Tarp meniškų nuotraukų, poezijos ir žvaigždėto dangaus

Jolanta Ona Vitkutė.

Pranciška Regina Liubertaitė.
„Lemtis būti fotografu“ („Homo liber“, 2025)

Šių metų Vilniaus knygų mugėje, tarp leidyklos „Homo liber“ išleistų naujų knygų apsidžiaugiau radusi ir rašytojos Pranciškos Reginos Liuber­taitės „Lemtis būti fotografu“. Tai ypatinga knyga apie garsų Lietuvoje ir pasaulyje portretų meistrą, poeti­nių fotografijų kūrėją, fotoreporterį Algimantą Žižiūną (1940–2023). Jo nuo­traukos skelbtos meno, grožinės literatūros, enciklopediniuose ir pe­rio­diniuose leidiniuose, įvairiuose fotografijų albumuose. Fotomeninin­kas įvertintas gausybe apdovanoji­mų, tarp jų ir du aukso bei vienas si­dabro medalis, įteikti tarptautinėse parodose. 2005 m. A. Žižiūnui suteiktas meno kūrėjo statusas. Jo parodos organizuotos Lietuvoje, Čekijoje, Slo­vakijoje, Vengrijoje, Italijoje, Vokieti­joje, Lenkijoje, Švedijoje, Norvegijoje, JAV, Ispanijoje, Ukrainoje ir kt. Kny­ga iliustruota daugybe nuotraukų, pateikti išsamūs, dokumentuoti tekstai. Nemažai kolegų, draugų, pažįstamų prisiminimų. Aptariama meni­ninko kūryba, kurią sudaro apie dvi­dešimt didelės apimties kūrybos cik­lų. Ryškiausi – „Portretai“, „Veidai ir mintys“, „Mano vizijų moterys“, „An­ciškis – Lietuvos vidurys“, „Atgi­mimo metraštis“, „1991 m. sausio įvy­kiai“ ir kt. Algimantas Žižiūnas daugiau kaip per 40 intensyvaus darbo ir kūrybos metų sukaupė didžiulį asme­ninį per 1 mln. fotografijų ir negaty­vų archyvą, saugomą Valstybės ar­chy­vo Fotodokumentų skyriuje. Tai menininko dovana Lietuvai.

Fotomenininkas kūrė ir grožinę literatūrą – rašė apsakymus, eilėraš­čius, fotonoveles. Knyga pradedama įrašu iš Algimanto Žižiūno dienoraščio: „Fotografijose – mano gyvenimas, fotografijose – mano meilė…“

Rašytoja, poetė fotomenininko Algimanto Žižiūno žmona Pranciška Regina Liubertaitė, gimė 1950 m., bai­gė Šėtos vidurinę mokyklą, studijavo Vilniaus universitete filologiją. Yra išleidus 18 knygų, iš jų 13-a skirta poe­zijai. Jos publikacijos įvairiais kul­tūriniais klausimais spausdina­mos įvairiuose leidiniuose, tarp jų „XXI amžius“, „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“ ir kt.

Su rašytoja, knygos autore Pran­ciška Regina Liubertaite, pasibaigus Vilniaus knygų mugei, kalbamės apie jautrią draugystę su fotomeni­ninku Algimantu Žižiūnu, kelionių potyrius, nuotraukų įkvėptą poeziją, atsitiktinumus ir gyvenimo paskirtį. Pokalbio pradžioje paklausta, ar turi kokį nors savo talismaną, rašytoja at­sakė: „Net nežinau, tokiais dalykais nebuvo kada domėtis. Bet labai mėgs­tu visokius gintarinius dalykus. Tu­riu nešlifuoto grubaus gintaro vėrinį, derintą su metalu. Tai jį galėčiau pa­vadinti savo talismanu.“

Kaip apsisprendėte ir kaip se­kėsi rašyti šią knygą apie savo vyrą – vieną iškiliausių Lietuvos fo­tomenininkų – Algimantą Žižiū­ną?

