Minint Romo Kalantos auką – konferencijos, parodos, koncertai ir spektaklių premjeros

Algis Vaškevičius.

Gegužės 14-ąją sukako lygiai 50 me­­tų nuo tos dienos, kai Kaune, Muzi­kinio teatro sodelyje protestuodamas prieš sovietinį režimą susidegino 19-metis Romas Kalanta, savo užrašų knygelėje palikęs įrašą: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka”. Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu visi 2022-ieji yra paskelbti Romo Kalantos metais.

Sukaktis prisiminta visoje Lietuvoje

Minint šią sukaktį, Vilniuje, Kaune, Alytuje ir kituose Lietuvos miestuose surengta daug įsimintinų renginių – vyko konferencijos, diskusijos, minėjimai, atidarytos naujos parodos. Gėlėse paskendo ir R. Kalantos kapas, esantis nuošalioje Romainių kapinių vietoje. Tų dienų liudininkai puikiai pamena, kad gegužės 18 dieną į R. Kalantos laidotuves susirinkę žmonės sužinojo, kad jis palaidotas jau prieš dvi valandas.

Tai sukėlė stichiškas protesto manifestacijas – Ypatingojo archyvo duomenimis, jose dalyvavo daugiau kaip 2 tūkstančiai asmenų, joms malšinti buvo mestos didelės milicijos, vidaus kariuomenės ir draugovininkų pajėgos, buvo suimti 402 demonstracijų dalyviai, iš jų 50 patraukta administracinėn atsakomybėn, dešimt aktyviausių dalyvių nubausti laisvės atėmimu.

50-ųjų metinių išvakarėse Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda Valstybės pažinimo centre Vilniu­je dalyvavo diskusijoje „Romas Kalanta: pilietinio pasipriešinimo fenome­nas”. Joje buvo kalbama apie valią ir būdus priešintis okupacinei valdžiai sovietmečiu Lietuvoje ir kitose komunistinio bloko šalyse, apie asmens galią veikti ir pilietinio veikimo įtaką istorinei kolektyvinei sąmonei, apie Lietuvos laisvės ir Nepriklausomybės idėją, neužgesusią nuo partizanų laisvės kovų iki Sąjūdžio, apie pilietinio pasipriešinimo aktualumą šiomis dienomis.

„Jo kartai tuo metu galėjo atrodyti, kad jiems nelemta pamatyti laisvės. Bet R. Kalanta suprato, kad jo pasiaukojimas vardan laisvės neliks pamirštas, kad jis šauks, kvies ir ragins ateities kartas. Taip ir buvo – jo poelgis sure­zonavo iš karto. Kaunas iš karto pakilo. Kilo judėjimas, kurio sovietų sistema nebuvo regėjusi, – jauni žmonės drąsiai, nieko nepaisydami išėjo į gatves protestuoti”, – sakė G. Nausėda.

Žūties vietoje – daugybė gėlių ir žvakių

Šįkart gegužės 14-osios vidurdienį, maždaug tuo pačiu laiku, kai R. Kalanta prieš 50 metų apsipylė benzinu ir užsiliepsnojęs sušuko „Laisvę Lietuvai”, toje pačioje vietoje Muzikinio teatro sodelyje susirinko nemažai žmonių. Čia prie R. Kalantai skirto memo­rialo buvo surengtas Kauno šokio teatro „Aura” ir Kauno simfoninio orkestro jungtinis pasirodymas. Čia buvo padėta daugybė gėlių, uždegtos žvakės, šią vietą visą savaitgalį lankė daugybė žmonių.

„Kaunas didžiuojasi žinodamas, kad Romas Kalanta – mūsų miesto žmo­gus. Už kelią į išsilaisvinimą ir nepriklausomybę jis atidavė brangiausią turtą – gyvybę. Gegužės mėnuo kasmet sugrąžina ‘Kauno pavasario’ nuotaikas. Jos mums primena apie asmenybę, tapusią tvirtu tautiškumo ir kovos už laisvę simboliu. Deja, istorija dažnai pasikartoja. Dabar su okupantu narsiai kaunasi mūsų broliai ukrainiečiai. Nuo priešo jie gina ne tik save, bet ir visą Vakarų pasaulį”, – sakė Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis.

