Lituanistinės mokyklos padeda pasijusti Lietuvos dalimi

Šių metų pavasarį Seimas paskelbė rugpjūčio 10-ąją Lituanistinės mokyklos diena. Atmintina diena pagerbti lituanistines mokyklas pasiūlė Seimo narė konservatorė Dalia Asanavičiūtė. Ši iniciatyva atsirado siekiant įprasminti lituanistinių mokyklų misiją – kurti ir saugoti lietuvišką tapatybę pasaulio lietuvių bendruomenėse, ugdyti atsakingą, aktyvią jaunąją lietuvių kartą emigracijoje. Tad švęskime šią dieną – registruokime savo vaikus į lituanistinę mokyklą!

LINA VAITIEKŪNAITĖ

Rugpjūčio 10 d. minima Lituanistinės mokyklos diena, kurią LR Seimas 2024 m. balandžio 18 d. įtraukė į Atmintinų dienų sąrašą, atsižvelgdamas į tai, kad 2012 m. rugpjūčio 10 d. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė XIV Seime priėmė rezoliuciją, kurioje pabrėžiama, kad „užsienio lietuvių lituanistinis švietimas yra prioritetinė Lietuvos valstybės ryšių su užsienio lietuviais sritis”.

Ilgus metus mokyklos buvo steigiamos pirmiausia dėka lietuvybės mylėtojų, puoselėtojų ir entuziastų bei tėvelių, kuriems ne tas pats, ar jų vaikai kalbės lietuviškai, ar ne. Nuo XIX a. pab. su pirmąja emigracijos banga išvykę tautiečiai norėjo išsaugoti savo tapatybę, priklausyti bendruomenei, o noras perduoti lietuvių kalbą iš kartos į kartą skatino juos kurti lietuvių kalbos būrelius, vėliau – ir lituanistines mokyklas.

Pirmąją lietuvišką mokyklą dar 1888 m. JAV Wisconsino valstijos Pulaski miestelyje įkūrė pranciškonas Augustinas Zaicas. Šiuo metu seniausia, vis dar veikianti lituanistinė mokykla – Los Angeles įsikūrusi Šv. Kazimiero lituanistinė mokykla, 1949 m. įsteigta klebono Jono Kučingio.

Šiuos mokslo metus pasitiks ir pirmą kartą Lituanistinės mokyklos dieną švęs net 38 JAV lituanistinės mokyklos – tarp jų ir Vinco Krėvės lituanistinė mokykla Philadelphijoje. Visose jose dirba pasišventę ir puikiai savo misiją suprantantys mokytojai.

„Vertiesi per galvą, nes tavo ir ne tik tavo vaikui reikia lietuvybės. Tai man patinka, nes taip geriausiai jaučiuosi būdama savimi ir kartu Philadelphijos lietuvių bendruomenės dalimi, kuriai priklausiau ir kur galiu realizuoti save, mokindama vaikus, dėl jų dirbdama mokykloje“, – sako Vinco Krėvės lituanistinės mokyklos direktorė ir mokytoja Irina Melikova. Jai Pasaulio lietuvių vienybės dienos proga š. m. liepos 3 d. buvo įteiktas Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos Garbės ženklo medalis už ypatingus nuopelnus puoselėjant lietuvybę užsienyje, skatinant užsienyje gyvenančių lietuvių įsitraukimą į Lietuvos gyvenimą ir gerovės joje kūrimą.

Irina įsitikinusi, kad visose užsienyje veikiančiose lituanistinėse mokyklose mokytojai taip dirba. Tuo remiasi ir jų bendradarbiavimas, ypač Šiaurės Amerikos mastu: „Gal daugiau mes susitinkame pedagogų mokymuose ar konferencijose ir pasidaliname savo patirtimi, bet niekada nebūna problemų paskambinti kitai lituanistinei mokyklai, paklausti bei gauti patarimų, kaip spręsti kai kuriuos klausimus, nuvažiuoti ir aplankyti juos. Mes nuolat vieni iš kitų semiamės žinių ir įgūdžių, kurių reikia diegiant ir ugdant lietuvybę. Tai ne konkurencija, bet vienas kito papildymas ir stiprinimas.“

