Nepaprastas bėgimas

Baltijos keliui skirtų minėjimų Čikagoje būta įvairių – gausesnių ir kuklesnių, lietui pliaupiant ir saulei šviečiant. Bet šis, beveik pusmetį planuotas ir rugpjūčio 24-osios sekmadienį įgyvendintas Čikagos lietuvių bėgimo klubo sumanymas bene labiausiai atitiko Baltijos kelio dvasią – ne kalbėti, o veikti. Nuo pietų iki šiaurės miestą perbėgę dalyviai visi kaip vienas tvirtino: „tai buvo kažkas nepaprasto“.   

Bėgte per Čikagą – Baltijos kelio garbei

Algimantas Remeika.

Bėgimas, minint Baltijos kelią, įvyko. Sumanėme tai dar kovo mėnesį, kai, užbaigdami bėgimą, skirtą Kovo 11-osios akto 35-mečiui, patekome į Lietuvių Bendruomenės glėbį. Lemonte pasitinkančiųjų mus entuziazmo banga nešė mintimis į ateitį. Kovo 11-osios bėgimui sudarėme maršutą, jungiantį svarbias lietuviams vietas: Šaulių namai, Jaunimo centras, Dariaus ir Girėno paminklas, Balzeko muziejus ir Stelmužės ąžuoliukas prie jo, „Draugo“ redakcija, Tautinės kapinės ir Pasaulio lietuvių centras (PLC).  Sutikimas PLC – neįtikėtinai įspūdinga akcijos kulminacija – įtikino, kad tokie renginiai yra reikšmingi mūsų tautiečiams. Kodėl gi kažko panašaus nepadarius didingojo Baltijos kelio garbei? Bėgimą pradėjome planuoti jau ankstyvą pavasarį. Oficiali maratono distancija yra 26,2 mylios, arba 42 km 195 m.  Artėjančios 36-osios Baltijos kelio metinės kuždėjo – reikia įveikti 36 mylias (58 km).

Siekėme bendrystės

Sumanymo esmė – organizuoti akciją taip, kad tai būtų bendrumo išbandymas. Kai bėgikai lenktyniauja, varžosi, jie kovoja dėl asmeninio rezultato, o mums buvo svarbu pasiekti tikslą bendrai. Suvienijus pastangas, įveikti simbolišką, ilgą kelią ne galynėjantis tarpusavyje, o veikiant visiems kaip vienas, kaip motyvuota komanda, kurios jokios kliūtys nesustabdys.   Dalyvaudami Relay Iowa bėgimuose (339 mylios per tris dienas), bėgdami ir dieną, ir naktį, jau turėdami patirties Nepriklausomybės atkūrimo 35-čiui skirtame bėgime, žinome tą ypatingą jausmą, tą entuziazmą, kuris veda bendraminčius per kliūtis ir išbandymus. Viskas vyksta estafetės principu, kai vienu metu bėga du ar trys, kas keletą mylių pasikeičiantys bėgikai. Kiti važiuoja transportu, pasitinka atbėgančius sutartoje vietoje, keičia juos, ir taip nuolat vyksta judėjimas maršrutu. Labai norėjome įtraukti savo brolius ir seseris – latvius ir estus, kartu simboliškai būti Baltijos kelyje, kaip tada, 1989 m. rugpjūčio 23 d.

Nebuvo lengva surinkti visų Baltijos šalių atstovų komandą. Tai – ne kaip pas mus, Čikagos lietuvių bėgimo klube, kur tik ištark žodį apie sumanymą, ir jau, žiūrėk, renkasi bėgikai. Ryšių su latviais ir estais pradėjome ieškoti dar gegužės mėnesį. Iš konsulato darbuotuojų, ankstesnių Baltijos kelio minėjimų organizatorių gavau porą kontaktų, tačiau nei raštiški kreipimaisi, nei bandymai prisiskambinti nebuvo sėkmingi. Teko važiuoti pas juos – į Latvijos Bendruomenės centrą, į Estų namus. Atrodė, sėkmė užmezgant ryšį – jau čia pat. Rekomenduotas latvių atstovas entuziastingai pažadėjo dalyvauti pats bei rasti daugiau bėgikų. Estai davė tik vienos moters, vardu Maria, telefoną. Sakė, ji – maratonininkė. Daugiau – jokių rekomendacijų, tik pažadai paskelbti žinią bendruomenėse.

