M. McDowell nuotr.

Mirtis ir poezija

Julius Keleras.

Kažkada, kai man buvo keturiolika ir ūmai netekau tėvo, pamenu, vis eidavau naktį tikrinti miegančios mamos, ar ji dar kvėpuoja. Slinkdavau tyliai kaip driežas tamsoje, sustingęs iš siaubo, kad tik neprižadinčiau, nes grįždavo po dviejų darbų vakare kraupiai pavargusi. Dešimtmetis brolis, kurio irgi neteksiu po bemaž keturių dešimtmečių, miegodavo kone nekrutėdamas ant tuo metu madingo ir nepatogaus (miegant išsivažinėdavo) „Jotulės” kampo. Vaikams net ir kraupiausių revoliucijų, ryjančių savo vaikus laikais, visada gerai miegasi, jei neserga ar nesapnuoja košmarų.

Anas įskaudintos paauglystės siaubas nieko bendra neturėjo nei su grožiu, nei su poezija, o greičiausiai, kas natūralu, vien su egzistencine baime, kurios viena sudedamųjų, ir tikrai ne esmingiausių, dalių, buvo savisauga, tai yra, žmogiškas, dar beveik vaikiškas egoizmas. Mirties siaubas turbūt lengviau apibrėžiamas, bent jau remiantis subjektyviomis, racionalizuotomis patirtimis. O gyvenimo siaubas?

Čia neturiu (bet ir turiu) omeny kataklizminių situacijų, asmeninių katastrofų, sociumo duobių, į kurias nuolat įmetami užribio žmonės, nė iš tolo nenutuokiantys apie Nacionalinę dailės galeriją, Lietuvos banko atsargas, nei juo labiau apie to banko pirmininko algą, o tiesiog bandantys galą sudurt su galu (koks gražus frazeologizmas!). Tikriausiai ne juos, daugiau nei pusę milijono Lietuvos gyventojų, gyvenančių žemiau skurdo ribos (2019 m.) turėjo omeny Prezidentas Gitanas Nausėda, neseniai Medininkuose, palaikant retežius nusimetančią baltarusių tautą, surengtame renginyje, sveikinimo kalboje šaipokiškai pastebėdamas, jog va, žiūrėkit, kaip pagerėjo nuo Baltijos kelio laikų mūsų automobiliai. Vansi pastarieji ir yra gerovės valstybės indikatoriai. Klausiau renginį per TV ir galvojau – matyt Ekscelencijai neteko, peršokant iš SEB į Prezidentinį krėslą pavažinėti po skurdžiausias valstybės apylinkes, kur žmonės gyvena iš tų 251 eu per mėnesį minimumo. Sunkoka iš tos sumos imti išsimokėjimui geresnį automobilį.

Štai tada ir susimąstai apie gyvenimo ir mirties siaubą. Viena neabejotina, gyvenimo siaubą patiria kiekvienas, kuriam nedaryta lobotomija, mąstymą ar sprendimo galią gerokai palengvinanti procedūra ar, kitos, į ją panašios. Nesiginčysiu, tikriausiai turi būti ir tų, kuriems ji daryta.

Dabar, po daugelio metų, suvokiu, kad poezija irgi yra tas nematomas kvėpavimas, kurį reikia saugoti. Keltis naktį ir tikrinti – savo ir jos kvėpavimą – tikrai nieko gėdingo. Juk savo ruožtu ji saugo ir mane, ir kitus – skaitančius, kuriančius, gyvenančius. Saugo nuo laikų, kuriuos sunku apibrėžti, tačiau tikriausiai nuo to meto, kai žmogus ėmė skaityti raides, imdamas suprasti, jog tai apie jį, jo pasaulį, esiniją, esančią nesuvokiamai arti ir toli.

Gaila, kad to negaliu pasakyti apie pirmą perskaitytą eiliuotą tekstą, kurį vertė skaityti dėl išsimokslinimo. Ir tuomet, ir dabar esu tikras, kad kai kuriuos dalykus reikia atlikti tam tikru metu. Tarkim, „Hamletas”, kurį programa vertė skaityti devintoje klasėje, tikrai buvo per ankstyvas. Ir ne vien „Hamletas”. Visa literatūros programa buvo sudaryta taip, kad neretas imdavo nekęsti literatūros. Čia imi ir prisimeni T. S. Eliotą, teigusį, kad religiją galima parinkti tik sulaukus pilnametystės, tai yra tuomet, kai žmogus sąmoningai žino ką daro.

Ilgainiui man tapo svarbūs ne autoriai („su poetais nereikia bendrauti, juos reikia skaityti” kažkada programiškai teigė dabar jau nesantis šiame pasaulyje mano brolis Vilius, skaitęs be galo daug geros poezijos ir prozos), o atskiri jų eilėraščiai. Kartais jie išties atlikdavo gelbėtojų funkciją. Štai kaip tą įrodyčiau.