Domina darbas su vaikais

Vinco Krėvės lituanistinė mokykla lietuviškai mokytis kviečia nuo 1960 metų. Čia sekmadieniais susirenka vaikai nuo 3 metų. Iki 8 klasės jie gauna Lietuvos istorijos, geografijos, kultūros, gamtos pažinimo žinių, mokosi lietuvių kalbos, susipažįsta su lietuviškomis dainomis ir šokiais, tradiciniais patiekalais ir tautodaile, yra galimybė lankyti tikybos pamokas. Mokykloje skiepijama meilė lietuvių tautai ir kultūrai, siekiant padėti vaikams suprasti gimtosios kalbos reikalingumą ir reikšmę. Susitikimų metu kalbama tik lietuviškai.

Philadelphijoje veikiančiai mokyklai jau penkiolika metų vadovauja Irina Melikova, kuri mokyklos gyvenimą pažįsta dar ilgiau. Daugiau kaip prieš 20 metų ji įsiliejo į Philadelphijos LB veiklą, prisijungė prie choro „Laisvė”, kurio nariai pakvietė ir į mokyklėlę. „Mano išsilavinimas yra psichologija su pedagogikos kryptimi, nes visada domino darbas su vaikais. Buvo įdomu ir JAV, todėl nuėjau į Vinco Krėvės lituanistinę mokyklėlę, kurioje iš pradžių su didesniais vaikais dirbau gal pusantrų metų, – prisimena pašnekovė. – Įstojusi į magistrantūros studijas truputį atsitraukiau. Tačiau po penkerių metų, kada mane pakvietė mokyklos direktorė, sugrįžau. Tuo metu auginau 1,5 metų amžiaus sūnų ir, galima sakyti, taip po truputį mus abu įtraukė. Įsidarbinau lituanistinėje mokykloje, nes mačiau prasmę, nes mano vaikui labai patiko!”

Iššūkiai negąsdina

Darbas su vaikais buvo puikus, bet su juo iškilo ir iššūkių, kuriuos reikėjo įveikti. Tapus mokyklos vadove jų atsirado dar daugiau. Tačiau tai tik stiprino ryžtą dirbti dėl vaikų ir visos bendruomenės, t., y. dėl lietuvių.

„Pradėjome kviestis visus, ką pažįstame ir mokykla per kelerius metus išaugo, tik per pandemiją buvo sumažėjuęs mokinių skaičius. Norime, kad klasėje mokytųsi mažiausiai 4 vaikai, nes ne visiems kiekvieną sekmadienį pavyksta atvykti į mokyklą, o mokytojų laikas labai brangus. Dabar jų susirenka daug daugiau. Klases kiek įmanoma padidiname, bet reikia žiūrėti, kad jose nebūtų labai skirtingi lietuvių kalbos mokėjimo lygiai. Kai turime tris skirtingus lygius ir tris klases – irgi yra iššūkiai, ypač jei mokytoja nėra patyrusi. Tada ir jai sunku, ir vaikai ne tiek išmoksta, kiek galėtų ir norėtume.” Kitas iššūkis, pasak Irinos Melikovos, yra mokytojų darbas. Profesionalų užsienio lituanistinėse mokyklose būna retai, Philadelphijoje – taip pat. Vaikus moko savanoriškai dirbantys mokytojai ir jų padėjėjai: „Gal pora jų ir turi pedagoginį išsilavinimą, bet nedirbo šioje srityje. Šiuo metu visos mokytojos yra tiesiog besiaukojančios mamos. Tačiau tame matome ir teigiamą dalyką, nes jos yra save ‘investavusios’ į vaikų ateitį ir atsakingai žiūri į šį darbą.”

Mokytojos bendradarbiauja

Mokytojoms padeda ir darbo pasidalijimas tarpusavyje – dirba kas antrą savaitgalį. 10 mokytojų yra pasiskirstę 5 klasėse, todėl nereikia joms visus savaitgalius paaukoti, rečiau pasitaiko, kad negali atvykti, tenka lengvesnis mokymo krūvis. „Nuo pandemijos laikotarpio mes nebeturime mokytojų, atvykstančių kiekvieną sekmadienį. Bet mamos ateina ir mielai prisideda kas antrą savaitę. Neturėjau problemų susirasti žmonių. Visi geranoriški, – pasakoja mokyklos vadovė ir stengiasi padėti prisijungusiems. – Supažindinu ir siūlau važiuoti į mokymus ir konferencijas, daug medžiagos siunčiu el. paštu, konsultuoju.”