Sunku apčiuopti, kokiu mastu šis žygdarbis Lietuvoje įkvėpė vėlesnes išsilaisvinimo pastangas, kokia žala buvo padaryta režimui. Demonstracijose dalyvavę žmonės oficialiai buvo vadinami chuliganais, silpnavaliais, triukšmadariais, antisovietiniais elementais, pats R. Kalanta buvo pavadin­tas psichikos ligoniu. Viskas turėjo būti sumenkinta, sutrypta. R. Kalantos karstas, kad ko nors neatsitiktų, buvo užpiltas betono sluoksniu, slepiama jo laidojimo valanda.

Po R. Kalantos susideginimo 1972 m. vieną birželio naktį autostrados Kaunas-Klaipėda paplentėje, netoli Ariogalos, ant Dubysos šlaito slapta buvo pastatytas metalinis kryžius su užrašu: „Romui Kalantai, pasiaukojusiam už Lietuvą.” Pasitelkę techniką, valdžios atstovai jau netrukus tą paminklą sunaikino.

Įamžinant jo atminimą, 2000 m. liepos 4 d. R. Kalanta apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. 2002 m. gegužės 14-ąją, dalyvaujant prezidentui Valdui Adamkui, atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas” (skulptorius Ro­bertas Antinis, architektas Saulius Juškys). Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir Lietuvos sąjūdžio užsakymų šiomis dienomis pagamintas R. Kalantos vardo medalis, kuris bus teikia­mas už pilietiškumą ir visuomeninę veiklą.

Gegužės 13–14 dienomis Vytauto Didžiojo karo muziejuje vyko tarptautinė konferencija „Atleisti ar pamiršti – susitaikymas su skaudžia praeitimi”. Joje kalbėta apie tai, kaip elgtis su skaudžia XX a. istorija – patogiai ją pamiršti ir leisti vešėti atskiroms praeities interpretacijoms ar gilintis ieškant atleidimo ir susitarimo? Konferencijoje apmąstytas nusistovėjęs ir viešai prigi­jęs istorinis Antrojo pasaulinio karo naratyvas, įterpiant mažąsias, individualias atminties istorijas.

Vytauto Didžiojo universiteto Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro surengtoje konferencijoje dalyvavo ir pranešimus skaitė istorikai bei mokslininkai iš Čekijos, Izraelio, Ukrainos, Sakartvelo, Vokietijos. Renginyje dalyvavo ir Eliyahu Ripsas – asmuo, kuris įkvėptas prieš sovietų invaziją Čekoslovakijoje protestavusio ir 1968 m. Prahoje susideginusio studento Jano Palacho 1969 m.  bandė susideginti Rygoje, bet liko gyvas, nes jį užgesino praeiviai. Jis buvo įkalintas, gydomas psichiatrijos ligoninėje, o 1972 m. emigravo į Izraelį.

Surengtos net kelios parodos

Karo muziejuje šių renginių išvakarėse buvo atidarytos dvi ypatingos parodos – tai instaliacija „Akiplėšos. Bebaimiai. Maištininkai” apie XX a. 8-ojo dešimtmečio jaunimą, kovojusį prieš sustabarėjusią sovietinę santvarką bei pasipriešinimo sovietams atminti skirta paroda „Opozicijos komunistinei valdžiai kaleidoskopas”. Šios parodos primena, kaip praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, sparčiai keičiantis jaunimo vertybėms, plintant maksimalizmui ir išorinės laisvės siekiui, paplito hipių judėjimas, o jaunimas tapo kontrkultūra sovietinei kultūrai ir, protestuodamas prieš gyvenimo normas, išėjo į gatves visame pasaulyje.

Karo muziejaus paroda-instaliacija „Akiplėšos. Bebaimiai. Maištinin­kai” supažindina lankytojus su Lietuvos jaunimo pasipriešinimo sovietinei santvarkai išraiškos formomis bei tokio pasipriešinimo slopinimo priemonėmis. Joje per įvairias muziejines vertybes pasakojama apie hipiuojančius jaunuolius, savo išvaizda, drabužiais, klausoma muzika ir elgesiu to meto Lietuvoje kovojusius prieš sustabarėjusią santvarką, kuri juos ir pavertė akiplėšomis, bebaimiais bei maištininkais. Ča ir to meto odinės striukės, džinsai, sportbačiai, gitaros, juostiniai magnetofonai bei įrankiai per ilgiems plaukams nukirpti.

