Monika Juodeškaitė.
Tanzanijoje svečiuodamasi nepilną mėnesį jau spėjau susipažinti su keletu šios šalies genčių. Didžiausią ir giliausią įspūdį paliko viena seniausių šalies genčių – Maasai. Šie žmonės šimtmečius laikosi jų genčiai priimtinų taisyklių bei puoselėja originalias tradicijas. Net ir pats visagalis laikas ir su juo atkeliavusi prabangaus gyvenimo pagunda nepražudė Maasai genties valios ir tikėjimo savo prigimtimi.
Didžiausias turtas – gyvuliai
Šios genties žmonių turtai matuojami ne pinigais ar nekilnojamuoju turtu, bet gyvulių skaičiumi. Pasak Maasai, kuo daugiau šeima turi gyvulių, tuo ji turtingesnė. Pagrindiniai gyvuliai, kuriuos augina Maasai gentis, yra karvės, ožkos bei asilai.
Kiekviena Maasai šeima turi būrį ožkų. Šis gyvulys nėra brangus, todėl dažnai naudojamas ne tik pienui, mėsai, bet ir verslui. Genties turguje dažniausiai parduodama prekė yra ožkos ir ožiai, dėl kurių sandėrius vysto gausus būrys genties vyrų, norinčių parduoti ar įsigyti šių gyvulių. Ožkų mėsa turguje yra kepama ant laužo kaip barbeque ir parduodama turgaus lankytojams. Dauguma mūsų barbeque įsivaizduojame kaip greitą ir paprastą maisto paruošimo būdą. Maasai ožkos mėsą kepa prie laužų, ją ištempę ant keleto pagalių. Pamačiusi, kaip ji gaminama, praradau norą paragauti.
Pačiame genties turguje, kuris rengiamas kiekvieną šeštadienį, galima įsigyti ne tik karvių ir ožkų ar paskanauti šių gyvulių mėsos ir kitų maisto produktų, bet ir rasti platų asortimentą tradicinių apdarų bei papuošalų. Turgaus šurmulyje šeštadieniais dalyvauja dauguma genties žmonių, kuriems toks laiko praleidimas yra tapęs savaitgalio pramoga bei galimybe vystyti verslą.
Asilai Maasai žmonėms tarnauja vietoj automobilių. Dažniausiai jie gabena sunkius daiktus, vandens kibirus ar net sergančius ligonius. Sausros metu šiais gyvuliais rūpinamasi mažiausiai, todėl, nesulaukus lietaus keletą mėnesių, jų mirtingumas ypač išauga, ir žemėje lieka gulėti jų kaulai. Maasai žmonės, norėdami pasirūpinti savo kitais gyvuliais ir apsaugoti juos nuo asiliukų likimo, sausros metu su jais keliauja tolimus atstumus, ieškodami vandens ir žolės. Genties vyrai, drauge su gyvuliais nukeliavę į drėgnus regionus, ten įkuria laikinas stovyklas, kuriose gyvena tol, kol namuose iškrenta pakankamai lietaus. Kartais sausra Maasai regione gali trukti ilgiau nei tris mėnesius, todėl vyrai gimtąsias žemes palieka išties ilgam laikui.
Turbūt pastebėjote, jog tarp naminių gyvūnų nebuvo paminėtos vištos, pagrindinis daugelio mūsų maisto šaltinis. Maasai nelaiko vištų, nevalgo jų mėsos ir nenaudoja kiaušinių, nes to neleidžia jų genties taisyklės. Pasak Maasai senolių, valgydami vištą ir jos produktus genties žmonės prisišauktų nelaimių, nes višta yra nekaltas padaras, kuris buvo paimtas iš miškų ir prijaukintas alkanų žmonių. Mano akimis, ši keista genties tradicija, kaip ir daugelis kitų, su kuriomis dar susipažinsite, šiems žmonėms apsunkina ir taip vargingą gyvenimą, tačiau Maasai žmonėms jų taisyklės yra šventos.
Vertingiausias genties puoselėjamas gyvulys yra karvė, kuri kainuoja nemenkus pinigus ir aprūpina šeimas pagrindiniu maisto produktu – pienu. Pati karvė mėsai yra pjaunama tik specialiomis progomis – švenčiant vestuves, vaiko gimimą ar tradicinių ritualų metu (tokių, kaip sėkminga liūto medžioklė). Visa karvė yra kepama ant laužo, o puotai susirenka visi kaimo gyventojai. Papjovus gyvūną jo mėsa yra suvalgoma tą pačią dieną, nes nėra kaip jos laikyti. Šaldytuvai ar rūsiai šios genties žmonėms neegzistuoja, jie gyvena šia diena ir rūpinasi ką valgyti ir kaip išgyventi būtent šiandien.
