Koncertu „Šiaurės pašvaistė” „Dainava” pasitinka 75-ąją sukaktį

Giedrė Vencius.

Per ilgus gyvavimo metus „Dai­na­vai” vadovavo ne viena lietuvių išei­vijoje žinoma iškili asmenybė, ta­čiau vos ne pusę amžiaus dirigento ir meno vadovo pareigas eina Darius Po­likaitis, tuo metu buvęs pats jauniausias išrinktas vadovas per visą ansamblio istoriją. Pasikeitus vado­vui, keitėsi ir „Dainavos” dinamika. Į chorą pradėjo rinktis nauji jaunesnio amžiaus nariai, broliai, seserys, drau­gai ir taip „Dainava” atgavo am­žiaus pusiausvyrą. Seniesiems daini­ninkams tebesant choro ašimi, gražiai įsijungė ir jaunimas. Vadovas ir an­samblis augo kartu, atsirado ambicijos vis profesionaliau dainuoti, „įvei­kiant” gal ir per sunkius kūri­nius mėgėjams. Žiūrint iš laiko perspektyvos, visa tai pasiteisino. „Dai­na­va” yra pastebėta. Visą triūsą vai­ni­kuoja koncertai, apdovanojimai ir pripažinimas. Praeitais metais Darių Polikaitį užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis Pasaulio lie­tuvių vienybės dienos, minimos lie­pos 17 dieną, proga, apdovanojo gar­bės ženklu „Už pasaulio lietuvių nuopelnus Lietuvai”.

Pandemijos metu reikėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų ir naujo gy­venimo būdo, neliūdėti ir nepradėti irti, kai kažkas nevyksta pagal planą, o tvirtai laukti, kada vėl suskambės vientisas akordas, liudijantis, kad lietuviai negali nedainuoti.

Artėjančio koncerto „Šiaurės pa­švaistė”, kuris įvyks sausio 29 d., 6 val. v. Wentz Concert Hall, 171 E Chi­cago Ave. Naperville, IL, proga kalbiname „Dainavos” meno vadovą Darių Polikaitį. 

Ansamblio gyvavime 75-eri me­tai yra grandiozinis skaičius. Kokia, jūsų nuomone, šio ilgaam­žiškumo paslaptis? Atskleiskite „Dainavos” fenomeną.

„Dainavos” įkūrimo aktas skelbė, jog ansamblis sukurtas „su mintimi, kad dabartinėje nedalioje geriausia vaiko dovana savo motinai – Ken­čiančiai Lietuvai – yra darbas meno darbuotojų eilėse, pasirinkus šūkį ’Su daina į laisvę!’” Galvoju, jog šios minties prasmė ir yra pagrindinė „Dai­navos” ilgaamžiškumo priežas­tis. Net ir dabar, kai Lietuva jau seniai laisva, į mūsų chorą suplaukia įvai­rių kartų ir įvairių bangų žmo­nės, kuriuos jungia meilė Lietuvai ir meilė lietuviškai dainai. Mes turime choristų, kurie važiuoja daugiau nei valandą į repeticijas, nors galėtų jungtis prie bet kokio savo apylinkėje esančio amerikiečių choro. Ar gi tai nenuostabu, kad esame lietuviškas choras toli nuo Lietuvos?

Kita vertus, kolektyvo ilgalaikiš­kumą įtakoja ir profesionalumo sie­kis, nors esame mėgėjų choras. Cho­ris­tai tai įvertina ir jaučia didelį pa­sitenkinimą bei atsakomybę.