Antrojoje parodoje pristatomi spaudos modeliai bei įranga, kuri buvo naudojama sovietmečiu nepriklausomiems leidiniams Čekoslovakijoje ir Vengrijoje leisti. Ji išsamiai supažindina su savilaida (rus. „samizdat”) bei tuometiniais opoziciniais Lietuvos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos bei Ukrainos simboliais.

Parodoje taip pat yra speciali skiltis, skirta protesto prieš sovietinę sistemą aukoms, laisvajai profesinei sąjungai „Solidarność” Lenkijoje bei įvy­kiams Maidano aikštėje Kijeve atminti. Eksponatai atkeliavo iš Libri Prohibiti bibliotekos Prahoje, taip pat iš Europos solidarumo centro Gdanske ir Brėmeno universiteto archyvų, o dalį parodoje pristatomos medžiagos surinko pats Kovo 11-osios Akto signataras Petras Vaitiekūnas, kuris ekrane pasakoja apie šią savo veiklą.

Naują parodą prisiminti 50 metų senumo įvykius parengė ir prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus. Joje pristatomi garsieji Čekoslovakijos avangardistai – čekas Milanas Knížákas ir slovakas Rudolfas Sikora. Šie menininkai simbolizuoja atgimimo procesus Čekoslovakijos visuomenėje ir Prahos pavasarį, pastangas per meną demokratizuoti šalį ir palaipsniui išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos įtakos.

M.  Knížákas yra performanso meistras, skulptorius, muzikas, instaliacijų kūrėjas, disidentas, meno teore­tikas, pedagogas, surengęs vienus pirmųjų tuometinėje Čekoslovakijoje performansus. Jį išgarsino tokios veiklos, kaip muzikos išardymas, leidžiant subraižytus vinilus, mados atnaujinimas, aplinkų kūrimas ir jų tarpusavio deriniai, siekiant peržengti ribas, kurios skyrė dailę, muziką, žaidimą ar ritualines apeigas.

R. Sikora – vienas pagrindinių Slovakijos šiuolaikinio meno kūrėjų ir  vie­nas svarbiausių Čekoslovakijos vaizduojamosios dailės atstovų XX amžiuje, aktyviai veikęs neoficialioje alternatyviojo meno scenoje. Ši paroda, kurios kuratorė yra Rasa Žukienė – apskritai pirmoji Čekoslovakijos avan­gardo paroda Lietuvoje, kurią padėjo parengti Prahos miesto galerija ir Čekijos Respublikos ambasada Lietuvoje.

Sukakčiai – koncertai, roko opera ir spektaklis

Abu Kalantinių savaitgalio vakarus būta ir daug muzikinių renginių. Laisvės alėjoje įrengtoje scenoje kauniečiams ir miesto svečiams surengtas koncertas „Made in Kaunas”, kuriame dalyvavo Kauno bigbendas ir valstybinis choras „Vilnius”. Programa „Ma­de in Kaunas” pasakojo apie laiką ir muzikantus Kaune, kai į pasaulį buvo žiūrima kitomis akimis, turtai matuo­jami ne pinigais, o laisve veikti. Koncerto metu prisimintos muzikinės roko grupės „Gėlių vaikai”, „Aitvarai”, „Gintarėliai”, „Eglutės” ir kiti, skambėjo populiariausių 7-o dešimtmečio bigbyto dainų ir specialios aranžuotės.

Antrojo koncerto metu skambėjo populiarios dainos, kurias atliko žinomi atlikėjai Česlovas Gabalis, Jeronimas Milius, Povilas Meškėla, taip pat klausytojai išgirdo grupes „Poliarizuoti stiklai” ir patriotinio roko grupę „Thundertale”. Nudžiugino ir Muziki­nis teatras, sukakties proga pakvietęs žiūrovus į roko operos „1972” premjerą.      

