Algis Vaškevičius.
Šiomis dienomis marijampoliečio skulptoriaus Kęstučio Balčiūno dirbtuvėse – pats darbymetis. Jau netrukus bus baigta ir į Vokietiją išlieti iš bronzos išvežta nauja skulptūra. Žinomas menininkas, sukūręs paminklą prezidentui Kaziui Griniui, taip pat Marijampolės centrinę J. Basanavičiaus aikštę papuošusį paminklą „Tautai ir kalbai, Lietuvos 1000-mečiui paminėti” bei daug kitų kūrinių Lietuvoje ir užsienio šalyse šįkart baigė naują įspūdingą darbą – Vasario 16-osios akto signataro, pirmojo ir ilgamečio Kauno burmistro Jono Vileišio (1872–1942) skulptūrą.
Bendravo su J. Vileišio vaikais
„Praėjusiems metams baigiantis, sulaukiau netikėto skambučio – užsienyje gyvenančių Kauno miesto patriotų susivienijimo atstovas Arūnas Paliulis pasakė, jog Kaune planuojama pastatyti paminklą buvusiam burmistrui Jonui Vileišiui ir šią skulptūrą siūloma sukurti man. Sužinojęs, kad ją atidengti planuojama jau šią vasarą, ėmiausi darbo. Gilinausi į šio signataro asmenybę, nors ji man ir taip buvo neblogai žinoma.
Anksčiau buvau domėjęsis bandymu brolių Vileišių atminimą paminklu įamžinti Vilniuje. Ruošdamasis studijavau daug įvairios istorinės medžiagos, perskaičiau daug literatūros. Taip ir gimė paminklo maketas”, – pasakojo „Draugui” K. Balčiūnas.
Tačiau iki tol, kol skulptorius gavo šį užsakymą, buvo nuveiktas didelis darbas. Idėja Kaune įamžinti J. Vileišio atminimą išeivių galvose buvo gimusi jau seniai, o artėjanti kitų metų Vasario 16-oji, kai bus minimos Lietuvos valstybės atkūrimo 100-osios metinės, tik paskatino neatidėlioti ir kuo greičiau imtis konkrečių darbų. Vienas iš tų, kurie ėmėsi įgyvendinti iniciatyvą, buvo emigrantų šeimoje gimęs, šiuo metu Lietuvoje gyvenantis Arūnas Paliulis.
„Mano tėvai mokėsi Kaune: tėvas baigė karo akademiją, motina – Raudonojo Kryžiaus medicinos mokyklą. Tada mūsų šeimos bendravo su Vileišiais, Damušiais, Deveniais, Bobeliais, vieni kitus gerai pažinojo. Iš okupuotos Lietuvos seneliai, tėvas ir penki tėvo broliai pradžioje pasitraukė į Vokietiją, o po kelerių metų jie persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, Connecticuto valstijoje esantį Waterbury miestą. Mano sesuo gimė Kaune, aš – jau Amerikoje. Ten kartu su mumis persikėlė ir Jono Vileišio vaikai – sūnus Petras, dukra Rita, su kuriais vėliau nuolat bendravome.
Petras Vileišis net turėjo būti mano krikštatėviu, bet tą dieną jis negalėjo ir turėjau kitą krikštatėvį. Nekilnojamuoju turtu Amerikoje prekiavęs P. Vileišis buvo didelis patriotas, aktyvus įvairių švenčių, minėjimų dalyvis, sakydavo puikias kalbas. Rita Vileišytė, gimusi 1920 m., gyva dar ir šiandien, gan neblogos sveikatos. Nemažai Vileišių šeimos palikuonių yra ir Amerikoje, ir Lietuvoje, tad ir šių žmonių, ir išeivių patriotų, kurie nuolat pabrėžia, jog jie niekada nepaliko Kauno ir Kaunas nepaliko jų ir kilo idėja įamžinti Jono Vileišio atminimą”, – sakė A. Paliulis.