Ilgai galvojau, kas galėtų parašy­ti. Prašiau vieno, kito autoriaus. Kai kurie atsisakė, vienas rašytojas buvo apsiėmęs, bet paskui dėl laiko trūkumo taip pat apsisprendė neigiamai. Tada viena draugė padrąsino mane sakydama: „taigi pati rašai knygas, kodėl nenori pabandyt“. Taip prasi­dėjo darbai.

Kadangi Algimanto visas nuotraukų ir negatyvų archyvas (daugiau kaip per 40 kūrybos metų su­kaupta per 1 mln. fotografijų – red. past.) padovanotas Lietuvai ir saugomas Valstybės archyvo Fotodoku­men­tų skyriuje, kurio darbuotojai aprašė ir suskaitmenino daugiau nei 2000 ciklo „Veidai ir mintys“ nuotraukų, man nebuvo sudėtinga jas pri­statyti knygoje. Žinoma, visos ne­tilpo (juokiasi – red. past.), tik maža dalis. Net neskaičiavau, kiek nuotraukų yra knygoje, reiktų suskaičiuoti.

Be to, Algimanto fotografijų ciklus maždaug žinojau, juk kai kurias parodas buvome kartu suruošę – Pa­nevėžyje, Anykščiuose, Kėdainiuose ir kt. Taigi, atsirinkdavau nuotraukas iš archyvo pagal jų aprašymus, nu­siųs­davau darbuotojai, kuri tas nuotraukas surasdavo ir perduodavo man. Visi organizaciniai darbai, ra­šy­mas, nuotraukų dėliojimas trūko apie penkerius metus.

Kas sunkiausia buvo rašant šią knygą?

Gal sudėtingiau buvo panagrinė­ti, kaip man atrodė, tris Algimanto fotografijų ciklus – „Mano vizijų mo­terys“, „Aktai“ ir „Vizijos“. Norėjosi pabrėžti kompozicijos dalykus, papa­sakoti, kodėl jis pasirinko taip, o ne kitaip. Šios nuotraukos labai poetiš­kos, kuriant naudojamasi kadras ant kadro principu, tokį metodą tuomet dar retai kas taikė. Fotomenininkui buvo svarbu užčiuopti pirmapradžio grožio trapumą, akimirkos laikinumo esmę.

Knygoje rašote, kad Algiman­tas ypač mėgo poeziją, netgi foto­grafuoti rinkdavosi daugiau poetų portretus. Jūs taip pat kuriate eilė­raščius. Galbūt mėgote kartu skaityti ir aptarti poezijos knygas?

Triukai būdavo su ta poezija. Algimantas man dažnai skaitydavo te­lefonu, nes mes daug telefonu bendravome. Kadangi, kai susipažinom, 1988 m. gegužės mėn., prasidėjo Lie­tu­vos Atgimimo laikotarpis, Algi­man­tas aktyviai dalyvaudavo visuose įvykiuose, fotografavo mitingus, fiksa­vo svarbius susitikimus, norėjo įam­žinti kiekvieną laisvės siekio die­ną. Taigi mudviem laiko daug nelikdavo. Bet skambindavomės kas vaka­rą, ir jis man kartais skaitydavo poezi­ją. Vieną kartą, kitą – vis atspėdavau autorius, bet sykį pasimečiau. Klau­sau, tarsi kažkas taip girdėta, bet auto­riaus nežinau. Pati sau mąstau, kas galėjo parašyti. O Algimantas juokiasi ir nieko nesako. Pasirodo, jis skaitė eilėraščių pavadinimus iš ma­no poezijos knygos, truputį pridėda­mas kažką ir nuo savęs, kad skambėtų kaip eilėraštis. Tai abu tuokart prisijuokėm.

Vėliau ir namuose abu kartu skaitydavom. Buvau nustebus, kai rei­kėjo iškraustyti jo dirbtuvę, ir vi­sus daiktus persivežt į butą, kur kar­tu apsigyvenom. Tada pastebėjau, kad mūsų lentynose – daug tų pačių knygų. Tad mūsų skoniai buvo pana­šūs.

