Iš Punsko rajono kilusi ir Lietuvoje studijuojanti Asta Matulevičiūtė į „Šaknis” atvyko įsidėjusi prosenelio brolio nuotrauką ir nedidelę viltį sužinoti daugiau apie jo gyvenimą JAV. Likimas jai padovanojo daug daugiau – susitikimą su gyvais prosenelio brolio anūkais Mary ir George. Tai tik viena iš daugybės prasmingų, lietuvius per amžius jungiančių istorijų, nutikusių per šių metų „Šaknų” ekspediciją Pennsylvanijoje.
Ieško „Šaknų”, randa save
Lukrecijus Tubys.
Baigėsi šių metų ekspedicija „Šaknys”, kurioje būrys jaunų žmonių, vadovaujant Viliui Žalpiui, iškeliavo į Pennsylvania tvarkyti apleistų lietuvių išeivių kapų ir susipažinti su jų istorija. Tai buvo jaudinanti kelionė, prisimena jos dalyviai – ji nepaliko abejingų, praplėtė pasaulėžiūrą ir netgi dovanojo galimybę gyvai susitikti su tolimais giminaičiais. Taip šaknimis susijungė lietuviai JAV, Lietuvoje ir Lenkijoje – gyvieji ir mirusieji.
Rugpjūčio 12 – 17 dienomis vykusioje ekspedicijoje dalyviai aplankė per 15 skirtingų kapinių. Dalis jų buvo stipriai apleistos: daug krūmų, aukštos žolės, nukritę paminklai.
„Kol viena komanda atstatė paminklus, kiti su trimeriais valė kelią, treti su pjūklu pjovė ant antkapių nukritusius medžius”, – pasakoja V. Žalpys pridėdamas, kad kai kuriose kapinėse nuo šiol stovi naujos jų įkaltos atminimo lentelės, žyminčios, kad čia palaidoti išeiviai iš Lietuvos.
Jis taip pat prideda, kad nors kai kurios kapinės iš pirmo žvilgsnio atrodė tvarkingos, taip vertinti būtų netikslu. Pavyzdžiui, Lietuvių tautinėse katalikų kapinėse buvo pradėję augti medžiai, kurie, jeigu nebūtų iškirsti, su laiku nustelbtų ar net išverstų kapavietes.
Gana jautrus vizitas dalyvių laukė Anthracite Heritage muziejuje Scrantone. Ten jie iš arčiau pamatė, kokiomis sąlygomis dirbo ir gyveno 19 a. atvykę lietuviai. Muziejuje dalyviams buvo papasakota apie antracito anglį – tankiausią ir karščiausiai degančią anglį, kurios šiame regione yra daugiausia pasaulyje. Ekskursijos metu buvo parodyta daugybė lietuvių imigrantų nuotraukų ir daiktų, įskaitant Stanislovo Pataluno (dar rašoma Potelunas – aut. past.) dienoraštį, lietuvio kalnakasio darbo drabužius, nuotraukas ir lietuvių imigranto Jono Martinkaus sukonstruotas stakles.
„Tai buvo kelionė laiku”, – prisimena ekspedicijos vadovas.
Varpai ir lietuviškos maldos
Projekto komanda, kurią sudarė Aldas Kriaučiūnas, Emilija Dzerzanauskaitė, Lukas Urbonavičius, iš Punsko rajono kilusios Asta Matulevičiūtė ir Julia Kosa-Valienė, Martynas Valius, Aleksa Skiotys, Brigita Kancleris, Andrius Trunovas, aplankė ir Lietuvių tautinę katalikų bažnyčią.
Ekskursiją dalyviams vedė 80-metis Jonas Yudiskas, kurio tėvas padėjo įkurti atskilusią lietuvių bendruomenę. Bažnyčia, pasakoja V. Žalpys, pradžioje buvo Romos katalikų, o po to atsiskyrė dėl daugelio priežasčių, įskaitant, kad nenorėjo vyskupijai perduoti turimo turto. Pasak V. Žalpio, J. Yudiskas pasidalino ir liūdnu faktu – daugelis grupių, atvykusių iš Lietuvos ir atliekančių čia tyrimus, paima svarbius dokumentus ir jų negrąžina. V. Žalpys teigė pabandys juos sugrąžinti.
Įdomu ir tai, prisimena ekspedicijos vadovas, kad J. Kosaitė-Valienė bažnyčioje rado keletą lietuviškų Švenčiausiosios Motinos Marijos maldų, o gidas pridėjo, kad nors bendruomenė lietuviškai praktiškai nebemoka, ypatingomis progomis naudoja ir lietuvių kalbą.