„Mano didžiausias rūpestis yra, kad mokytojai turėtų darbo priemonių ir jiems kuo mažiau laiko reikėtų ruoštis pamokoms. Kai nesi tos srities specialistas, užima nemažai laiko paruošti keturių valandų įdomius užsiėmimus vaikams, – dėmesį atkreipia vadovė. – Mes visi JAV turime savų darbų. Ir taip paaukojame savaitgalio dieną… Todėl puiku, kad turime išvystę gerą sistemą, kokią medžiagą, kokias pratybas naudoti, kaip tęsti kitos mokytojos pradėtą darbą, kad būtų pasiektas kuo geresnis rezultatas.”

Mokyklos direktorė džiaugiasi, kad mokytojams ir mokiniams nereikia ieškoti, kur susitikti: „Patalpos mums ne iššūkis. Esame įsikūrę Šv. Andriejaus parapijos patalpose ir už jas labai pigiai mokame. Turime viską, ko mums reikia. Juo labiau kad parapija yra miesto centre, todėl patogu ir malonu atvažiuoti. Tėvai gali ir pasivaikščioti mieste, ir į šv. Mišias nueiti, vaikai bažnyčioje ruoštis sakramentams. Esame Philadelphijos lietuvių bendruomenės dalis ir vienas kitą papildome.”

Mokykla savaitgaliais patinka

Kaip sudominti vaikus eiti į mokyklą savaitgaliais? Kaip juos motyvuoti? Ar tai įmanoma? „Taip, tikrai įmanoma, – atsako pedagogė ir pastebi, kad didžioji jų dalis į Vinco Krėvės lituanistinę mokyklą atvyksta noriai, nes čia jie susitinka su draugais, kuriuos mokyklėlėje ir atranda, čia per laiką pripranta, nes tai tampa visos šeimos tradicija. – Kviesdama į mokyklėlę raginu vaikus lankyti kuo mažesnius. Pirmus kelerius metus jie tik žaidžia ir per žaidimą mokosi. O kas nenori žaisti? Tai jiems tampa pramoga.”

Taip mokykloje vyksta ikimokyklinis ugdymas, po kurio seka pradinis, dar vėliau – pagrindinis.

Amerikos lietuvė pripažįsta, kad vaiką atvedus į 2–3 klasę, o šeimoje net nebandžius mokinti lietuvių kalbos, būna daug sunkiau. Bet ir tai yra įmanoma, mokykla turi gerų pavyzdžių. „Visada prašome tėvelių pagalbos, o nuo 5–6 klasės bendraujame su moksleiviais kaip su paaugliais, kad jie patys turėtų tą vidinę motyvaciją, jaustų atsakomybę, matytų ir suprastų, ką jie daro lituanistinėje mokyklėlėje. Tai nėra lengva, bet pavyksta!”, – sako Irina Melikova.

Kitas dalykas, kuris motyvuoja vaikus, žinoma, yra šokių ir dainų šventės. Pa si ruo šimas joms, repeticijos tampa mokyklinio gyvenimo dalimi. Grįžę iš švenčių su nepamirštamais įspūdžiais jie jau būna pasiruošę ruoštis kitai šventei. Patys vaikai supranta, kad jie yra Lietuvos dalis.

Gerų prisiminimų vaikai parsiveža ir iš Vermonte įsikūrusios lietuvių kultūros stovyklos „Neringa”. Joje išmoktas dainas jie vėliau dainuoja lituanistinėje mokykloje. Po truputį jaunieji lietuviai supranta, kad jie nėra vieninteliai, kurie sekmadieniais važiuoja į mokyklą – kiti lietuviai kitose JAV valstijose taip pat mokosi, žinių gauna vasarą ir stovykloje, ir pas senelius Lietuvoje. Vaikams tada būna smagu dalintis įspūdžiais, ką veikė ir kokių žodžių išmoko. Tada jie nebekalba apie Lietuvą kaip apie kitą pasaulio kraštą, nes atranda ryšį su juo.