Knygoje dalijatės savo jaukiais, pagal A. Žižiūno fotografijas parašytais eilėraščiais – „Regėji­mas“ ir „Veidai ir mintys“. Ar Al­gi­manto nuotraukos dažnai įkvėpdavo ir gal iki šiol įkvepia jūsų poe­tinę kūrybą?

„Regėjimus“ (p. 113) parašiau dar prieš mūsų draugystę. Su drauge nu­ėjom pasižiūrėt įvairių fotografų, ku­rių nuotraukos buvo apdovanotos tarptautiniuose konkursuose, Vilniu­je surengtos parodos. Joje buvo ir Algimanto Žižiūno tuometėje Čeko­slovakijoje 1988 m. sidabro medaliu apdovanota nuotrauka iš ciklo „Ma­no vizijų moterys“. Nuotrauka man labai patiko, po kiek laiko atklydo mintis parašyti eilėraštį.

Eilėraštis „Veidai ir mintys“ pa­rašytas pagal to paties pavadinimo fotografijų ciklą, kurį Algimantas kū­rė apie keturiasdešimt metų. Tai kul­tūros, meno, mokslo, politikos elito ir kitų garsių žmonių portretai su por­tretuojamųjų mintimis, užrašytomis šalia nuotraukų. Skirtingi veidai, jų gyvenimo motto, santykis su pasau­liu įkvėpė pamąstymams. („O kiek vei­dų/ su kaukėm/ ir be kaukių!/ Vie­ni išvargę,/ jausmuose/ surizgę,/ kiti nušvitę/ ar šviesos išalkę –/ ženklais/ skirtingais/ savo kelią/ ryškina“. – p. 219)

Pasigedau knygoje pačios nuotraukų. Ar Algimantas jus foto­gra­fuodavo, ar kaip tik buvot susitarę, kad nefotografuotų, nes jums nepatinka ir pan?

Juk knyga yra apie jį, ne apie mane. Tad jo darytų savo nuotraukų į tekstą nedėjau, yra tik viena IV viršelio puslapyje. Skyriuje „Parodos“ – fo­tografuotos kitų, kur mes abu jo fo­to­grafijų parodose, surengtose dažniausiai jubiliejaus proga.

Man nelabai patinka fotografuotis. Menu, kartą jis paskambino ir sako – einam fotografuotis, bet aš ne­no­rėjau. Bandė įkalbėti, kad nesispy­riočiau, nes rašau knygas, ir man pri­reiks asmeninių nuotraukų. Sutikau, bet tos nuotraukos išties niekur ir ne­panaudojau. Tąkart buvau be nuotai­kos. Ir nors jis supratingai vaišino mane bandelėmis ir bandė įtikinti, kad atsipalaiduočiau, bet buvau labai susikausčius, tai ir atsispindėjo nuotraukoje. Man ta nuotrauka nelipo prie širdies, kažkokia pilka, universiteto kiemely paskendusi.

Bet nemažai ir vėliau mane foto­grafavo, tad nuotraukų turiu. Visada fotografuodavo ir mano knygų prista­tymus. Bet smagiausios – iš mūsų sa­vaitgalio kelionių po Lietuvą. Daug­kart lankėmės Kernavėj. Ten išties ma­ne privargindavo fotografuoda­mas. Reikėdavo stovėt įkalnėj. Tada nešina krepšį turėjau lipt į kalną. Ir taip kelis kartus. Taigi prisisportuodavau.

Keliaudavom net ir žiemą. Apžiū­rėjom kartu daug Vilniaus ir Trakų rajonų kapinaičių, bažnytėlių…

Kviesdavosi ir į Anciškį, kur ne vienerius metus organizavo pradinės mokyklos moksleiviams piešinių kon­kursą. Kartu atrinkdavom pieši­nius, Algimantas paskirdavo prizus. Pripirkdavo krepšelius visokiausių mokiniams reikalingų  dalykų – pieštukų, piešimo sąsiuvinių, flomasterių ir kt., taip pat dovanodavo savo įrė­mintas nuotraukas su Anciškio baž­nyt­kaimio vaizdais. Šalia bažnyčios esančiose kapinaitėse yra jo giminės kapas, kuriam palaidota ir jo močiu­tė, įamžinta pasaulio spaudą apkelia­vusioje nuotraukoje „Močiutė ir vai­kaitė“. Aplankydavome kapą, vėliau pasisvečiuodavome pas jo pažįstamus ir naktį grįždavom į Vilnių. Pamenu vieną rugpjūčio naktį grįždami namo netoli Lėno sustojom pasigėrėti žvaigž­dėtu dangum. Labai gražu, bet fotografuot neįmanoma.