Be to, kiekvienais metais choristams parengtoje atmintinėje primename, jog „mūsų choro veikla remiasi šiais tikslais: 1. Praturtinti Čika­gos ir kitų Šiaurės Amerikos lietuvių bendruomenių kultūrinę veiklą dai­na ir giesme; 2. Remti ir skleisti lietuvišką chorinę muziką, ypač tarp ne lietuvių; 3. Puoselėti ir ugdyti vidines mūsų choristų tautiškumo, kūrybingumo ir dvasiškumo vertybes, o taip pat patenkinti socialinio bendravimo lietuviškoje aplinkoje poreikius.” Tų tikslų kryptingas įgyvendinimas „Dainavą” ne tik išlaiko jau 75-erius metus, bet kartu suteikia jėgų stipriam klestėjimui.

Ko gero, pusė jūsų gyvenimo jau atiduota „Dainavai”?

Daugiau nei pusė gyvenimo (juo­kiasi). „Dainavai” vadovauti pradėjau būdamas maždaug 25-erių. Grei­tai prabėgo 34 metai… Dažnai kartoju, bet dar kartą pasakysiu: nuošir­džiai esu dėkingas choro valdybai, kad tada, prieš 34 metus, manimi pasitikėjo. Kaip dėkingas esu ir pirmiesiems choristams, kurių dėka aš pats augau, mokiausi vadovauti chorui ir tobulėjau.

Ar dažnai aplanko prisiminimai apie pirmąjį koncertą, pradė­jus vadovauti chorui?

Nors turiu tikrai labai malonių prisiminimų iš tų pirmųjų dienų, bet nesakyčiau, kad jie kažkaip išskirtinai pasireiškia mano atmintyje. Ži­noma, neretai su choristais prisimename nuotykius gastrolių metu ar ki­tus nutikimus. Smagu kartais pa­siklausyti senų koncertinių įrašų. Ta­čiau apskritai aš esu žmogus, kuris per daug negalvoja apie praeitį. Daž­niausiai mano mintys ir energija su­telktos ties tuo, kas vyksta šiuo metu arba vyks netolimoje ateityje.

Gyvename labai sudėtingu lai­kotarpiu. Kaip 2020–2021 m. realijos pakeitė ansamblio vibracijas ir nuotaikas?

Nuotaikų būta visokių, priklausomai nuo gaunamos informacijos. Pandemijai prasidėjus sužinojome, kad vieni iš pirmųjų vadinamų „su­per-spreader” atvejų užfiksuoti chorų repeticijose. Washingtono valstijoje per vieną repeticiją beveik visas cho­ras susirgo ir keli choristai net mirė. Tokių pavyzdžių buvo ir Europoje. Tai sukėlė rūpestį ir nerimą. Nejaugi dainavimas, kuris mums toks brangus, yra pavojinga veikla?! 2020-tųjų vasarą sužinojau apie neseniai susiformavusią tarptautinę organizaciją „International Coalition of Perfor­ming Arts”, į kurią jungėsi per 100 sce­nos meno organizacijų, tarp jų ir Amerikos chorvedžių sąjunga (ACDA) bei Europa Cantat (Europos chorų sąjunga). Organizacijos tikslas – atsižvelgiant į rūpesčius dėl gyvo muzikavimo, suorganizuoti ir finansuoti mokslinius tyrimus dėl aerozolių plitimo dainuojant bei grojant. Remdamasi tyrimų rezultatais, koalicija išleido rekomendacijas, kaip cho­rams ir kitoms muzikinėms grupėms saugiai repetuoti. Tad 2021 m. pavasa­rį, sekdami šiomis rekomendacijo­mis, sugrįžome repetuoti gyvai – pirmiausia mažesnėmis grupėmis, tada visu choru. Kurį laiką transliavome repeticijas ir internetu, kad choristai, kurie dėl vienos ar kitos priežas­ties negali dalyvauti, galėtų prisijungti bent nuotoliniu būdu.

Kaip tokie laikotarpiai veikia ansamblių kūrybiškumą? Kokių pastangų reikėjo, kad noras dainuoti nenusloptų?