Nors pienas ir yra pagrindinis genties maisto šaltinis, jie negamina iš jo jokių produktų, tokių kaip varškė, grietinė, sviestas ar kefyras. Maasai kasdien geria karvės pieno bei kraujo gėrimą. Jiems tai sveikas bei daug energijos teikiantis patiekalas. Įdomu, kad kraujas imamas iš gyvos karvės, šiek tiek prapjovus jugo veną. Karvė daug nenukraujuoja ir išlieka gyva. Kitas tradicinis genties patiekalas – pieno ir kukurūzų miltų mišinys. Toks nelabai viliojančiai atrodantis patiekalas čia vadinamas purge. Man teko jo ragauti, skonis priminė blynams užmaišytą tešlą. Labiau pasiturintys ir šiuolaikiškiau gyvenantys genties gyventojai dažnai maitinasi ryžiais arba patiekalu iš kukurūzų miltų, vadinamu ugali.
Gyvuliai šioje kultūroje išties yra pats vertingiausias turtas. Jie ne tik išmaitina Maasai šeimas, nusako šeimos pragyvenimo lygį, bet suteikia teisę ir turėti kelias žmonas, kas šioje gentyje yra toleruojama. Kitaip tariant, Maasai vyras, turintis daug gyvulių, parodo savo galimybes išlaikyti didelę šeimą, todėl kuo daugiau jis turi karvių bei ožkų, tuo daugiau žmonų jis gali turėti. Patys maasai man tikino, jog penkios karvės ir dešimt ožkų tolygu vienai žmonai, taigi apie 20 karvių turintis vyras gali turėti keturias žmonas. Šis faktas mane išties šokiravo ir privertė į genties moterų statusą pažvelgti visai kitu kampu.
Lyčių tarpusavio santykiai ir pareigos
Maasai moterys visą gyvenimą turi klausyti vyro, su juo sutikti ir daryti taip, kaip jis palieps. Tačiau ir šeimos vyrai privalo laikytis kai kurių taisyklių.
Pradėkime nuo to, kad moterys čia yra išties išnaudojamos. Vos prieš porą dešimčių metų moteriai pastojus genties vyrai išsipirkdavo moteriškos lyties kūdikį dar jam negimus. Šioje gentyje vos gimusi mergaitė jau būdavo kažkieno žmona, kurios pasirinkimo laisvė jos tėvų būdavo išmainoma į keletą gyvulių. Mergaitėms vos pasiekus brendimą, jos būdavo ištekinamos už senų vyrų ir neturėdavo jokių teisių pasipriešinti. Laimei, ši žiauri taisyklė nebegalioja. Šiandien genties moterys turi teisę rinktis, už kurio vyro tekėti, tačiau jų sprendimą dažniausiai nulemia vyro turimas gyvulių skaičius ir jo galia. Vyro stiprumas ir pajėgumas gentyje yra pagrindinis faktorius, lemiantis gausią vyro šeimą.
Pasak Maasai tradicijų, pirmąją žmoną vyras gali išsirinkti tik nukovęs liūtą. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, dar šiandien tai yra genties tradicija. Man pačiai teko bendrauti su jaunu vyru, kuris vos prieš kelerius metus buvo nukovęs liūtą ir taip užsitarnavęs pagarbą bei populiarumą gentyje.
Vyrui nurungus liūtą gentyje keliama didžiulė ritualinė šventė, po kurios moterys varžosi dėl šio stipraus vyro dėmesio ir nuotakos pozicijos. Žinoma, norint turėti žmoną, nebūtina nukauti liūtą, tačiau tai atlikus ją gali turėti net ir neturėdamas daug gyvulių.
Tuo tarpu antroji, trečioji ir kitos žmonos leidžiamos turėti tik suskaičiavus vyro gyvulius, nes žmonų leidžiama turėti tiek, kiek vyras yra pajėgus išlaikyti. Pagrindinė šeimos vyro pareiga yra vienodai išlaikyti visas žmonas ir vaikus. Jeigu vienai žmonai duodama pinigų saviems reikalams, tokią pačią sumą turi gauti ir visos likusios žmonos. Vyrai taip pat negali kliautis jausmais ir vieną žmoną mylėti ir gerbti labiau nei kitas, visoms turi skirti vienodai dėmesio. Laikytis šios taisyklės, mano galva, neįmanoma, nes širdžiai ir jausmams neįsakysi.
