Pokalbiai su filologijos nesugadintais poetais apie poeziją ir gyvenimą. Iš susitikimo su Liutauru Degė­siu, Kornelijumi Plateliu ir Alvydu Šlepiku Ziono lietuvių liuteronų pa­ra­pijos salėje gegužės 17 d.

Danguolė Norkūnienė.

Prisistatymai

Liutauras Degėsys. Poetas, romanistas, eseistas, filosofijos mokslų daktaras, monografijų, mokslinių straipsnių ir vadovėlių autorius. 8 poezijos knygos, 3 esė rinkiniai, 2 romanai. Studentų buvo išrinktas geriausiu metų dėstytoju.

(„Po trijų paskaitų aš supratau, kad jis yra genijus”,

– iš studentų komentarų socialiniuose tinkluose. Aut. pastaba.)                               

Dėstytojauju Vytauto Didžiojo universitete. Po paskaitų dirbu įvairiuose tinklalapiuose, rašau presti­ži­niam žurnalui IQ, daug važinėju. Keturis mėnesius nebūnu Lietuvoje. Kai grįžtu, suprantu, kokioje nuosta­bioje šalyje gyvenu – ramu, saugu. Siū­lau paban­dyti ir jums. Kaip pradėjau rašyti? Skaityti pradė­jau nuo ket­verių metų, mano pirmoji perskaityta knyga buvo Theodore Dreiser „Amerikietiškoji tragedija”. Man pa­čiam keista, ką aš ten supratau, bet tėvai vaikystėje kažkodėl man nepir­ko vaikiškų knygų, ir aš iki dvylikos metų maniau, kad knygos neskirstomos į suaugusiems ir vaikams.      

Trejus metus dirbau Trečiojo amžiaus universitete, ir man tai buvo labai įdomu – turėjom visokių projektų, esame išleidę net knygų. Sun­kiau­sia buvo išmokyti studentus nerašyti kaip Baltušis ar Maironis, nes jie ma­nė, kad turi rašyti būtent taip. Skai­čiau paskaitas 8 metus, kai dirbau Europos Taryboje, susidariau vaizdą, kaip gyvena ir kaip atrodo mokytojai Europoje.

Dabar daugiau rašau prozą nei poeziją, poezija yra tik gyvenimo būdas.

Kornelijus Platelis. Vaizduoja­mo­sios poetikos meist­ras, Nacio­nalinės kultūros ir meno premijos laureatas. 10 poezijos knygų autorius.

Rašyti pradėjau gana vėlai, studijuo­damas kokiam antram kurse. Kai pradėjau rašyti, kaip jaunas žmogus galvojau, kad kažkas man išeina, bet dabar manau, kad nieko gero man ten neišeidavo. Esu inžinierius, gana daug metų ragavęs statybų inžinieriaus duonos, bet lygiagrečiai visą lai­ką rašiau. Kai prasidėjo Sąjūdis, įsijungiau į tą veiklą. Gyvenau Druski­ninkuose ir jau buvau išleidęs keletą knygų, tad buvau išrinktas į miesto tarybą atsakingu už kultūrą ir švie­timą. Tuomet ėmiau organizuoti poe­tinį Druskininkų rudenį, nes privatizacija dar nebuvo įvykusi ir visas miestas buvo tavo rankose. Visokių dalykų ten prisigalvodavome. (Festi­valio metu kursuodavo specialūs pi­nigai, kurie vadinosi korneliais. Jie buvo panašūs į dolerį, tik vietoj Wa­shingtono būdavo Kornelijaus portretas. Už tuos pinigus festivalyje būdavo galima įsigyti alaus ir vyno. Aut. pastaba.) Festivalis prigijo, ir šiemet jau bus 30-asis.

Dirbau Švietimo ir mokslo ministerijoje, porą metų buvau švietimo ir mokslo ministras, per tuos metus spėjau padirbėti trijose vyriausybė­se. Ir visą laiką rašiau poeziją ir ver­čiau daugiausiai iš anglų kalbos. Mano knygos yra išverstos ir išleistos kitomis kalbomis įvairiose šalyse, trys iš jų – JAV.