Nustebino Kauno merą
Pasak A. Paliulio, jau maždaug prieš trejus metus imta kalbėti, kad Kaune būtina įamžinti jo ilgamečio burmistro atminimą, tik dar nežinota, kokia forma tai geriau padaryti. Kai pernai JAV, Baltimorėje vyko XV Lietuvių tautinių šokių šventė, po jos išeiviai iš Kauno vėl tarėsi šia tema. Jie parašė laišką Kauno savivaldybei, bet tada kreipėsi ne tuo adresu, todėl ir atsakymo nesulaukė. Galiausiai idėjos autoriai apsilankė pas Kauno merą Visvaldą Matijošaitį ir jam išdėstė savo sumanymą.
„Meras idėją priėmė geranoriškai ir labai stebėjosi, nes dažniausiai pas jį ateinama ko nors prašyti. O mes atėjome pasakyti, kad norime Kaunui padovanoti paminklą Jonui Vileišiui. Jau tuo metu mes turėjome surinkę apie 26 000 dol., nors bendra šio projekto vertė yra kelis kartus didesnė. Pinigus paminklui – nuo 10 iki 1 000 dolerių aukojo ir senosios emigrantų kartos atstovai, ir naujosios, atvykusieji po 1991-ųjų metų. Jie visi nori padaryti dovaną gimtajam miestui jubiliejinių 100-ųjų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metinių proga. Šie žmonės brolius Vileišius laiko tautos didvyriais, o Joną Vileišį – Kauno patriarchu. Labai svarbu ir tai, kad Amerikos lietuvių iniciatyvą parėmė ir Vilniuje įsikūręs Vileišių fondas”, – džiaugėsi A. Paliulis.
Burmistras J. Vileišis pakeitė Kauną
Galima tik įsivaizduoti, kaip džiugiai šią iniciatyvą priėmė vienintelė gyva likusi J. Vileišio dukra Rita Vileišytė-Bagdonienė, gyvenanti Connecticut valstijoje, Southbury mieste. Kauno merui V. Matijošaičiui ji parašė jaudinantį laišką, kuriame trumpai pasidalino savo prisiminimais:
„Kaunas buvo mano vaikystės ir jaunystės miestas, čia augau, baigiau ‘Aušros’ mergaičių gimnaziją, čia pradėjau studijuoti universitete (…). Prisimenu tėvelį kaip didelį patriotą, be galo vertinusį Nepriklausomybę, tokiais jis augino ir mus (…) 100-osioms Lietuvos Valstybės atkūrimo metinėms ne tik mūsų giminė, bet ir Joną Vileišį pažinoję Kauno patriotai, gyvenantys JAV, iškėlė idėją pagerbti jo atminimą nors kukliu paminklu tame mieste, dėl kurio Tėvelis darė viską, kad jis prilygtų kitiems Europos miestams”, – rašo laiške dukra.
Ji primena, kiek daug darbų buvo nuveikta per tuos J. Vileišio burmistravimo metus. Išties per tą dešimtmetį, nuo 1921 iki 1931 metų, buvo praplėstos miesto ribos, įrengtas vandentiekis ir kanalizacija, naujai išgrįstos, išasfaltuotos pagrindinės gatvės, sutvarkytas viešasis miesto transportas (archaiškąjį arklių tramvajų vadinamąją „konkę” pakeitė autobusai), pastatyti trys tiltai, svarbių visuomeninių pastatų ir modernios architektūros gyvenamųjų namų, suplanuoti priemiesčiai, naujos aikštės ir parkai, suklestėjo kultūra.
Buvo padėti pagrindai socialinės apsaugos sistemai, pastatytos trys modernios pradinės mokyklos, Vinco Kudirkos viešoji biblioteka ir kt. Šis burmistras išvedė Kauną į tarptautinę areną, užmegzdamas ryšius su daugelio užsienio šalių sostinių savivaldybėmis. J. Vileišis 1924–1932 m. buvo Lietuvos miestų sąjungos organizatorius ir pirmininkas. Būtent tada buvęs provincialus gubernijos miestas išgyveno didžiausios pažangos laikotarpį ir iškilo iki Europos didmiesčių lygio.