Ar turit Algimanto darytą nuo­trauką, kuri užima jūsų širdy ypatingą vietą?

Taip. Pamenu, lankėmės prie ilgiausio Lietuvoje Asvejos ežero, kur kažkada prieglobsčio ieškojo ir Bar­bora Radvilaitė. Asvejos ežero pusia­salyje Didysis kunigaikštis Vytautas XV a. pastatė naują pilį (vietoj XIV a. medinės). Vėliau šios žemės atiteko didikams Radviloms, kurie pasistatė mūrinius rūmus, ir kuriuose penkis mėnesius po slaptų vedybų su Žygi­mantu Augustu gyveno  Dubingiuose arba Vilniuje gimusi Barbora Radvi­lai­tė. (Iki šiol ši vieta vadinama Bar­boros Radvilaitės meilės sala – red. past.) Tačiau iš rūmų liko tik griuvėsiai. Pamenu, užlipom su Algiman­tu ant kalno ir ieškojom tų rūmų pa­matų. Ir suradom. Tik gerokai vėliau čia atvyko archeologai ir ėmė tyri­nė­ti šią vietovę. Algimantas juokaudavo: „matai, kaip gerai, mes padarėm pradžią ir pritraukėm kitus.“ Esu parašius ir eilėraštį apie Barborą, laukiančią pilyje Žygimanto Augusto, grįžtančio iš Lenkijos. Ir nuotrauka, padaryta lipančios į pilies kalną, man labiausiai patinka.

Jūs kartu organizuodavote sa­vo kūrybos pristatymus. Kas įsiminė labiausiai?

Prisimenu parodą, kuri buvo orga­nizuota Menininkų rūmuose, da­bartinėje Prezidentūroje. Ta paroda mus ir suartino. Draugė pasikvietė ma­ne, kad padėčiau jai paruošti už­kandžių po parodos atidarymo. Tada aš Algimantą pasveikinau, o vėliau jis paprašė mano draugės, kad mus suvestų. Iš matymo jį pažinojau nuo 1980-ųjų metų, kai grįžau į Vilnių. Mano darbovietė ir jo dirbtuvės buvo netoliese. Netyčia susitikdavome pie­tau­dami toje pačioje valgykloje. Jis vis prie mano stalo atsisėsdavo. Kvies­davo po pietų eiti kavos išgerti, bet aš sakydavau, kad neturiu laiko. Po to vis susitikę gatvėje pasisveiki­nę prasilenkdavom. Taip praėjo aš­tuo­neri metai, kol suėjom į porą. Draugė kartais sako, kad pagal Dievo planą mano misija šioj žemėj buvo išgelbėti Algimanto nuotraukų ar­chy­vą.

Kanalizacijos avarijos kūrybinė­se dirbtuvėse prasidėjo, kai jis jau sirgo, maždaug apie 2008 m. Patalpoje buvo prikrautos stirtos senų laikraš­čių taip, kad  prasilenkti susitikus – jokios vilties. Jas paskleidė ant grin­dų į kūrybines dirbtuves įsilaužę va­gišiai. Tai savotiškai ir padėjo, nes laikraščiai prisigėrė kanalizacijos nuotekų ir šiek tiek apsaugojo aukš­čiau sudėtas nuotraukas. Gelbėdama nuotraukas susisiekiau su Valstybės archyvu – kitos išeities tiesiog nebuvo. Ši valstybės įstaiga sutiko priimti finansiškai neįkainojamą didžiulį intelektinį turtą: per 8 apsilankymus su šios įstaigos darbuotojais rinkome ir krovėme nuotraukas ir negatyvus į didelį jų automobilį – Algimanto asme­ninis archyvas buvo išgelbėtas. Nuotraukas reikėjo dezinfekuoti, džiovinti, ir tą didžiulį darbą atliko Valstybės archyvo darbuotojai, kurie daugybę jų jau suskaitmenino ir aprašė.