Tą savaitgalį, kai buvo paskelbta pandemija, kartu su choru „Ave Mu­si­ca” turėjome atlikti Kęstučio Dau­girdo kantatą „Dainuojanti revoliucija”. Žinoma, renginys buvo atšauktas. Tad mums pirmieji pan­deminiai pergyvenimai tampriai siejosi su cho­rine muzika ir pandemijos povei­kiu jai. Po kelių savaičių nuo pande­mijos pradžios pradėjome repetuoti nuotoliniu būdu. Tai tęsėsi per visus 2020 metus. Žinoma, tai toli gražu ne tas pats, kaip repetuoti gyvai, bet… ge­riau negu visai nerepetuoti. Net suruošėme vokalo seminarą su North­western University vokalo peda­goge Karen Brunssen! Tai buvo la­bai įdomi ir naudinga sesija, nes „virtuali” viešnia pamokė choristus pa­pras­tų ir efektyvių būdų išlaikyti bal­so formą pandemijos metu, kai nebuvo galima lankyti repeticijų gyvai.

Su video režisieriaus Vyto Čup­linsko pagalba paruošėme tris „virtualaus choro” projektus. Kiekvienas choristas namuose nusifilmavo išmaniuoju telefonu dainuodamas savo par­tiją. Tie atskiri įrašai buvo sulip­dyti į vieną vaizdo įrašą, tokiu būdu pristatant viso choro atliekamą kūri­nį. Tai buvo didelis iššūkis choristams, nes nėra lengva pačiam vienam gražiai dainuoti, švariai intonuoti ir dar visa tai įrašyti. O kur dar psicho­loginis momentas – mes gi patys sau esame aršiausi kritikai! Viena choristė man prisipažino, kad save filmavo net 26 kartus ir vis dar nebuvo patenkinta! Tačiau choristai puikiai atlaikė ir šį iššūkį, puikiai padainavo ir sustiprino vokalinius sugebėjimus. Esame labai dėkingi Vytui Čuplins­kui ir jo šeimai už kūrybingumą ir ilgas valandas, skirtas šių projektų realizavimui.

Tad – grįžtant prie klausimo – mūsų atveju pan­­demija tik skatino kūrybingumą, išradingumą bei lanks­tumą. Bet apskritai pandemijos poveikiai labai vargino ir trukdė cho­ro veiklai. Dainuoti su kaukėmis, net ir specialiai pagamintomis daininin­kams, stovint 2 metrų atstumu vienas nuo kito nėra lengva – kaukės trukdo dainavimui ir kvėpavimui, atstumas labai apsunkina susidainavimą. Mes labai laukiame ir meldžiamės, kad pan­demija kuo greičiau pasibaigtų arba bent rimtai atslūgtų.

Filosofinis klausimas, apibendrinant pandemijos laikotarpį. Me­nininkui kiekvienas išėjimas į sceną yra kaip dar vienas veiklos ir pasiekimų įvertinimas – tad ar yra prasmė kurti, kai nejaučiamas publikos palaikymas?

Įdomu, tačiau mes kaip tik labai jautėme publikos paramą ir palaiky­mą. Mūsų virtualaus choro įrašai „Facebook” sulaukė apie 30,000 per­žiūrų bei pozityvių atsiliepimų. Pa­menu, vienas žmogus pakomentavo, kad kaip tik šiuo metu pasauliui rei­kia tokio grožio. Tai labai palaiko, su­teikia kantrybės menininkui.

Būtent pandemijos metu dar kar­tą įsitikinau, kad choristams ir chorui svarbiau už publikos įvertinimą ir dėmesį yra pats dainavimas, o ypač dainavimas kartu, emocinis bendrystės pajutimas per fizinius pojūčius dainuojant su žmonių grupe. Neretai po virtualios repeticijos aš pagalvodavau – kodėl tie mūsų žmonės lanko šias „pseudo” repeticijas? Juk jie ne­girdi vienas kito, nes turi išjungti mik­rofonus, kad nebūtų akustinio košmaro. Aš jų taip pat negirdžiu. Jie girdi tik mano dainavimą ir prastą gro­jimą pianinu. Bet žmonės su ne­žabotu pasišventimu lankė repeticijas, kaskart leisdami suprasti, koks brangus mums visiems yra choras. Nuotolinės repeticijos gelbėjo, bet nie­kada neatstos to reikšmingo mo­mento, kai choras dainuodamas gy­vai susijungia į vieną visumą… Kai po ilgo laiko uždainavome gyvai kar­tu paprastą keturbalsį akordą, tikiu, kad ne aš vienas apsiašarojau.