Poezijos rinkinį „Įtrūkusios mė­ne­sienos” išleidau pernai, ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas pripažino ją kūrybiškiausia metų knyga. Tad Vilniaus knygų mugėje buvau labai populiarus, ir mane daug rodė per televizorių. (Knyga – teatras. Poezija yra prabanga. Eilėraščiai džiu­gina vizualiniu grožiu ir jų nesu­maišysi su niekuo kitu, – taip knygą „Įtrūkusios mėnesienos” įvertino kritikai. Aut. pastaba.)

Vis dar rašau, bet nebe taip intensyviai. Tokio amžiaus sulaukus, mažiau bepagauni tos ore plevenan­čios poezijos. Bet kadangi kaip ir visi poetai esu didelis tinginys, tai dar ne­siimu rašyti prozos.

Alvydas Šlepikas. Rašytojas, režisierius, aktorius, scenaristas, filmų kūrėjas, populiarių televizi­jos se­rialų „Nekviesta meilė”, „Drąsos kaina”, „Mote­rų alė­ja” bendraautoris. Jis yra fenomenas tarp Lietu­vos menininkų, gerai vertinamas ir poezijos avangar­duose, ir fotografuojamas žvaigždžių žurnalams.

Aš irgi pradėjau skaityti 4 metų, kaip Liutauras. Mane išmokė dešim­čia metų vyresnė sesuo. Irgi skaičiau laikraščius ir visokias knygas, o pas­kui per labai trumpą laiką perskaičiau visą vaikų literatūrą, kokia buvo mano kaimo bibliotekoje. Taigi pirmoje klasėje neturėjau ką daryti. O pradėjau rašyt todėl, kad mano literatūros ir kalbos mokytojai buvo labai geri. Jie padėjo ir skatino mus rašyti. Mano pirmas honoraras buvo už eilė­raščius, kuriuos mokytojas nunešė į Molėtų rajono laikraštį „Pirmyn”. Ir tada aš susidūriau su tokiu reiškiniu kaip redagavimas, pastebėjau, kad mano eilėraščiai yra truputį pakeisti. Aš taip siaubingai tada įsižeidžiau, ir tas įsižeidimas truko lygiai iki tos dienos, kol atėjo man pirmoji pašto perlaida – 3 rubliai ir 50 kapeikų. Tada aš nusprendžiau, kad galiu gy­venti iš to rašymo, nes honoraras pa­sirodė labai neblogas, tėvas už mėnesio darbą kolchozose tegaudavo 80 rublių.

Kaip gimsta ir pasirašo eilė­raštis? Spontaniškai, ūmai, ar vis­ką reikia iškentėti?

Kornelijus Platelis. Tu pamatai jo viziją. Tada užrašai ir dailini daug kartų, skaitydamas ir įsiklausyda­mas. Yra toks dalykas kaip poetinė klausa.

Tu ir vėl neradai to tako, nepastebėjai įtrūkio
vaizdinių panoramoje, – sako lama. Ko gero.
Nesu apsigimęs lošėjas, nematau prasmės
(ar bijau?) rizikuoti, mesti sielos žetoną į aklo
atsitiktinumo valdas.

Iš susitikimo metu perskaityto eilėraščio
„Kazino Foksvude”

Kažkada su Jono Zdanio (išeivijos poetas, atvyko iš Connecticuto ir dalyvavo šiame susitikime – aut. pastaba) broliu policininku nuėjome į kazino. Buvau skaitęs Tibeto miru­siųjų knygą ir staiga atsiradau tokioje gyvenimiškoje situacijoje su da­mom, kurios šiame eilėraštyje buvo aprengtos tom kazino patarnautojom. Taigi aš tą viziją pirmiausiai tu­rėjau pamatyt ir visus tuos dalykus sudėt į vieną.

Aš stengiuosi vaizduoti, laikau savo poeziją vaizduojamąja. Sten­giuosi iš to, ką aš pavaizduoju, sukelti emociją tam, kuris skaito.

Apie kentėjimą nemėgstu kalbėt, nes jei tu kenti dėl tokio dalyko kaip poezija, tai gal užsiimk kuo nors kitu.

Alvydas Šlepikas. Kiekvienas eilėraštis priklauso nuo impulso. Ki­tą kartą parašai greit, o gali taisyti daug laiko. Ką tik išleisto poezijos rin­kinio „Mano tėvas žūsta” eilė­raš­čiai yra gerokai taisyti, yra kitokie ir skiriasi nuo mano anksčiau para­šytų.