Šioje gentyje ištekėjusios moterys visą savo gyvenimą nugyvena melždamos gyvulius bei augindamos vaikus. Pagal Maasai paprotį, kiekviena vyro žmona turi sau ir savo vaikams pasistatyti namą tame pačiame kaimelyje, vadinamame boma, kuriame gali gyventi daugiau nei viena šeima. Taigi vos ištekėjusios moterys puola statyti sau mažus namelius iš molio. Vyrai žmonoms namo statyboje nepadeda, jos pagalbos gali kreiptis tik į kitas moteris, pavyzdžiui, kitas to pačio vyro žmonas, uošvienes ar kitas savo giminės atstoves. Namas, statomas moterų kolektyvo, pareikalauja daug laiko bei jėgų. Pradžioje moterys iš pagalių, suneštų iš Longido kalno, surenčia namo karkasą. Karkasas aplipdomas molio, mėšlo bei anglių mišiniu, o stogas apdengiamas šiaudais. Tokie Maasai namai neturi langų, todėl juose visuomet labai tamsu. Viduje namelio, pačiame centre, yra pastatomi trys akmenys laužui. Laužas teikia šilumą, o tarp akmenų galima pastatyti puodą, kur verdamas maistas.
Namo šonuose yra padaryti du miegamieji gultai, užtiesti karvės oda. Vienas kambarėlis su gultais skirtas moteriai su vaikais, o kitas vyrui, kuris čia nakvoja pagal grafiką. Išties nejuokauju – vyrai nakvynės vietą keičia kiekvieną naktį tam, kad vienodai dėmesio skirtų visoms žmonoms. Nėštumo ar ligos atveju vyras tos žmonos namuose nakvoti negali, todėl pasveikti ir pagimdyti moterys yra paliekamos vienos ar kitų moterų draugijoje. Maasai genties vyras, man visa tai papasakojęs, pridūrė: „Kuo daugiau žmonų, tuo geriau, juk jei viena serga, turi kitą. Jei kita gimdo, turi trečią, ir visos jos viena kitai padeda”. To aš niekada nesuprasiu ir nepalaikysiu, tačiau Maasai moterims tai normalus dalykas. Žmonos paprastai sutaria ir padeda vienos kitoms. Moterų akimis, nauja ir jauna vyro žmona yra didelė pagalba ūkyje ir gyvenime. Man tai girdint ir matant jų sunkų ir vargingą gyvenimą, plyšo širdis, tačiau teko susitaikyti su mintimi, kad toks yra jų gyvenimo būdas, ir niekas jo nepakeis.
Tradicinė medicina
Maasai gentis visame pasaulyje yra gerai žinoma dėl savo sėkmingos tradicinės medicinos. Ši gentis nepripažįsta jokių vaistų ar ligoninių ir gydosi tik natūraliomis žolelėmis ir iš jų padarytais viralais. Pabandykite atspėti, kiek vidutiniškai trunka šios genties žmonių gyvenimas? Maasai senoliai būna net 80–90 metų, kas tikrai šokiruoja, žinant, kad jie nenaudoja jokių vaistų ir gyvena nesanitarinėmis sąlygomis. Tradicinės medicinos dėka išgydomos net ir tokios mirtinos ligos kaip maliarija, hepatitas bei dauguma uždegimų. Maasai viralai nepajėgūs išgydyti tik vėžio, kurį įveikti vis dar bando ir šiuolaikinė medicina. Susidomėjusiems galiu išvardinti keleto populiariausių gydomųjų žolelių pavadinimus. Visos jos randamos Longido kalno miškuose. Sokonoi bei mukutan žolelės skirtos krūtinės uždegimams. Tuo tarpu oremiti augalas išgydo maliariją.
Gydo dažniausiai senoliai, kurie turi ilgaamžės patirties gaminant žolelių užpilus. Jeigu Maasai kaimo žmogus suserga, jis būna apžiūrimas senolio, kuris nurodo, kokias žoleles parnešti iš kalno glūdumos. Už vaistinių žolelių suradimą ir rinkimą šioje gentyje yra atsakingi vyrai, moterys šiame procese nedalyvauja.
