DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Kai pasaulis taip sparčiai – tiesiog mūsų akyse – keičiasi, jautriai šiuos pokyčius priimančiam menininkui išties yra ką pasakyti. Ir ne tik menininkui, bet ir tą meną stebinčiam žiūrovui atsiranda dar viena galimybė kartu su kūrėjais pažvelgti į giliausius savo sielos pasikeitimus. Todėl Lietuvių dailės muziejaus naujo sezono atidarymo paroda „Transformacijos“ sukvietė būrį dalyvių.
SANDRA SCEDRINA.
Pokytis ne visada prasideda garsiai. Kartais pirmiausia pasikeičia mūsų žvilgsnis – į save, į tai, kas mus supa, į tai, ką manėme gerai pažįstantys. Rugsėjo 12-osios vakarą Lietuvių dailės muziejus Lemonte atidarė 37-ąjį parodų sezoną, kuriam pasirinkome temą „Transformacijos“.
Gyvename laiku, kai transformacija tapo beveik nuolatine mūsų būsena. Keičiasi pasaulis, technologijos, bendruomenės, mūsų santykis su istorija ir kultūra. Keičiamės ir mes patys – kartais labai aiškiai, kartais beveik nepastebimai. Rengdama naująjį sezoną, vis grįždavau prie minties, kad transformacija nebūtinai reiškia tapti kažkuo kitu. Kartais ji reiškia sugrįžti arčiau savęs. Taip gimė ir 37-ojo sezono atidarymo paroda „TRANSFORMACIJOS: tarp matomo ir nematomo“.
Šį kartą transformacija vyko ne tik kūriniuose. Ji vyko ir pačiame muziejuje. Pirmą kartą sezono atidarymo parodai nusprendėme rengti konkursinę menininkų atranką. Ankstesniais metais bendrose sezono parodose dalyvauti galėjo labai platus kūrėjų ratas. Tačiau muziejui augant, vis svarbiau tapo ne darbų kiekis, o parodos vientisumas, meninė kokybė ir tai, ar skirtingi kūriniai sugeba kalbėtis tarpusavyje. Galutinėje parodoje pristatomi 32 menininkai ir 50 kūrinių.
Tai tapo viena įvairiausių pastarųjų metų muziejaus parodų – ne tik technikų, bet ir menininkų kartų, patirčių bei požiūrių aspektu. Čia susitiko tapyba, fotografija, tekstilė, skulptūra, mišrios technikos ir objektai. Vieni autoriai transformaciją matė žmogaus viduje, kiti – kūne, gamtoje, atmintyje ar laike. Dar kiti ją išreiškė per medžiagos, formos ar erdvės pasikeitimą.
„Transformacijos“ tema sąmoningai palikta atvira interpretacijai. Kiekvienas menininkas ją galėjo atrasti savaip – asmeninėje patirtyje, atmintyje, žmogaus santykyje su aplinka, medžiagos ar formos kaitoje. Todėl parodoje transformacija neturi vieno pavidalo ar vieno atsakymo. Ji atsiranda kažkur tarp to, ką matome, ir to, ką tik pajuntame.
Menininkų darbus vertino penkių žmonių komisija: Vytas Čuplinskas, Nida Grigalavičiūtė, Andrew Martineau, Daiva Rauduvė ir Roberta Keršulytė. Kūriniai buvo vertinami pagal tris pagrindinius kriterijus – meniškumą, atlikimo kokybę ir temos atskleidimą. Komisijos sprendimu pirmoji vieta atiteko Kristos Augius kūriniui „Still Point / Ramybės taškas“. Gabrielės Dabašinskaitės ir Živilės Andrius kūrinys „Upė / River“ pelnė antrąją vietą, o trečioji vieta skirta Laimai Petrulis už fotografijos darbą. Tačiau komisijos sprendimas buvo tik viena parodos vertinimo pusė. Savo favoritą rinko ir lankytojai. Publikos simpatijų prizas atiteko Irenai Šaparnienei už kūrinį „Verba“.