Beje, švęsdami Žolinę prie Maizeville esančios Our Lady of Siluva bažnyčios, dalyviai prisiminė šią maldą ir pagal Antano Baranausko žodžius sukurtą „Sveika, Marija, Motina Dievo” giesmę. Ir tuomet kai kas stebuklingo nutiko, pasakoja kelionės organizatorius.
„Pradėjo skambėti varpai. Iš pradžių pagalvojome, kaip gali skambėti uždarytos bažnyčios varpai? Bet tuoj pat pažvelgėme traukinio bėgių kryptimi už kelių metrų ir pamatėme lokomotyvą, traukiantį du vežimus su anglimis. Dėl to mums iš nuostabos ant rankų pasišiaušė plaukai. Ar tai buvo atsitiktinumas? Tuomet kiekvienam kilo minčių, ar Marija mums signalizavo, kad mes atiduodame pagarbą paskutinei Šiluvos bažnyčioje vykusiai procesijai? O gal tai buvo anglių kasėjai danguje, siunčiantys mums savo padėką? Tik vienas Dievas galėjo žinoti, bet akimirka buvo stebuklinga”, – prisimena V. Žalpys.
Vėliau prie kolektyvo prisijungė ir Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Čikagoje atstovas Julijonas Matukas bei Asta Zelenkauskaitė.
Atrado giminaičius
Iš Punsko srities, Pristavonių kaimo, kilusi ir Lietuvoje gyvenanti A. Matulevičiūtė skrisdama į JAV įsidėjo ir prosenelio brolio sūnaus Vincento Matulevičiaus nuotrauką. Jai senelio sesė yra pasakojusi apie giminaičius už Atlanto, tačiau kur tiksliai jie gyvena ir ką veikia – nežinojo. Mergina didelių vilčių juos surasti nedėjo, bet giliai širdyje – tyliai tikėjosi. Ir visai netikėtai jau pirmąją ekspedicijos dieną A. Matulevičiūtė prisilietė prie savo giminės šaknų, siekiančių 19-ą amžių.
Duodama interviu vietiniam žurnalistui, mergina papasakojo savo šeimos istoriją ir parodė giminaičio – vietinių vadinto Vincent Matavalage – nuotrauką. „Pasirodo, žurnalistas pažinojo V. Matavalage dukrą Mary ir pažadėjo, kad su ja susisieks. Vakare projekto dalyvius ir lietuvių kilmės vietinius ponia Valinsky pasikvietė vakarienės, o ten atvyko ir žurnalistas kartu su Mary ir jos broliu George. Taip įvyko mūsų susitikimas”, – neįtikėtiną likimo vingį nupasakoja 23-erių A. Matulevičiūtė.
Į aštuntą dešimtį įkopę Mary ir George yra Jurgio Matulevičiaus – Astos prosenelio brolio – anūkai. Jurgis į Pennsylvania, New Philadelphia, atvyko 19 amžiaus viduryje dirbti akmens anglies kasykloje. Mary ir George teigia gerai nepažinoję savo senelio, tačiau žino, kad šis atsikraustė su savo šeima ir mirė apie 50-ies metų, manoma, dėl plaučių ligos. Nei Mary, nei George lietuviškai nekalba, jų tėtis – Vincentas – lietuviškai nemokėjo taip pat. Manoma dėl to, kad dėl ankstyvos Jurgio, Vincento tėčio, mirties.
„Man ši akimirka buvo labai jautri ir net stebuklinga. Niekada nepagalvočiau, kad išvažiavus tiek kilometrų nuo namų atrasiu šeimą, apie kurią mano tetis ir senelis net nieko nežinojo. Taip gera ir taip džiaugiuos, kad sužinojau savo šeimos istoriją ir kad galiu sukurti ryšį su giminaičiais. Esu dekinga šiam projektui, kad padėjo man surasti juos ir taip praturtino mano šeimos gyvenimą ir tiek daug gero atnešė, tikrai pavyko man šio projekto deka atrasti savo šaknis”, – džiugiai įspūdžiais dalijasi Kaune mediciną studijuojanti A. Matulevičiūtė.
Jos teigimu, projektas padovanojo ir gilių įžvalgų apie gyvenimą ir tautinę tapatybę. Pasak merginos, dabar jai atsivėrė akys kaip svarbu domėtis šalies istorija ir išsaugoti paveldą.
„Nuostabu kaip to krašto lietuviai didžiuojas savo kilme ir saugo lietuviška paveldą. Manau mane pakeitė šis projektas: ne vien žiniomis praturtėjau, bet ir dvasine prasme. Kai sužinai, kaip sunkiai ten žmonės dirbo, koks buvo jų liūdnas likimas ir kaip trokšto grįžti ar nors pamatyti Tėvynę, tai verčia įvertinti, koks esi laimingas žmogus ir tampi dar labiau dėkingas esi už tai, ką turi. Taip pat šio projekto dėka meilė Lietuvai ir jos istorijai tapo dar stipresnė ir noras dirbti jos labui dar didesnis. Džiaugiuos čia sudalyvavus. Tai buvo viena geriausių savaičių mano gyvenime ir tikrai – tai tik tokios veiklos pradžia”, – teigia ji.