Sausros metu Maasai kaime senoliai paprastai įrengia gydymo paslaugas teikiančias mažas stovyklas. Šiose stovyklose dažniausiai susirenka tie vyrai, kurie drauge su gyvuliais ką tik grįžo po ilgų vandens bei maisto paieškų. Stovykloje vyrai apžiūrimi ir gydomi nuo skirtingų ligų. Tik pasveikus jiems leidžiama grįžti pas savo šeimas. Šis procesas padeda apsaugoti kaimo gyventojus nuo ligų užkratų. Maasai žmonės mane tikino, jog vos kelias dienas panaudojus žolelių viralų, ligos simptomai dingsta. Manau, visi sutiksite, jog šios genties tradicinė medicina išties yra stebuklinga, ir jos paslaptis atskleisti turėtų stengtis ne viena farmacijos kompanija.
Pagonybė
Kaip ir senų senovės lietuviai, šie žmonės yra pagonys ir iki šių dienų nepripažįsta jokios kitos religijos. Maasai garbina vis dar rusenančio ugnikalnio kalną – Ol Donyo Lengai, kuris maasai kalba reiškia „Dievo kalną”. Gyventojai dažniausiai jį garbina ir jam meldžiasi sausros metu, prašydami lietaus ir kalno palaimos. Maasai žmonių pagonybė yra viena iš priežasčių, kodėl jie vis dar nepripažįsta civilizacijos ir šiuolaikinio gyvenimo būdo. Tuo laikotarpiu, kai Tanzanija buvo užgrobta Britų imperijos, daugumos genčių žemėse apsilankė misionieriai iš Europos, kurie skleidė savo tikėjimą. Maasai niekuomet nebuvo aplankyti misionierių, todėl iki šios dienos tiki savo genties sukurtais dievais bei griežtomis taisyklėmis ir laikosi savo tradicijų. Net šalies vyriausybės pastangos socializuoti šią tautą nepasiteisino. Šalies valdžia iki šiol kovoja dėl šios genties vaikų teisių į išsilavinimą.
Maasai vaikai
Maasai vyro paklaususi apie vaikus, išgirdau tiesmuką atsakymą: „Kuo daugiau vaikų, tuo geriau, nes jie padės tvarkytis su gyvuliais”. Tikrąja to žodžio prasme vaikai šioje gentyje laikomi darbo jėga. Maasai tėvai savo vaikų nelepina ir laisvu laiku neleidžia žaisti ir linksmintis. Genties vyrai turi vieną tikslą – kiekvieną savo vaiką išauklėti taip, kad jis savarankiškai mokėtų gyventi pagal genties taisykles. Kiekvienas vaikas, Maasai tėvų akimis, tai dvi rankos ir kojos, kurios padės namuose ir ūkyje, todėl mokyklose jie tik sugaiš ūkiui reikalingą laiką. Vaikų pagalba prie gyvulių dažnai leidžia šeimai auginti jų vis daugiau ir daugiau, ir taip jie padidina savo turtus.
Dar didesnė problema dėl išsilavinimo kyla mergaitėms, kurios Maasai žmonių galva, yra tik žmonos ir motinos, todėl išsilavinimas joms nebūtinas. Vienas genties tėvas man sakė: „Kodėl aš turėčiau mokyti kažkieno žmoną?” Šie jo žodžiai mane išties nuliūdino, bet jis į jokias diskusijas šia tema nesileido.
Maasai genties tėvai vis dar priešinasi prieš privalomą vaikų lavinimą ir savo vaikų į mokyklas neleidžia. Valstybė visomis jėgomis stengiasi su tuo kovoti ir įvest pradinį privalomą išsilavinimą. Dauguma atvejų Maasai regionuose yra įsteigtos pradinės ir pagrindinės mokyklos, o tėvams liepiama vaikus į jas leisti. Viena didžiausių švietimo sistemos problemų yra dideli atstumai iki mokyklos. Vaikai į mokyklas keliauja tolimą kelią. Valstybinėse mokyklose pamokų metu maistas neskiriamas, todėl vaikai mokosi alkani ir grįžta pavargę. Tai sunkina sąlygas šiems vaikams kažką išmokti. Mokyklose vis dar toleruojamos fizinės bausmės, bet vaikai į mokyklą keliauja su šypsenomis ir entuziazmu. Vis dėlto mokykla jų monotoniškame ir gyvulių apsuptame gyvenime yra vienintelė įdomi pramoga.
Apranga
Iš kitų Tanzanijos genčių Maasai gentis išsiskiria ne tik savo griežtomis taisyklėmis, bet ir unikalia išvaizda. Šios genties stilius buvo puoselėjamas šimtmečius. Maasai gentis turi ne tik savitų apdarų, papuošalų, bet ir savitų raštų ant veido. Vos atvykus į Longido miestą, mano akis patraukė žvangantys ir masyvūs papuošalai, kuriuos gyventojai gaminasi patys. Papuošalus dėvi ne tik moterys, vyrai joms nenusileidžia nei papuošalų, nei prijuosčių įvairove.
