojams, nes šiuo metu dėka jų ir mano aistros šitam menui, man atsidarė durys, apie kurias kažkada tik svajojau… Kiekviena įveikta kliūtis man davė vis daugiau laisvės išreikšti save. Turbūt didžiausia kliūtis, dėl kurios kelis kartus norėjau nuleisti rankas – tai mano pačios ego. Kaip mūsų direktorius sakydavo – ‘šitoje mokykloje mokomės būti profesionalūs žmonės, o paskui – aktoriai’. Kitais žodžiais tariant – susidurti su pačiu savimi”, – patirtimi šioje mokykloje dalijasi R. Pauliukaitytė. Besimokydama mokykloje Rūta turėjo progos dirbti su Hollywoodo aktoriumi Stephen Henderson, kuris vaidino filmuose „Fences”, „Lady bird”, bei Broadway aktore Emily Bergl, – ji buvo Rūtos scenos mokytoja net metus.

Labiausiai New Yorke patinka važiavimas traukiniu

Pokalbio metu Rūta neslepia, jog pradžioje New Yorkas jai nebuvo patrauklus, ir atvykusi čia kaip turistė sakydavo, jog niekada čia negalėtų gyventi. Tačiau įsiliejusi į šį verdantį tautų katilą ir pajutusi miesto dvasią ji dabar neįsivaizduoja, kur galėtų būti, jeigu ne čia. „Kažkada draugė Rūta iš Bostono sakė, kad New Yorkas arba tave priima, arba tiesiog draugiškai paprašo išeiti. Bet aš galvoju, kad tai daug priklauso, ar žmogus gali prisitaikyti prie šito chaotiško gyvenimo, ar ne. Miestas tikrai yra labai triukšmingas ir judantis, bet aš randu daug ramių vietų, kur galiu stebėti šį skruzdėlyną kaip kokį spektaklį. Dažnai važiuoju traukiniu tik tam, kad stebėčiau žmones, kažką rašyčiau, paišyčiau. Traukinys man yra pati įdomiausia vieta šiame mieste. Kiekvienoje stotelėje įlipa nauji, nematyti veidai, ir per kelias sekundes viskas pasikeičia. Kartais būna ir nemalonių situacijų (kažkas ginčijasi dėl sėdynės ar kažkas kažkam užmynė koją), bet vėlgi tai tik gyvenimiškos situacijos, į kurias galima pažiūrėti ir su humoru. Turbūt labiausiai nepatinka, kai žmonės šiukšlina ir spjaudo gatvėje… Norėčiau, kad miestas būtų švaresnis”, – didmiestį apibūdina Rūta.

Jau antrus metus New Yorke gyvenanti Rūta Pauliukaitytė šiuo metu šoka flamenko, vaidina teatre, rašo ir domisi viskuo, kas susiję su vizualiniu menu. Jaunoji atlikėja nepamiršta ir Bostono, į kurį dažnai važiuoja aplankyti gerų draugų. Be to, kitų metų pradžioje laukia jos asmeninis projektas – režisuoti ir vaidinti pjesėje pagal Antono Čechovo „Lokys”. „Man menas yra kaip gyvenimo vaistas. Kasdienybė kartais gali mus nutolinti nuo to, kas yra gera širdyje, bet aš stengiuosi tokiu atveju padėkoti už viską, ką turiu šiuo metu, ir per kelias sekundes jaučiuosi namie, jaučiu ramybę”, – pozityviai nusiteikusi ir visuomet besišypsanti sako Rūta Pauliukaitytė, svajojanti ateityje padirbėti ir Lietuvos teatre.