Lietuvai dirbo, kiek galėjo
J. Vileišis buvo ne tik pirmasis ir ilgametis Laikinosios sostinės burmistras, Lietuvos Nepriklausomybės Akto teksto autorius ir signataras, bet ir advokatas, aktyvus visuomenės veikėjas, politikas, žymus publicistas. Atsikūrus jaunai valstybei, jau netrukus, 1919 metais jis tapo Lietuvos valstybės atstovu JAV. Svarbiausias jo tikslas buvo gauti Lietuvos pripažinimą de jure, užmegzti nuolatinius finansinius ir prekybinius ryšius bei rinkti aukas Amerikos lietuvių bendruomenėse. Amerikoje J. Vileišis praleido pusantrų metų, ten įkūrė Lietuvos atstovybę, vienijo Amerikos lietuvius, rinko paskolą Lietuvai.
1922 m. J. Vileišis buvo išrinktas į I Seimą, o 1923 m. birželio 19 d. I Seime su Aleksandru Stulginskiu pretendavo į Respublikos Prezidento postą. Respublikos prezidento aktu nuo 1933 m. vasario 1 d. jis buvo paskirtas Valstybės Tarybos nariu, rengė Lietuvos civilinio kodekso projektą. 1933–1940 m., be burmistro pareigų jis dar dirbo Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoju.
J. Vileišio darbai ir nuopelnai valstybei buvo įvertinti Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinu, kuriuo jis apdovanotas 1934 metais, Lietuvos teisininkų draugija 1940 m. sausio 27 d. išrinko J. Vileišį savo garbės nariu. 1940-ųjų įvykiai labai sukrėtė J. Vileišį, daug skaudžių išgyvenimų sukėlė artimųjų trėmimas į Sibirą, kai iš didelės Vileišių giminės buvo deportuota apie dvidešimt žmonių, ne vienas iš jų mirė. Šie sukrėtimai labai paveikė J. Vileišio sveikatą, jis mirė 1942 m. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse, Vileišių šeimos koplyčioje.
Skulptūra stovės Rotušės aikštėje
Iš pradžių planuota buvusį burmistrą Kaune įamžinti atminimo lenta, bet nutarta, kad jis tikrai vertas skulptūros. Skulptorius K. Balčiūnas nutarė sukurti 2,4 metro aukščio skulptūrą, vaizduojančią į darbą Rotušėje, kur dabar yra atkurtas jo kabinetas, skubantį burmistrą. Menininko idėja buvo pastatyti skulptūrą be postamento, kad atrodytų, jog burmistras eina šalia, įsimaišęs į praeivių būrį kaip paprastas ir labai demokratiškas bendruomenės kūrėjas.
Kur stovės ši skulptūra, buvo pasiūlyta nuspręsti patiems kauniečiams. Dvi savaites vyko balsavimas, ir už Rotušės aikštę balsavo 45,5 procentai apklausoje dalyvavusių kauniečių, 34,7 proc. pasisakė už paminklo statymą Laisvės alėjoje ties Centriniu paštu, dar 19,7 proc. norėjo jį matyti Nepriklausomybės aikštėje.
Apklausoje iš viso dalyvavo 2 tūkst. žmonių, jie galėjo siūlyti ir kitas miesto vietas.
„Kitos vietos, kaip Rotušės aikštė, ir neįsivaizdavau. Juk Rotušėje jis dirbo, čia yra jo kabinetas, labai svarbu ir tai, kad toje vietoje, kur iškils skulptūra, bet kuris turistas fotografuodamasis šalia paminklo atsistos Rotušės fone, ir tai visada bus puiki reklama Kaunui”, – sakė skulptorius.
Pamačiusi K.Balčiūno sukurto paminklo maketo fotografiją labai džiaugėsi ir jo dukra. „Prisimenu mūsų namuose kabojusį mūsų tėvelio portretą, kurį 10 metų burmistravimo proga nutapė dailininkas Petras Kalpokas. Portreto fone buvo matyti gražioji Kauno rotušė, vadinama Baltąja gulbe. Ir tas pats kasdienis rudas tėvelio švarkas, ir tas nuo tėvelio neatskiriamas autentiškas portfelis (aš jį išlaikiau per visas klajones ir negandas ir 2008 metais padovanojau Signatarų namų muziejui), ir tas kasdienis skubėjimas iš namų per Rotušės aikštę į nepabaigiamus posėdžius, ir tipiška veido išraiška – viskas tikra, tarsi atsivertų gyva praeities Kauno būtis”, – rašo R. Vileišytė-Bagdonienė minėtame savo laiške.