Kompozitoriaus Kipro Mašanausko roko opera „1972” apie Kauno pava­sario įvykius netapo tik proginiu viena­dieniu renginiu – jau seniai neteko girdėti tokių audringų ir taip ilgai užtrukusių ovacijų po spektaklio. Kūrinyje pasakojama apie to meto kartą, kuri dažnai atsidurdavo visuomenės paraštėse. Tai buvo  neišsilavinę, bet apsiskaitę, ne muzikantai, bet grojantys, ne poetai, bet rašantys, o laisvė jiems visų pirma reiškė laisvę išreikšti save. Žinoma, sistema tokios saviraiškos nepripažino ir stengėsi ją užgniauž­ti, tad jų laisvės kova tapo bandymu išlikti savimi.

Naujoji roko opera puikiai atsklei­džia, kaip sovietinė santvarka naikino jausmų, minčių, žodžio ir elgsenos laisvę, o šie jauni žmonės ir jų nevaržomo gyvenimo troškimas, jų baimės sto­ka ar didžiulis laisvės troškulys ir budino laisvės idėjas. Roko opera „1972” yra meninė to laikmečio išraiška, alsuojanti protesto dvasia ir jaunatviška energija bei unikalus muzikinis eksperimentas, apjungiantis dokumentiką ir fikciją, skambant šiuolaikiškai interpretuotai psichodelinio roko klasikai. Neabejotinai šis kūrinys dar ilgai išliks teatro repertuare.

Pasistengė ne tik Muzikinis teatras – premjerą parengė ir Kauno nacionalinis dramos teatras. Režisierius Jonas Tertelis ir dramaturgas Andrius Jevsejevas Ilgojoje teatro salėje pakvietė į premjerą „Kauno pavasaris’72”. Kūrinyje pagrindinis dėmesys perkeliamas nuo Romo Kalantos asmenybės prie jį supusios visuomenės ir konteksto, susijusio su šiuo protesto aktu. J. Tertelis akcentavo, kad spektaklis nėra dokumentinis ir yra dedikuojamas jaunam žiūrovui.

„Bandėme galvoti apie kontekstą, kuris supo tą įvykį. Galvojome apie priežastis, kas atsitiko, kodėl nutiko, svarstėme apie ankstesnius Vengrijos, Čekoslovakijos įvykius, Sąjūdį. Prasidėjus repeticijoms kilęs karas Ukrainoje dar kitaip privertė pasižiūrėti į istoriją, įvykius, nes turbūt ta istorija vis dar tęsiasi, kažkas dar nėra išspręsta”, – sakė premjeros išvakarėse dramaturgas.

Įspūdingiausias renginys – Centrinio pašto rūmuose

Jeigu reikėtų įvardinti vieną vienintelį patį įdomiausią visų trijų dienų Kalantinių savaitgalio renginį, tai būtų naujosios „Kaunas – Europos sostinė 2022” parodos, pavadintos „1972. Pramušti sieną” atidarymas Centrinia­me pašte. Ir pats atidarymas, kurį savo apsilankymu pagerbė prezidentas Gitanas Nausėda, ir naujoji paroda stulbina, džiugina ir leidžia pajusti, kad Lietuva jau puikiai išmokusi rengti tokio lygio renginius, o turint galvoje ir jau nuo anksčiau čia, Kaune vykstančias Marinos Abramovič, Williamo Kendritge’o Yoko Ono ir kitas parodas, akivaizdu, kad būtent Laikinoji sostinė šiemet yra ir Europos meno sostinė.

Naujoji paroda taip pat labai glaudžiai siejasi su R. Kalanta, ir kai kurie jos eksponatai itin jautriai paveikia žiūrovą. Čia yra įskilusi gitara, kuria Romas mokėsi groti, yra jo akiniai nuo saulės, yra susideginimo vietoje rasti ir KGB konfiskuoti, o vėliau motinai atiduoti drabužių likučiai, yra jo kišenėje buvusios trys monetos ir autobuso nuolatinis bilietas. Stende – ir tų metų gegužės 14-osios kalendoriaus lapelis, o šalia, 15 dienos lapelyje – artimųjų ranka tada įrašyti žodžiai: „4 val. ryto mirė mūsų Romas”. 