Koks jums asmeniškai pats įsimintiniausias renginys ar koncertas per visą vadovavimo „Dai­na­vai” laikotarpį?

Tas, kuris įvyks už poros savai­čių (juokiasi). Jeigu rimtai, tai nie­kaip negalėčiau išrinkti vieno, bet spontaniškai į galvą ateina koncertas „Sutarsime” su Veronika Pavilionie­ne, koncertai, skirti paminėti Sausio 13-tąją, ypač tas, kuriame atlikome Durufle „Requiem”, koncertai su sve­čiais iš Lietuvos ir Lietuvoje, „Žygi­manto Augusto ir Barbaros Radvilai­tės Legendos” spektakliai, ypač Kau­ne. Ir tai tik dalis, ką patyriau būda­mas su ansambliu 34 metus…

Pakalbėkime apie artėjantį kon­certą. Skaitytojai norėtų suži­noti, kodėl jubiliejiniam koncertui parinkote pavadinimą – „Šiaurės pašvaistė”?

„Šiaurės pašvaistė” yra ilgame­čio „Dainavos” choro vadovo Stepo Sodeikos sukurta daina pagal Ber­nar­do Brazdžionio eiles. Brazdžionis šį eilėraštį parašė 1947 m. Vokietijoje. Taigi jame randame tas pačias nuotaikas, kurias jautė „Dainavos” choro pradininkai Hanau miestelyje Vokie­tijoje. Mums atrodė itin prasminga šią dainą įtraukti į koncerto repertua­rą ir net pavadinti koncertą tuo pa­vadinimu. Tai lyg duoklė ansamblio steigėjams ir visiems tiems choristams, kurie per pirmuosius dešimtmečius dainavo ir svajojo, kad Lietu­va vėl bus laisva.

Ar koncerto programa kaž­kaip atspindės visus „Dainavos” gy­vavimo metus?

Nors dalis programos tikrai bus tam skirta, koncertas nebus istorinė retrospektyva. Atliksime kūrinių, ku­rie turi istorinę reikšmę chorui arba visai dar publikai negirdėti. Šia proga noriu pasidžiaugti, kad ansamblio istorija bus įamžinta įspūdingu leidiniu, išleistu koncerto proga kaip nemokama dovana mūsų gerbėjams ir „Dainavos” mylėtojams. Leidinyje bus ne tik koncerto programa ar surašyti dalyviai, bet ir choro isto­rija, istorijos santrauka anglų kalba, laiko juosta, pažyminti kiekvienų „Dainavos” gyvavimo metų svarbes­nius įvykius, bei daug daug nuotrau­kų. Leidinį paruošė nuostabi komanda, dirbusi dvejus metus – pagrindinė redaktorė ir istorijos aprašymo au­to­rė Karilė Vaitkutė, maketuotoja Lai­ma Sineokienė, istorijos anglų kalba autorė Ona Daugirdienė, Ramunė Kubiliūtė, Živilė Garnienė, Vincas Sta­niškis ir daug valandų tam darbui pašventusi redakcinės komandos va­dovė Dalia Narienė. Taip kad žiūro­vams bus ką veikti pertraukos metu ir po koncerto sugrįžus į namus.

Kokių išbandymų patys sau pateikėte rinkdamiesi repertuarą?