Portfelio istorija
K. Balčiūnas šypsosi prisiminęs, kad iš pradžių jis dar nežinojo visos portfelio istorijos, tiesiog įsivaizdavo burmistrą su juo. Ir tik paskui sužinojo, kad tas portfelis tikrai buvo ir jis išlikęs, o šiame portfelyje burmistras neretai į darbą Rotušėje nusinešdavo sumuštinių. Tokie buvo laikai, ir pati R. Vileišytė-Bagdonienė prisimena, jog gausi jų šeima, gyvenusi Kalnų gatvės 24 name kurį laiką ir be tėvo algos apsieidavo – dėl to niekas neverkdavo ar nesiskųsdavo.
„Aš tvirtai tikiu, kad viskas bus gerai ir Valstybės dieną, liepos 6-ąją paminklas J. Vileišiui prie Kauno Rotušės bus atidengtas. Ši data pasirinkta dar ir todėl, kad tuo metu bus ką tik pasibaigusios dešimtosios Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, kurios vyks Kaune. Jose dalyvaus apie 800 sportininkų iš Jungtinių Amerikos Valstijų, tarp kurių bus daug Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo sąjungos (ŠALFAS) narių. Šios sąjungos nariai savo lėšomis pagal galimybes taip pat prisidėjo prie paminklo J. Vileišiui sukūrimo ir pastatymo Kaune. Tikiu, kad paminklo statybą parems ne tik buvę kauniečiai, nes J.Vileišis buvo ne tik puikus burmistras, bet ir Vasario 16-osios akto signataras. Iš viso žaidynėse laukiama beveik 4000 dalyvių iš visų penkių žemynų, 29 šalių sportininkai varžysis 20 sporto rungčių”, – sakė A. Paliulis.
A. Paliuliui liepos mėnuo taip pat ypatingas – liepos 5-ąją Prancūzijos ambasadoje Vilniuje A. Paliulio žmonai, buvusiai aktorei, kultūros veikėjai Karolinai Masiulytei-Paliulienei už ypatingus nuopelnus bus įteiktas šios šalies garbės legiono ordinas ir ordino kavalieriaus „Chevalier de la legion d’honneur” vardas. (pokalbis su ja šių metų sausį buvo spausdintas „Drauge”).
Kviečia prisidėti prie paminklo pastatymo
Paminklas iš bronzos 1200 laipsnių Celsijaus temperatūroje bus liejamas Vokietijoje, netoli Stuttgart esančiame Süßen mieste. Jame yra pati didžiausia ir geriausiai Europoje žinoma Strassacker metalo liejykla, 1919 metais įkurta Ernst Strassacker ir dabar vadovaujama jo proanūkės Edith.
Pats K.Balčiūnas ją ten nuveš, pats kontroliuos darbus ir po dviejų mėnesių parsiveš atgal. Tai sumažins visas išlaidas, tačiau jos vis tiek bus pakankamai didelės, tad paminklo statybos iniciatoriai kreipiasi į visus geros valios žmones ir prašo bent kuklia auka paremti šią idėją, pinigus pervedant į asociacijos „Vileišių fondas” sąskaitą Nordea banke Nr. LT942140030003898325. Šiam fondui vadovauja J. Vileišio proanūkis Gediminas Tursa, taip pat daug prisidedantis prie paminklo sukūrimo ir J. Vileišio atminimo įamžinimo.
„Aš patsai ir mano amžiaus žmonės galime jaustis be galo laimingi, kad mums teko pragyventi tie ilgi pasikeitimo etapai, po kurių iš užmaršties, pavergtos ir niekinamos tautos išaugome sau žmonėmis su drąsia pretenzija reikštis šiame pasaulyje ir tarti lygiai su kitais savo žodį kaip laisvi su laisvaisiais. Ir mes judinome žemę!”, – taip 1932 metais „Lietuvos žiniose” išspausdintuose atsiminimuose rašė ilgametis Kauno burmistras. Dabar jis grįžta į miestą, kuriuo taip rūpinosi ir kuriam tiek daug davė.