Poezijos knygos – mėnulis yra tabletė

Aušra Kaziliūnaitė.

nematomos metamorfozės

ar mylėtum mane
jei staiga pasikeistų
mano lytis kvapas
odos spalva
ar metų laikas

ar mylėtum
jei būčiau gėlė ar akmuo
arba gėlė užaugusi
tarp mažų akmenėlių

ir
apskritai
ar myli mane

tomis trumpomis akimirkomis
kai iš tiesų
jais būnu

mėnulis yra tabletė

mėnulis yra tabletė
su grioveliu
per vidurį

pyktis yra tabletė
su grioveliu
per vidurį

mindaugo tiltas yra tabletė
su grioveliu
per vidurį

vasara yra tabletė
su grioveliu
per vidurį

sausra afrikoje
galinti nusinešti
500 000 vaikų gyvybes
yra tabletė
su grioveliu
per vidurį

mylima moteris yra tabletė
su grioveliu
per vidurį

mentai mušantys protestuotojų šunį
yra tabletė
su grioveliu
per vidurį

užleisti vietą autobuse
yra tabletė
su grioveliu
per vidurį

užleisti vietą autobuse
yra tabletė
su grioveliu
per vidurį

dainuoti iš laimės
palaidojus save
yra tabletė
su grioveliu
per vidurį

tyla yra tabletė
su grioveliu
per vidurį
Tame griovyje gulėdamas
kažką vapa
girtas laikas

niekada neklausk
kas iškasė šitą griovį
kas iškasė mums šią dieną
kas sukalė jos dantyse
spurdantį paukštį
PERLAUŽK

vieną pusę nuryk
kitą –
abiem rankom atvėręs paukščio dangtį
įdėk ir vėl uždaryk

tada pagaliau
pamatysi –

dienos dantimis
rieda
kraujo lašai

kodėl rodenas nesukūrė mąstytojo skulptūros

jei atsistojai ir stovi viena kur
parke, parduotuvėje, universiteto kiemelyje
prie rašytnamio ar miesto aikštėj
ilgesnį laiką
jei neatsargiai užsimąstei
prisėdusi ant šaligatvio
prisėdusi kavinėje, bibliotekoje, po renginio
jei ilgesniam laikui tavo akys
nelakstė aplink lyg pašėlusios
liežuvis netransliavo
dviejų žodžių per sekundę greičiu
kūnas kiek ilgėliau sustingo viena
poza
o aplink nebuvo to, kuo galėtum visa tai pateisinti –
mažo šunelio su raudonu kaspinėliu
knygos po ranka
būrelio draugų
vaikino ar merginos
laikančių tave už rankos
laptopo priešais

vadinasi tuoj tuoj išgirsi

net jei būtum
tualete

ar
dėl nesuvokiamų
priežasčių
atsidurtumei
spintoje
ir netyčia apie kažką
susimąstytum

it niekur nieko prieis
koks nepažįstamas
menkai
pažįstamas diedas
ir paklaus

TAI KO LIŪDI?

adyti sapnus

jei
tavo sapna
šiąnakt
turės kišenes
tu rasi jose
tą kaštoną
kurį man dovanojai

jei tavo sapno
kišenės bus
suplyšusios
nes susikrimtęs
nudelbęs akis į žemę
jose laikydamas
paslėptas rankas
vaikštinėjai
tiesus it raktas
kurį negrabi ranka
vis bando pataikyti
į spyną
ir atrakinti
užšalusio miesto gatves

Aš užsiūsiu tavo
sapno kišenes
savojo gijomis
kad nepamestum
manęs

tamsos indas

už pašto sapno mieste
mačiau biblioteką
joje vietoj knygų lentynose
išrikiuotos akys
daugybė akių
įvairiaspalviais viršeliais

užklysta ten pavidalai
tuščiais veidais
pasiima keletą
ir pamiršta grąžinti
žydinčius sodus
upių čiurlenimą
paukščius
plasnojančius danguje

o šie vis sklendžia
tarsi kažkas negrabia ranka
bandytų siuvinėti
rausvą audinį

tolimas erdves
tuščius miestus
ant mūsų odos
ir mus prisiūti prie jų
ir savęs

būna
pasiima keletą akių
nuo sapno lentynos
ir pamiršta grąžinti

bet
pabudę jau niekur neranda –
vien daiktų šešėliai
deda kiaušinius į jų akiduobes

iš šių lizdų
ritasi ašaros
kurios dar nemoka skraidyti
o ir mūsų pačių tamsa
čia ateina palakti iš
juodžiausios nakties indo

uodžiausios nakties indo