Formuojasi komanda

Belaukiant gerų žinių, prasidėjo Pasaulio lietuvių žaidynės Palangoje. Taip ir atėjo liepos pabaiga. Entuziastingasis latvis galiausiai pasakė negalintis niekuo padėti, o estai visai tylėjo. Maria, atsakydama į pirmają žinutę, patvirtino: „I’m in“. (Gyvenimo dėsnis: nelauk, imk, kai duoda. Galėjau gi jau prieš tris mėnesius skambinti Mariai, būtų buvę mažiau streso.). O paskui  Ilona, nuėjusi tvarkyti banko reikalų, išsikalbėjo su Julia, bankininke iš Latvijos, ir ta iš karto tapo mūsų akcijos dalyve. Šių dviejų moterų dėka ir pradėjo formuotis tarptautinė komanda. Likus savaitei iki maratono, jau žinojome, kad turime vieną latvių atstovę ir dvi estes. Virtualiame susitikime susipažinome, papasakojome joms, kaip viskas vyks. Užduoti klausimai sukėlė abejonę – ar visos tikrai dalyvaus. Bet atsitiko priešingai. Bėgimo išvakarėse į komandą pasiprašė Julios dukra, ir dar viena estė. O lietuviškoje pusėje dalyvių, deja, sumažėjo. Rugpjūčio 24-ąją 7 val. ryte į susitikimo vietą atvyko 14 bėgimo dalyvių: estės Maria, Evelin ir Kristiin, latvės Ketrija ir Julia su 15 metų dukra Sofia, ir mes, Čikagos lietuvių bėgimo klubo atstovai: Ilona, Inesa, Joana, Jotvingė, Rita, Rimvydas, Saulius, Algimantas. Palydėti atvykusi šaulė Silvija taip pat pasiryžo dalyvauti.

Mokykliniu autobusiuku, kurį geranoriškai vairavo Kęstutis, pajudėjome į starto vietą – prie Dariaus ir Girėno paminklo. Fotografavimasis, džiugus klegesys, ypatingas jausmas, kad štai – tuoj prasidės, bet ir nerimas – vėluojame, o juk viskas turi būti pagal planą. Padarėme „vartelius“ ir pradėjome. „Varteliais“ mes vadiname tai, kuo patys save pagerbiame – dvi eilutės dalyvių rankomis sudaro arką, po kuria pasilenkdami pradeda bėgimą tie, kurie stovi eilučių gale – vienas paskui kitą pralenda kaip šokyje „Grandinėlė“ ir bėga. Tokiais „varteliais“ mes ir sutikinėjame tuos, kurie baigia savo atkarpą. Kaip į kelionę – pro vartus išeini, pro vartus sugrįžti.

Bėgimo trasa – pro baltiškas vietas

Bėgimas buvo detaliai suplanuotas. Galvojome apie įvairius maršrutus, ir pradžioje starto vieta buvome pasirinkę Lietuvos generalinį konsulato miesto centre. Tačiau pradžioje nesisekė rasti latvių ir estų bėgikų; be to, tą patį sekmadienį vyko Čikagos triatlonas – tai nulėmė apsisprendimą pradėti maratoną Marquette Parke ir tiesiausiu keliu pro Latvių bendruomenės centrą judėti link Estų namų. Pradėjome bėgimą beveik pusvalandį vėluodami, bet į Estų namus atvykome tiksliai numatytu laiku. Septynių valandų kelionė driekėsi pro Švč. M. Marijos Gimimo bažnyčią, Jaunimo centrą, Šaulių namus, sustojome pasisveikinti su Latvių Bendruomenės nariais jų centre. Visa tai – nejučiomis prabėgęs laikas. Rikiavomės paskutiniems porai šimtų metrų link Estų namų galvodami – kaip gera, kai su kilniomis mintimis susiburia entuziastingi žmonės, ir veikia kartu. Kiek daug mes turime papasakoti vienas kitam! Iki tol nepažįstami, niekada nesimatę, iš karto tapome draugais. Kalbos netilo nei bėgant, nei važiuojant autobusiuku. Rimvydas su Sauliumi mūsų bėgimo viešnioms, matyt, labai patiko, jos nuoširdžiai klegėjo: „lietuviai – geriausi“.