Parodoje skirtingos transformacijos interpretacijos susitinka viena šalia kitos. Jūrio Čiurlionio „The Choices We Make…“ ją sieja su pasirinkimu. Kerniaus Miežlaiškio „Visatos kodas“ nukelia į platesnę, beveik kosminę erdvę. Lauros Lapinskas „Release / Išleidimas“ jau pačiu pavadinimu kalba apie paleidimą. Noros Aušrienės „Untouchable / Neliečiama“, Sandrijos Puskorius „Tarp matomo ir nematomo“, Vaivos Rimeikos „Matriarch / Matriarchė“, Gabijos Ižganaitės „Šokėjas / Dancer“, seselės Laimutės Kabišaitytės „Viltis / Hope“ – kiekvienas šių darbų atveria vis kitas duris į tą pačią temą.
Ypatingą vietą parodoje užima Jono Kuprio fotografija „A. Kezio paskutinė paroda, 2013-05-18, Lemont“. Joje – žymus lietuvių išeivijos fotografas Algimantas Kezys, užfiksuotas būtent Lietuvių dailės muziejaus erdvėse per savo paskutinę parodą. Šis kūrinys „Transformacijų“ kontekste įgauna dar gilesnę prasmę. Lietuvių dailės muziejaus archyvuose saugoma nemažai A. Kezio fotografijų, tad žiūrėdami į J. Kuprio užfiksuotą akimirką, matome ne tik fotografijos istorijos dokumentą. Matome menininką erdvėje, kurioje šiandien saugoma dalis jo paties kūrybinio palikimo. Praėjo daugiau nei dešimtmetis. Pasikeitė muziejus, keitėsi jo parodos, žmonės ir laikas. Tačiau fotografijoje Kezys vis dar yra čia – tose pačiose muziejaus erdvėse. Fotografija tampa tiltu tarp matomo ir to, ko fiziškai jau nebėra, tarp gyvos akimirkos ir kultūrinės atminties. Fotografija sustabdo laiką, o muziejus jį išsaugo.
Galbūt tai ir yra dar viena transformacijos forma: žmogus tampa atmintimi, akimirka – istorija, o kūrinys pradeda gyventi ilgiau už savo sukūrimo momentą. Apie transformaciją iš ilgametės muziejaus perspektyvos kalba ir parodos kuratorė Virga Rimeika, beveik tris dešimtmečius stebinti muziejaus gyvenimą ir jo kaitą.
„Nors ir žaviuosi menu, širdyje esu mokslininkė. Todėl transformaciją matau labai paprastai. Atsisakyti senos formos, kad būtų galima atkurti visiškai naują. Metamorfozė – kaip vikšro virtimas drugeliu“, – sako V. Rimeika. Jos akimis, šiandien transformuojasi ir pats muziejus: „Muziejus, kaip ir daugelis kitų sričių, šiuo metu išgyvena gana reikšmingą transformacijos etapą. Iš tradicinių, ramių galerijų jis tampa dinamišku, interaktyviu bendruomenės centru, jungiančiu savo istoriją su šiuolaikine kultūra ir technologija.“
Iš 50 parodos kūrinių V. Rimeika išskyrė Rasos Sutkus „Contrapposto“. „Man patiko, kaip ji pakeitė klasikinę koncepciją į šiuolaikinę skulptūrą su etniniais motyvais“, – sakė ji.
Galbūt būtent šie skirtingi žvilgsniai ir geriausiai apibūdina visą parodą. Vienam transformacija yra vidinis žmogaus pokytis, kitam – medžiagos ar formos kaita, trečiam – istorijos ir dabarties susitikimas. Todėl ir žiūrovui nenorėjome aiškinti, ką jis privalo pamatyti. Menas nėra egzaminas, kuriame reikia surasti teisingą atsakymą. Vienas žmogus sustos prie kūrinio dėl spalvos. Kitas – dėl prisiminimo, kurį jis netikėtai pažadins. Trečias praeis pro šalį ir tik po kelių dienų supras, kad kažkas iš to vaizdo liko kartu su juo. Galbūt būtent ten ir prasideda transformacija.