Pedagogė mato, kad auklėtiniai išlaiko ryšį ir su pačia mokykla: „Jau skaičiuojame trečius metus, kaip pabaigę lituanistinę mokyklėlę mūsų vaikai grįžta mums patiems padėti. Matome, jiems būna labai smagu, ypač kai keliese vienu metu tampa padėjėjais. Tas tęstinumas fantastiškas!”

Mokykla – lietuvių bendruomenės dalis

Vinco Krėvės lituanistinės mokyklos veikla apima ne tik mokymąsi, bet ir įvairias užklasines, kultūrines ir sportines veiklas, kuriose dalyvauja tiek mokiniai, tiek mokytojai ir tėvai. Mokykla taip pat bendradarbiauja su kitomis lietuvių organizacijomis ir rengia bendrus renginius.

„Bandome išlaikyti ryšį tarp tradicijų ir to, kas vaikams būna smagu, – paaiškina Irina Melikova, prisimindama, kaip šventes mini ir su Philadelphijos lietuvių bendruomene, ir atskirai ‘pabėgę’ į užmiestį. – Kalėdinį spektaklį skiriame visai bendruomenei, Sausio 13-ąją minime į bažnyčią nunešdami žvakutes ir pasakodami apie jos reikšmę mūsų istorijai. Lietuvių namuose pasirodome su šokiais ir dainelėmis, švęsdami Lietuvos valstybines šventes. Visada stengiamės parodyti, kad esame LB dalis. Tuo tarpu Užgavėnių Morę sudeginame ir vaišinamės blynais, rudenį moliūgus skaptuojame ir šieną vežame toliau nuo miesto, mokslo metus užbaigiame surengę sporto šventę ir aštuntokų išleistuves. Tai tapo gražiomis ir įsimintinomis mokyklos bendruomenės tradicijomis.”

Palaikymas šimtaprocentinis

Vadovė pasakoja, kad mokykloje veiklos netrūksta, ir džiaugiasi, kad daug ką pavyksta pasiekti ir įgyvendinti, nes turi pagrindinius rėmėjus. Lietuvių Fondas ir Kazickų šeimos fondas daugiau nei dešimtmetį projektų įgyvendinimui nuolat skiria finansinę paramą, LR Švietimo ir mokslo ministerija jau antrus metus duoda mokinio krepšelį.

Veiklos netrūksta ir pačiai Irinai, kuri spėja atlikti ir direktorės, ir mokytojos pareigas. „Darau viską, kas priklauso, tačiau man labiausiai patinka darbas su vaikais klasėje. Mane visur pamatysite, nes man rūpi vaikai”, – užtikrina vadovė, kartu dėkodama ir moksleivių tėvams, kitiems pedagogams. – Turiu labai gerą komandą, nes viena šios mokyklos, galima sakyti, nepavežčiau. Visos mokytojos yra atsakingos, tėveliai taip pat įsitraukia. Kas liečia ne edukacinius renginius, turime tėvų komitetą, kuriam galiu perduoti daug reikalų, ir jie viską sutvarko.” Pedagogė mato, kad Vinco Krėvės lituanistinė mokykla, kaip ir ji pati, stipriai laikosi dėl to, kad jaučiasi esanti visos Philadelphijos lietuvių bendruomenės dalimi.

Tačiau svarbiausia – Irina savo darbą ir rūpestį kartu skiria ir savo šeimai: „Mano sūnus susipažino su mokyklos gyvenimu būdamas metukų. Dabar jis septy niolikmetis, o dukrai – beveik 10 metų. To dėl negaliu jai duoti mažiau nei daviau vyresniajam vaikui. Taip pat ir kitiems lietuvių vaikams. Stengiuosi dėl jų visų. Vyrui lietuvybė taip pat labai svarbi. Jis pats įsitraukė į darbus Philadelphijos Lietuvių namuose, priklauso Lietuvių Bendruomenei. Šeimos palaikymas yra šimtaprocentinis, todėl negaliu jos nuvilti.”

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2024 m. rugpjūčio 10 d. numeryje, Vol. CXV Nr. 64)