„Sveiki, gėlių vaikai, ir sveiki jų palikuonys”, – taip susirinkusius į Kauno centrinio pašto operacijų salę visus sveikino šios parodos kuratorė prof. dr. Rasa Žukienė. Būtent ji su padėjėjais atliko milžinišką darbą rengiant šią didelės apimties parodą, kuri iki pat vasaros pabaigos nukels žiūrovą į septintojo ir aštuntojo dešimtmečių nepaklusniųjų ir pasipriešinusiųjų sistemai žmonių bendruomenes: jaunimo roko muzikos grupes, Kauno dramos ir  pantomimos  aktorius, dailininkus, maištingus hipius.

Parodą pradėjo netikėtas muzikinis pasirodymas – savo gausios sintezatorių kolekcijos eksponatus, tarp kurių – ir autentiški Lietuvoje kurti instrumentai, pristatė broliai Motiejus, Mykolas ir Benediktas Bazarai. Padėkoję už nepriklausomybės vaikų jau gimstant atsineštą laisvę kurti tai, ką ir kaip nori, broliai nukėlė klausytojus į 1980-uosius, kai Kauno muzikiniame teatre debiutavo elektroninės muzikos grupė „Argo”.

Per du tarpukarį menančio pastato aukštus išsidėsčiusi paroda „1972. Pramušti sieną” – tai ir gausus tapybos darbų kiekis, ir fotografijos, masinio ir savadarbio mados ir papuošalų dizaino pavyzdžiai, ir muzikos instrumentai bei patys kūriniai, ir savilaidos žurnalai bei koncertų plakatai, ir auten­tiški Kauno pavasario įvykius menantys daiktai. Parodoje atskiras dėmesys skirtas ir 1972-aisiais pradėtai leisti pogrindinei Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai, pasauliui išsamiai pasakojusiai apie sovietų nusikaltimus okupuotoje Lietuvoje.

Parodoje eksponuojami dailininkų Vaidoto Žuko, Edmundo Frėjaus, Vinco Kisarausko ir kitų tapyba, Romualdo Požerskio fotografijos, taip pat instrumentai, žurnalai, nuotraukos, kiti hipių laikus menantys objektai iš asmeninių Kęstučio Ignatavičiaus, Kristupo Petkūno ir kitų kolekcijų, gausus Kauno pantomimos teatro archyvas.

R. Žukienei pavyko surinkti išties įspūdingą parodos komandą – R. Kalantos atminimui skirtą dalį kuruoja  menotyrininkė  Rimantė Tamoliūnienė (Kauno apskrities viešoji biblioteka), dailės ir fotografijos kūrinius parodai kartu su R. Žukiene  parinko menotyrininkė Genovaitė Bartulienė (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus), teatro ir pantomimos sritį kuruoja menotyrininkas doc. dr. Edgaras Klivis (VDU), muzikos – kompozi­torė Zita Bružaitė Kauno „Santaka”), kino programą – kritikas Gedimi­nas Jankauskas (VDU), „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos”  – istorijos dr. Arūnas Streikus (VU).

„Įspūdingiausia man buvo tai, kad beveik kiekvienas vyresnis negu 50 metų žmogus, paklaustas apie Kauną 1972-aisiais, kai ką prisimena – akys sužiba, kaip nori papasakoti. Tiek metų praėjo, ir dar ne viskas išpasakota ir užrašyta. Išgirdau daug pasakojimų, kaip „bananų” gavo Laisvės alėjoje 1972 me­tų gegužės 18 dieną, kaip cypdavo slopintuvai tėvų tranzistoriuje (jie klausėsi vakarietiškų radijo stočių), kaip lindo per tvorą į baldų fabriką, kad pasivogtų lentą gitarai gamintis, kaip klumpes Pravieniškėse kaliniai darė. Daug tokių istorijų”, – pasakojo žurna­listams parodos atidarymo išvakarėse jos kuratorė.

Pasak R. Žukienės, mintis surengti tokią parodą jai kilo jau prieš kelerius metus. „Esu dailės istorikė ir man svar­bu įvykiai, datos, jubiliejai. Kai supratau, kad tais pačiais metais, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine, bus ir Romo Kalantos susideginimo 50-osios metinės, pasiūliau šios parodos idėją. Šią parodą norėjosi dedikuoti Romo Kalantos kartai”, – sakė ji.

Straipsnis skelbtas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2022-ųjų m. Gegužės 28 d. numeryje, nr. 21 (42))