Vyrai dėvi shukla – raudoną prijuostę, o puošiasi iš karoliukų suvertomis juostomis, kuriomis dabina riešus, čiurnas, juosmenis bei kaklą. Taip pat vyrus lengvai atskirsite dėl jų turimų įrankių – iečių ir mačečių, kurios simbolizuoja karingumą ir stiprumą. O Maasai moteris atpažinsite iš galybės auskarų bei kitų papuošalų.
Ausyse moterys vėri net keletą porų ilgų, kabančių auskarų, kurie yra suverti iš tų pačių karoliukų. Įdomu tai, jog kiekviena karoliuko spalva kažką simbolizuoja. Pavyzdžiui, raudona – tai drąsa bei stiprybė, balta – pieno spalva, o mėlyna – dangaus bei lietaus, kurio šie žmonės taip meldžia.
Tiek moterys, tiek vyrai šioje gentyje dažniausiai dėvi raudonos spalvos apdarus, jie simbolizuoja jų kultūrą. O svarbiausia tai, jog Maasai tiki, kad raudona spalva atbaido liūtus. Raudoni maasai apsiaustai yra labai populiarūs visoje Tanzanijoje, jų raštuose vyrauja langeliai bei linijos. Šiomis maasai skraistėmis žmonės naudojasi ne tik kaip apdaru, skirtu apsisaugoti nuo saulės kaitros, šalčio ar lietaus, bet ir kaip paklotu, ant kurio galima prisėsti pailsėti ganant gyvulius ar ieškant vandens.
Dažnas Maasai žemėse sutiktas praeivis savo veide turi du ar tris skritulio formos įspaudus – po akimis ir kaktoje. Šie skritulio formos ženklai, pasak Maasai žmonių, suteikia geresnę regą bei yra laikomi vienu iš genties atpažinimo simbolių.
Laukinė gamta
Maasai valdos driekiasi per įvairiausius draustinius, kuriuose saugomi egzotiškiausi pasaulio gyvūnai, tokie kaip drambliai, žirafos, zebrai, kobros bei kiti. Sausros metu šie žvėrys, kaip ir žmonės, keliauja į vandens bei maisto paieškas, todėl dažnai atklysta patikrinti ir Maasai bomas. Prie namų paliktuose kibiruose ir puoduose likučių dažnai ieško ne tik draugiški žinduoliai, bet ir plėšrūnai.
Viena Maasai šeima man pasakojo, kaip juos rytais ir vakarais aplanko zebrai ir žirafos, tikėdamiesi gauti vandens troškuliui numalšinti. Tačiau kartais pasitaiko ir plėšrių svečių. Žmonių valdose medžiodami užklysta tigrai, liūtai ar panteros. Maasai šeimas nuo plėšrūnų apsaugoti visuomet turi būti pasiruošę genties vyrai. Viena iš pagrindinių saugos priemonių yra spygliuota tvora, kuria aptveriama visa bomos teritorija, o jų pačių prieš žvėris naudojami ginklai yra iš karvės odos pasigamintas skydas bei aštri mačetė, kurios dūris tiesiai į širdį pražudo bet kokį plėšrūną.
Jog Maasai valdose egzotiškų gyvūnų netrūksta, įsitikinau ir pati, draustinio teritorijoje susidūrusi su pulku antilopių, buivolų ir net žirafų, kurių kelionė grupėje yra vadinama „journey”.
Longido kaime pasisvečiavusi visą savaitgalį, turėjau galimybę patirti jų nepakartojamos kultūros ypatumą, aplankyti sunkiai besiverčiančias šeimas, jų skrandžius aprūpinti maistu, o veidus papuošti šypsenomis, susipažinti su skirtingo požiūrio žmonėmis bei jų tradicijomis, dalyvauti Maasai turguje ir ten įsigyti keletą autentiškų gaminių. O svarbiausia – gauti neįkainojamą gyvenimo pamoką, kuri manyje sukėlė audrą emocijų ir kurios nepamiršiu visą savo likusį gyvenimą. Maasai žemę palikau drauge su žirafų šeima, keliaujančia į tolius, ir viltimi, kad ši gentis vieną dieną suvoks, jog dauguma jų taisyklių tik dar labiau apsunkina ir taip vargingą jų gyvenimą, o šviesesnio rytojaus nežada.