Dalyviai „grobė“ mylias

Pagal planą turėjome bėgti po tris, nešdami mūsų valstybių vėliavas. Tačiau entuziazmas ignoravo sumanymą. Bėgome ir po keturis, ir po daugiau vienu metu. Laikantis plano, kievienam dalyviui būtų tekę įveikti po 9 mylias.  Tačiau po etapo bėgikų nebuvo įmanoma sulaikyti – moterys ir vyrai bėgo kiek tik panorėjo, įveikdami, aišku, po gerokai daugiau nei planuotos 9 mylios. Julia, startavusi iš pat pradžių, bėgo 18 mylių iki Latvių Bendruomenės centro; bebėgdama griuvo, susižeidė kelį, bet nesustojo. Ir  Ilona su Joana, Rimvydas su Sauliumi „grobė“ mylias. Tam buvo priežastis – artėjantis Čikagos maratonas. Kiekvienas turi savo pasiruošimo planą, ir jame, likus keletui savaičių iki didžiojo bėgimo, būtinai yra ilgesnės distancijos. Kai kuriems Baltijos kelio bėgimas buvo tarsi pasiruošimo maratonui treniruotė.

Kai palikome svetingus latvius ir leidomės į antrają kelionės atkarpą, natūraliai nuslūgo adrenalino audros, pradėjo jaustis nuovargis, tačiau raginti perimti estafetę dalyvių nereikėjo. Tik pažvelgi į komandą, ir girdi: „Dabar mes“. Tada šokam iš autobusiuko, darom „vartelius“, sutinkam atbėgančius, palydime išbėgančius, ir judame į tolimesnį pasitikimo tašką.

Didesnę dalį distancijos per miestą teko bėgti šaligatviais. Western Avenue  jie nelabai tvarkingi, teko „kartis“ per užtvėrimus. Šiaurinėje dalyje ir aplinka, ir žmonių reakcija buvo šventiška. Policininkas pristabdė savo automobilį, kalbino, įvardino vėliavas – ir nesuklydo. Praeivių šypsenos, pravažiuojančių signalai reiškė – mus mato, ir, matyt, žino, kas vyksta. Kai dingo šaligatviai,  teko bėgti žolėtomis pakelėmis ar net kelkrašte. Trasa buvo patikrinta, pravažiuota, tačiau nebuvo galimybių išvengti tokių vietų. (Pvz., Milwaukee Avenue toliau už miesto šaligavių nėra, tad tęsėme bėgimą Talcott Rd., bet ir ten šalikelių nepavyko išvengti). Tie nepatogumai nė vieno iš mūsų nė minutei nesustabdė. Nebuvo mažiausios abejonės ar priekaišto – gal nesaugu, gal negerai…  Atsargiai, prieš eismą, brovėmės pirmyn, o atidus pravažiuojančiųjų dėmesys vėlgi reiškė – mato ir gerbia.

Darysime vėl ir vėl

Paskutinį etapą bėgantys Ilona, Kristiin ir Rimvydas artėjo, mes laukėme jų ties įvažiavimu į Estonian Lane. Matant juos atbėgančius, apėmė graudulys – štai ir viskas. Taip jau būna po didesnio išbandymo, taip būna finišuojant maratone, kai jausmai liejasi kartu su ašaromis. Visi kartu užbaigėme savo misiją – švęsti Baltijos kelią nugalint iššūkius. Su kieviena mylia mūsų kelionė trumpėjo. Mes vis tolstame nuo dienos, kai vyko Baltijos kelias. Bet atminimo gijos, tvirtinamos darbais, negali nutrūkti – kad ir kiek benutoltume laike.

Nežinau kas buvo jos, tos dvi merginos su Trispalve, kurios, atvykusios mūsų pasitikti, kartu nubėgo paskutiniuosius porą šimtų metrų… Bet ačiū joms! Toliau – sutinkančiųjų šūksniai, sveikinimai, nuotraukos (oi, kaip nelengva pozuoti). Klausėme gražių kalbų, susipažinome su naujuoju konsulato darbuotuoju ryšiams su bendruomene Saulium Jeskelevičiumi. Miela buvo matyti tiek daug lietuvių Estų namuose. Bėgusiems buvo įteikti Baltijos kelio atminimo ženklai. Visi bėgikai turi daugybę įdomių asmeninių patirčių, tačiau atsisveikindami sakė: „tai buvo kažkas nepaprasto, tai būtinai darysime vėl ir vėl.“

Dalyvių vardu – nuolanki padėka visiems rėmusiems, palaikiusiems, atėjusiems išlydėti ir pasitikti: JAV LB Marquette Parko apylinkei, kun. Jauniui Kelpšui, ištikimiems mūsų sekėjams Ritai ir Antanui Rašymams, latvių bei estų bendruomenių atstovams, JAV LB Waukegan-Lake County apylinkei, JAV LB Vidurio Vakarų Apygardai, Baltic Way komitetui, Baltic Unit – Lithuanian National Guard Abroad, LR generaliniam konsulatui Čikagoje.