Liutauras Degėsys. Reikia rašy­ti kaip galima mažiau. Per visą gy­venimą esu parašęs tik 200 eilėraščių, maždaug per metus po keturis. Nes eilėraščiai kaip pinigai – kuo jų daugiau, tuo jie greičiau nuvertėja. Infliacija.

Eilėraštis man visiškas transas. Negaliu paaiškinti, kokiu būdu jie atei­na, neplanuoju, atsiranda iš gal­vos. Kaip aš sakau, mano 95 procentai gyvenimo vyksta galvoj. Visų žmonių gyvenimai vyksta galvoj, o ne virtuvėj ar kur nors kitur, kaip jie mano.

„Viena iš temų, kuri vis dar man patinka”, – sako Liutauras De­gėsys.

Ištrauka iš susitikime perskaityto kūrinio:

„Kaip atsitinka, kad mes pra­dedame nekęsti valdžios vien todėl, kad ji valdžia. Taip stilinga ir madinga šmeižti, tyčiotis, nepripažinti. Aiškinti, kad ji ne mūsų, kad mes jos nenorime, kad nerinkom, grasinti jai…

Kodėl taip garbinga išsižadėti valdžios, o paskui lyg niekur nieko pa­siburnojus, pasikeikus, nusiraminti ir eiti į darbą, net pakeliui užsukti pabalsuoti, o paskui visiems girtis, kad balsavome ne už, o prieš, nes už ką nors tiesiog nebuvo už ką balsuoti, nes ten vieni vagys, tinginiai, nevy­kėliai. Ir kad tas balsavimas prieš yra pats teisingiausias, nes už paprastai balsuoja tik susivieniję valstybės priešai, nevykėliai. Nes už balsuoti yra labai paprasta, už suvienija tik tuos, kurie yra patys labai paprasti…

Ateina ateistai pas Dievą į priėmimą ir Dievo sekretorė eina jam pranešti, kad atėjo ateistai.

– Pasakyk  jiems, kad manęs nėra, – sako Die-vas.

Ar negali taip atsitikti ir mums, kad vieną dieną ateisim pas ją, o Valdžia mums pasakys – žinai, manęs nėra. Aš su jumis neturiu jokių reikalų, nes jūs su manimi jokių reikalų neturite”.

Kiek svarbus Jums yra Jūsų skaitytojas? Kaip jis kito gyvenant skirtingose sistemose? Ar Lietuvoj žmonės mažiau skaito? Ar kiek­vie­nas gali rašyti? – Klausimai iš salės.

Kornelijus Platelis. Kai nueini į Vilniaus knygų mugę, atrodo, kad skaitytojų padaugėjo. Sovietiniais laikais, žiūrint į tuos didelius tiražus atrodė, kad mus skaito ir supranta taip, kaip mes rašom. Reikėdavo tru­putį suktai rašyti, apeiti tą cenzūrą ir visą laiką maskuoti. Mes visą laiką manėm, kad mūsų skaitytojas yra toks tylus suokalbininkas. Kai neliko cenzūros ir tapom laisvi, sumažėjo tų skaitytojų, ir tada pamatėm, kad poeziją Lietuvoj skaito taip, kaip vi­sa­me pasaulyje – jokių stebuklų nėra. Poezija tarpsta tose visuomenėse, kur yra priespauda, diktatūra. Tą pui­kiai gali pamatyt nuvažiavęs į kokią Lotynų Ameriką. Teko man būti Nikaragvoje, festivalyje. Mačiau, kaip ten reikia tos poezijos. Susiren­ka koks tūkstantis žmonių, koncertuoja, šoka, dainuoja ir vėliau prasi­de­da poezijos skaitymai. Ir niekas neišeina iš tos aikštės.

Mano pirmoji knyga pasirodė 6 000 egzempliorių tiražu, ir per dvi sa­vaites ji buvo parduota. Kai pasiskai­čiavau, supratau, kad gavau autorinį atlyginimą didesnį nei visas parduotas knygelės tiražas. Tokia buvo sovietinė planinė ekonomika. Antrą kny­gą išleido 5 000 egzempliorių tiražu, ir ji buvo parduota per kelias valandas, aš net pats negavau jos nusipirkti. O štai šešta, septinta knygos, iš­leistos 500 egzempliorių tiražu, buvo pardavinėjamos keli metai.