Bestudijuojant antrame (ar trečiame) Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto kurse Kraujo perpylimo stotyje savanoriškai teko duoti kraują. Pasidarė šiek šiek silpna, apie ką, žinoma, buvau įspėtas, tačiau grimzdamas į lengvą nesvarumą ėmiausi ieškot išeities. Mintyse ėmiau deklamuoti mėgstamus eilėraščius. Turėjau prisikaupęs atminty – angliškai, rusiškai, lietuviškai. Iš pastarųjų, karštligiškai atrinktų, kraujodavos metu labiausiai tiko neoklasicistinis, mandelštaminę maršką velkantis ir mano itin mėgstamas, Tomo Venclovos: „Viskas būna ilgai, lyg dulkėto vandens panoramos…” ir dar keli A. Achmatovos eilėraščiai. Jie padėjo, kartojau kaip mantrą tas minutes, kai iš manęs siurbė raudoną skystį, kuris laimingu atveju gali išgelbėt kažkam gyvybę. Kartojau įnirtingai tarsi jie būtų vienintelis išsigelbėjimo ar išganymo būdas. Ir aną tolimą akimirką mirtis buvo toli, o poezija arti, gal net taip kaip niekada arti.

Mirčiai ištverti nereikia fantazijos. Tikrovė ją kompensuoja su kaupu, mainais pasiūlydama poeziją, meną, žiūrėjimą į debesis, vaiko pirmuosius žingsnius, mylinčiųjų akių blizgesį, vilnelių raibuliavimą ežere ir kitus dūšiai mielus romantizmus…. Ir taip mes (ar jūs, ar aš) vėl grįžtame prie poezijos, prie kurios neprisilietę, aiman, lieka beturčiai širviškąja prasme („Aš didelius lobius valdau”).

„Mirtis neateina, ji čia” – rašė Liūnė Sutema, didžioji pesimistė, kuriai poezija buvo kaip skydas nuo persekiojusių gyvenimo tragedijų, kurių taurę ji išgėrė su kaupu. Šiek tiek mizantropiška, intravertiška asmenybė, kurią slėgė brolio Henriko Nagio šlovė. Turbūt tai ir skatino rašyt, nepasiduot, ištvert, patirt visa tai, ko nemėgsta mirtis.

Kalbėjimas apie mirtį yra visoks – privatus, neprivatus, nekrologinis, filologinis, aiškus, suveltas, girtas, sarkastiškas. Jis gali būti visoks. Tiesiog privalo toks būti. Poetai renkasi savo kodą, distanciją ir artikuliaciją.

„Mirtis yra jūra” (nuo Š. Bodlero laikų kartojama metafora) – yra toks vienas Elenos Karnauskaitės eilėraštis, tačiau mums, negyvenantiems pajūryje, kaip Elena, ji gali tapti abstrakcija, todėl, lengviau patikime Liūnės Sutemos žodžiais: „mirtis neateina, ji čia”. Tuomet pasijuntame, tarsi ji, t.y. mirtis slypėtų viename spintos skyrių ar dantų pastoje. Geras poetas gali (ir turi) įtikinti.

„Iki keturiasdešimties labai bijojau mirties”, rašė Sigitas Geda atvirlaiškyje Albinui Žukauskui. Prieš kokių trisdešimt penkerius metus aptikau tą atvirlaiškį lankydamasis pas universiteto laikų studijų bičiulį, dirbusį Vilniaus rašytojų muziejuje. Toje įstaigoje buvo katalogizuojamas rašytojų palikimas – laiškai, rankraščiai ir kt. Turėjau neatsargumo paklausti Sigito apie tą sakinį, juolab jis mėgdavo pasakoti apie Albiną Žukauską kaip poetą, Vilniuje geriausiai ruošdavusį grogą. Ką atsakė Sigitas? Iš pradžių lengvai pyktelėjo – juk kažkas drįso knistis po jo archyvą, tegu ir dovanotą valstybei, tačiau greitai atlyžęs, kas būdavo jam būdinga, perėjo į kontrataką: „Juliau, o tu nebijai mirties?” Teko sudėti ginklus. Manau, nors nebepamenu.

Atomazgai norėčiau pasinaudoti įspūdingu Rimvydo Šilbajorio inkliuzu. […] „Bernardas Brazdžionis. Dar vaikas gimnazijoj skaičiau Brazdžionį ir labai panorau numirti. Mirtis atrodė kaip graudi ir tobula, jauki ir mylinti poetiškos amžinybės vizija. Mąsčiau jo eilutę ,,Kaip Dievo mintys susirinksim pas duris” ir svajojau apie laimę būti Dievo mintim, besiprašančia į Jo paties namus. Logika čia, aišku, nesvarbu. Svarbu tas raminantis namo grįžtančios sielos graudumas. Mirtis kaip sugrįžimas iš kokios tai tremties, kuri vadinasi gyvenimu, žinoma, yra sena romantiška idėja, ir Brazdžionis buvo tos idėjos lietuviškas dainius. Bet būti romantiku mano amžiuj atrodė kaip normalus žmogaus stovis, todėl šventai tikėjau Brazdžionio žodžiais, kad „pakvies, pakvies namo mane / Vienąkart sesuo juoda”. Toji sesuo mirtis jo eilėse atrodė kaip sesuo-motina, parsivedanti vaiką: „Na, eime. Duok ranką. Vakaras. Pasakyk sudie. Sudie. Baigęs blėst žėrės ugniakuras. Švystels krintanti žvaigždė”. Skaičiau, kaip „gėlės miršta, jos numiršta, o aš ne. Gėlės, imkit numarinkit ir mane”, ir man atrodė, kad negali būti didesnės laimės, kaip būti persmelktu ir užmigdytu bevystančių žiedų mirtimi.”

eFoto.lt nuotr.