Tą rugsėjo vakarą „Transformacijos“ iš ekspozicijos virto gyvu susitikimu – tarp meno, jo kūrėjų ir žiūrovų. Pilnos salės, pokalbiai, susitikimai ir muzika pavertė sezono atidarymą ne vien parodos pristatymu.
Vakaro svečius pasveikino LR konsulato atstovas ryšiams su diaspora Saulius Jaskelevičius, o ypatingą nuotaiką sukūrė iš Lietuvos atvykusios grupės „Deminorės“ atlikėjos Rugilė Lieliungaitė ir Emilija Paulauskaitė. Savo muzika, energija ir nuoširdžiu bendravimu jos labai greitai užkariavo publiką ir tapo ne tiesiog vakaro muzikine programa, o tikra jo dalimi. Buvo pristatyti parodoje dalyvaujantys menininkai, paskelbti komisijos išrinkti laureatai ir publikos simpatijų prizo laimėtoja. Visiems parodos menininkams įteikti dalyvių pažymėjimai, o laureatams – laimėtojų sertifikatai bei piniginiai prizai.
Tačiau turbūt svarbiausia buvo tai, kas netelpa į oficialią programą – žmonės ilgai neskubėjo skirstytis. Kai žmogus po renginio dar nori pasilikti, grįžti prie kūrinio, pasikalbėti su autoriumi ar kitu lankytoju, vadinasi, paroda atliko savo darbą.
Tokio vakaro ir naujojo sezono pradžia nebūtų įmanoma be žmonių ir organizacijų, kurie tiki muziejaus darbu ir padeda jam augti. Nuoširdžiai dėkojame generaliniam muziejaus rėmėjui Lietuvių Fondui bei sezono rėmėjams: „Art Gallery of Čiurlionis, Inc.“, „Grand Dukes“ restoranui, Daivos ir Rolando Rauduvės šeimai, „Boodell&Domanskis, LLC“, „Lapytė Law Group“, „Law Offices of Robert E. Blinstrubas P. C.“ ir „Elray“. Esame dėkingi ir visiems, kurie prisidėjo savo parama, darbu, laiku ir energija – kiekvienas toks indėlis padeda muziejaus idėjoms virsti parodomis, renginiais ir gyvais susitikimais su menu.
„Transformacijos“ atidarė 2026–2027 metų Lietuvių dailės muziejaus sezoną, tačiau pati tema vienu vakaru nesibaigia. Ji lydės muziejų ir toliau – parodose, susitikimuose, edukacinėse programose ir pokalbiuose apie tai, ką šiandien reiškia kurti, saugoti kultūrą ir keistis neprarandant to, kas esame.
Nes muziejus nėra sustingusi vieta, kurioje tik saugoma praeitis. Jis yra gyvas procesas. Ir galbūt didžiausia transformacija prasideda būtent tada, kai tai, ką atėjome tik pamatyti, išeidami jau nešamės su savimi.
Aplankykite Lietuvių dailės muziejų
Paroda „TRANSFORMACIJOS: tarp matomo ir nematomo“ veiks iki spalio 11 d.
Penktadieniais 4 val. p. p. – 7 val. v.
Šeštadieniais 9 val. r. – 2 val. p. p.
Sekmadieniais 11 val. r. – 2 val. p. p.
Darbo dienomis – pagal išankstinį susitarimą.
Adresas: 14911 E. 127th St., Lemont, IL 60439
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas“ (2026 m. spalio 8 d. numeryje, Vol. CXVll NR. 81)