Liutauras Degėsys. Dabar yra daug visokių priemonių ir techno­logijų pasitikrinti, kiek tave skaito. Jeigu esi išleidęs bent vieną knygą, registruojiesi LATGA, tai tau padeda skaičiuoti. Gali gauti išrašą iš biblio­tekos, kiek kartų tavo knygą skaitė. Tai bent morališkai labai gerai. Yra tokie dalykai kaip socialiniai tinklai. „Facebook” turiu dvi paskyras. Viena yra, kur aš kvailioju, kita – kur dedu savo tekstus. Ten yra skaitliukas ir galiu pažiūrėt išklotinę – kada, kur, kokiu paros metu, kokio amžiaus ir kas skaitė tavo tekstus. Jei aš penktadienį įmetu kokį tekstą, tai man parodo, kad kokie 7 000 žmonių jį perskaitė ar bent atsivertė.

Kai dirbau radijuje, skaitydavau kultūros apžvalgas. Šeštadieniais laidos klausydavosi koks 30 000 žmonių. Tuo metu įsivaizdavau esantis kaip koks Lady Gaga, surenkantis pilną stadioną žmonių.

Kornelijus Platelis. Poezija yra ne informacija. Poezija yra tai, kas tavyje iššaukia tam tikrą suvokimą, tam tikrą pasaulio pamatymą kitaip ir daug intensyviau nei matome kasdieniškom akim. Suvokimas ne tik protu, intelektu, bet ir jausmais. Ma­no poezija yra visada šalia religijos, bet ji nėra religinė. Technika, sako, yra labai erotiška, na, galbūt. Pir­miausia bandai pasiekti tą suvokimą, jei pavyksta man pačiam, gali manyti, kad ir skaitytojui taip nutiks.  Jei pačiam nėra įdomu ką tu rašai, tai ir kitam nebus įdomu.

Alvydas Šlepikas. Rašau ne tik poeziją. Išleidau romaną „Mano vardas Marytė”. Aš nesirinkau tos tema­tikos, ji pati mane pasirinko. Susi­pažinau su žmonėmis, kurie pradėjo pasakoti savo gyvenimus ir verkė. Man atsiskleidė toks didžiulis, absoliučiai nežinotas istorijos plotas. Po karo vokiečių vaikai iš Rytprūsių ėjo per Nemuną, sušalę, alkani ir tikėjosi Lietuvoje išgyventi. Žmonės, kuriuos vadino vilko vaikais. Jų vaikai man pasakojo baisius dalykus, traumatinę patirtį, patikėjo savo gyvenimo pas­laptis. Kažką turėjau daryti su ta me­džiaga, negalėjau neparašyti knygos. Tema pasirodė artima ne tik Lietuvai ir Vokietijai, didelis susidomėjimas yra ir kitose šalyse. Vertimas į anglų kalbą Didžiojoje Britanijoje oficialiai pasirodys birželio 6 d., JAV – liepos 9 d.

(Knyga „Mano vardas Marytė” 2012 m. buvo išrinkta Lietuvos metų knyga. Aut. pastaba.)

Apie pasaulio lietuvių rašytojus ir bendravimą.

Kornelijus Platelis. Reikia pa­laikyti tuos žmones, kurie gyvena ne Lietuvoje, nors jiems konkuruoti lygiu su tais, kurie gyvena toje pačioje kalbinėje aplinkoje, yra sudėtinga. Reikia suderinti tuos renginius, Poe­zijos pavasarius. Apsikeitimas autoriais galėtų būti abiem kryptimis. Yra labai gerų išeivijos poetų, kurie išeivijoje išlaikė mūsų lietuvių litera­tūros tąsą ypač tais metais, kai Lietu­voje literatūra buvo labai suvaržyta.

Liutauras Degėsys. Literatūrą reikia spausdinti, nereikia jos rašyti į stalčių. Neišvengiamai turite tikrinti save ir spausdintis Lietuvoje. Lietu­voje turime daug išlikusių literatūros žurnalų. Spausdinkitės, kreipkitės. Poezijos pavasarių rengimo laikus turime suderinti ir pradėti jau kitais metais. Mes kviečiamės daug autorių iš užsienio, galėtume pasikviesti lietuvius autorius, gyvenančius emigracijoje.