Kai rinkom nuotraukas iš patalpos rūsyje, atidarėm sofą, ant kurios jis  miegodavo. Kur paprastai laikoma patalynė, buvo sukrauti negatyvai, apsiūti iš abiejų pusių drobiniu siūlu polietileno juostelėse. Tai milži­niškas kruopštus techninis darbas.

Man didžiausia laimė, kad nuotrau­kos dabar jau saugios, sudėtos į lentynas patalpoje su tinkamu mikro­klimatu.

Dar galima daug knygų apie Algi­mantą Žižiūną parašyti, aš tik padariau pradžią, sudėliodama, kas man atrodė svarbiausia.

Algimantas Žižiūnas glaudžiai bendradarbiavo ir su „Draugo“ redakcija. Galbūt prisimenat šį laikotarpį?

Jo nuotraukos ir tekstai buvo spausdinami ne viename periodinia­me leidinyje, tarp jų ir JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“. Aš irgi siunčiau savo eilėraščius. Algimantas be mano žinios kartais „Draugui“ iš­siųs­davo ir mano tekstų. Paskui man parodydavo jau atspausdintus – mėgo nustebinti. Jis buvo ir puikus psicho­logas. Dar niekam nesu sakiusi, kad jis turėjo ir aiškiaregio dovaną. Kar­tais skambindavo ir iki smulkmenų nupasakodavo, ką veikiu, net šiurpu­liukai risdavosi per  nugarą. Kadangi dirbo su žmonėmis, jo intuicija buvo itin išlavinta. Be to, buvo labai jaut­rus kvapams, tad ne vienas kolegų patardavo rinktis pelningesnį kvapų eksperto darbą.

„Draugo“ skaitytojams gal būtų įdomu, kad knygoje yra ir pasitrau­kusiųjų į Vakarus, gyvenusių ir dir­busių JAV meno, kultūros, visuome­nės veikėjų įdomiausios ir gražiausios nuotraukos kartu su mintimis, išradingai ir meniškai sukurtos. Al­gi­mantas stengdavosi nufotografuoti tuos, kurie jam atrodė svarbūs Lietu­vai ir ją garsinantys visame pasaulyje: tai Stasys Lozoraitis (jaunesnysis), Lietuvos diplomatas; Marija Gim­butienė, garsi pasaulyje moksli­ninkė archeologė, antropologė, arche­omitologijos pradininkė; Bernardas Brazdžionis, poetas, prozininkas, lite­ratūros kritikas, muziejininkas; Čes­lovas Milošas, poetas, prozininkas, literatūros mokslininkas, Nobelio pre­mijos laureatas; Kazimieras Žo­romskis, dailininkas, poetas, prozi­nin­kas; Neemija Arbitblatas, daili­nin­kas, scenografas; Vytautas Kazi­mie­ras Jonynas, tapytojas, grafikas, skulptorius, vitražų kūrėjas; Herma­nas Perelšteinas, choro dirigentas, pedagogas; Antanas Smetona, Lietu­vos Prezidento vaikaitis pianistas, pedagogas; Vida Krištolaitytė, tapytoja, grafikė, pedagogė; Vida Gilvydie­nė, aktorė ir kt.

Beje, Algimanto Žižiūno darbų pa­rodos vyksta iki šiol. Šį rudenį, spalio mėnesį planuojama atidaryti paro­dą Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 Vilniuje), kurioje bus eksponuojamas Algimanto Žižiūno nuotraukų ciklas „Anciškis – Lietu­vos vidurys“. Iš anksto kviečiu apsilankyti.

Dėkui. Labai lauksime parodos.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2025-ųjų m. Balandžio 26 d. numeryje, Vol. CXVI NR. 34)