Gali būti, kad šiame koncerte chorui pats svarbiausias ir reikšmingiausias išbandymas bus sugrįžimas prie gyvo dainavimo (juokiasi). Nors repertuaras yra įdomus, įvairus ir tikrai nestokojantis išbandymų. Pir­ma koncerto dalis bus labai lietuviška – Gintaro Sodeikos, Donato Zaka­ro, Vytauto Miškinio, Liongino Aba­riaus ir kitų kūriniai a cappella ar akompanuojant Lisai Kristinai. Pirmą­ją dalį baigsime pakilioje nuotaikoje su instrumentinio ansamblio palyda. Skambės keli šiuolaikiniai kūriniai – Kęstučio Daugirdo „Tarp dviejų auš­rų” ir Giedriaus Svilainio „Pamario dainos”. Antrą dalį pradėsime Gied­riaus Svilainio „Vox populi” („Žmo­nių balsas”). Įdomu, kad su šiuo kū­riniu susipažinau kolegų amerikie­čių chorvedžių pagalba. Po to atliksime norvegų kilmės kompozitoriaus Ola Gjeilo kūrinį „Northern Lights”. Mums atrodė itin įdomu surasti ir atlikti kitą kūrinį šiaurės pašvaistės tema ir leisti publikai bei mums pa­tiems jį palyginti su Sodeikos/Braz­džionio kūrinio nuotaika bei mintimi. Po to kartu su kameriniu orkest­ru, kurį subūrė smuikininkė Linda Ve­leckytė, atliksime baroko epochos italų kompozitoriaus Antonio Vivaldi šedevrą „Gloria”. Iškilmingai žaismingas kūrinys puikiai tiks 75-mečio proga, o tuo pačiu chorui bus dar vie­nas iššūkis. Koncertą baigsime lietuviška chorine klasika, sugrįžę prie savo šaknų sudainuosime Vaclovo Augustino „Tėvyne mūsų”.

Ką reikia žinoti atvykstan­tiems į koncertą?

Wentz koncertinė salė pasižymi savo puikia akustika, kurią yra gyręs net garsusis violončelistas Yo-Yo Ma, apie ką galima pasiskaityti Wentz salės internetinėje svetainėje. Gara­žas automobilių pastatymui yra visai šalia – labai patogu. Primename, kad pagal dabartinius Wentz Concert Hall COVID-19 reikalavimus, visiems svečiams bus privaloma dėvėti kau­kes.

Kokius save matote dar po 10 metų?

Aš esu žmogus, kuris ne per daug žiūri į ateitį (juokiasi). Tiesiog pasiti­kiu Apvaizdos vedimu. Tad negaliu pasakyti, kad esu apie tai galvojęs. Ta­čiau manau, kad „Dainavos” ateitis yra šviesi. Pandemijos metu mūsų skaičiai nė kiek nesumažėjo – atvirkščiai, turime naujų narių. Įvai­rių kartų ir „bangų” choristai suvažiuoja iš visų Čikagos apylinkių ir net Indianos. Mūsų tenorų gretas papildė latvis, kuris, beje, yra parašęs, neseniai įvykusios apklausos duomeni­mis, 37-tąją populiariausią dainą Lat­vijos istorijoje. Tad „Dainava” puikiai gyvuoja ir dar tiek pat gyvuos, o aš džiaugiuosi, kad turiu garbės dirbti su tokio lygio choristais ir puikiais, nuoširdžiais žmonėmis.

Belieka padėkoti už pokalbį, o skaitytojus, chorinės muzikos my­lėtojus bei „Dainavos” gerbėjus kvie­čiame nepraleisti unikalios progos atšvęsti gimtadienį kartu.

Išankstinė bilieto kaina – 40 dol., koncerto dieną – 45 dol., jaunimui iki 17 metų – 15 dol.

Bilietus galima įsigyti Wentz Concert Hall Box Office tel.: 630-637-7469 arba „Dainavos” internetinėje svetainėje: dainava.us.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Sausio 15 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 4)