Į Lietuvą jau sugrįžusi A. Matulevičiūtė teigia, kad šiuo metu kontaktą su naujai sutiktais giminaičiais JAV palaiko Facebook ir dar šią vasarą planuoja giminės susitikimą Lenkijoje. „Bandysime atgaivinti šeimos istoriją ir visi kartu susitikti”, – planais dalijasi mergina.
Tvarkant Lithuanian Independent kapines M. Valius padėjo gėlių gretimose, Saint Joseph, kapinėse, kur palaidoti prieš 100 metų atvykę jo giminaičiai. Deja, tikslaus protėvių kapo rasti nepavyko.
Nufotografuota per 3 tūkst. antkapių
Lietuviškų šaknų A. Trunovas ieško ir lietuvių istorijas jungti padeda jau seniai, tačiau JAV – pirmą kartą. Čia atvyko su tikslu įamžinti kuo daugiau kapaviečių ir sudaryti skaitmeninį jų žemėlapį, kuris padėtų surasti protėvius.
Pasak A. Trunovo, iš viso nufotografuotos 8 kapinės, apie 3000 lietuvių kapų, kuriuose, remiantis patirtimi ir duomenimis, galėtų būti apie 5000 palaidotų asmenų.
„Mano tikslas buvo skaitmenizuoti šias kapines ir visą duomenų bazę, sukurti tikslų kapinių žemėlapį su kiekvienu identifikuotu kapu ir parašyti, kas ten palaidotas, bei įdėti visą informaciją į portalą. Tikslas – visą medžiagą padaryti viešai prieinamą, kad ją galėtų pasiekti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje gyvenantys žmonės ir taip išsaugoti šį paveldą skaitmeniniu būdu”, – pasakoja cemety.lt vadovas.
Šiuo metu platformoje, įkurtoje 2016 metais, yra apie 1300 kapinių ir 1,5 mln. velionių informacijos.
Anot A. Trunovo, kapinių struktūra JAV yra daug paprastesnė, nes jose – tik žolė ir paminklai, kurie dažnu atveju yra gerai išsilaikę, su aiškiais užrašais. Tiesa, suprasti, o kas juose parašyta, iš pradžių buvo sudėtinga, nes daug pavardžių suamerikonintos.
„Jei ne Viliaus istorijos, dvejočiau, ar ten palaidoti lietuviai. Reikėjo įvado, kaip jos turėtų būti rašomos ar tariamos. Daugelis pirmabangiečių nemokėjo anglų kalbos, todėl, kai jie prisistatydavo, registruojantys žmonės užrašydavo taip, kaip girdėdavo (kaip Vinco Matulevičiaus, tapusio Matavalage, atveju – aut. past.) O kurie mokėjo anglų kalbą, bandė asimiliuotis ir suvesdavo pavardes amerikietiškai – pavyzdžiui, Grincevičius tapdavo Green. Be žinių, identifikuoti lietuvius yra sudėtinga”, – teigė fotografas.
Sujungė lietuvius
Keliaudami po Pennsylvania projekto dalyviai sutiko daug lietuviškų šaknų turinčių žmonių, kurie dėkojo už darbus, kvietė į svečius, pasakojo apie savo šeimos narius. Pavyzdžiui, dirbdami Lithuanian Independent kapinėse jie sulaukė lietuvės palikuonės Jo-Anne Sabalaske (Sabaliauskas). Ji atėjo padėkoti už tvarkymą, pasakoja V. Žalpys, ir pasidalinti savo liūdesiu, kad miestas nesirūpina kapais ir jai dėl to skauda širdį. Ji pasidalino, kad norėtų padėti kitąmet.
Daug bendrystės komanda patyrė ir lietuvių dienose Pennsylvanijoje, paskutinėje ekspedicijos stotėleje. Šventėje jie ne tik šoko, bendravo, tačiau ir papasakojo apie projektą, parodė pernai metais sukurtą filmą. V. Žalpys teigia, kad po kalbos renginio vedėjas Paul Domalakes pakvietė žiūrovus paaukoti ir buvo surinkta net virš tūkstančio dolerių.
„Tai buvo neįtikėtina, visiškai netikėta. Tai reiškia, kad žmonėms tikrai rūpi jų protėviai lietuviai, jų paveldas ir tų kapinių likimas. Jie be galo džiaugiasi matydami, kad kažkas rūpinasi šiomis problemomis. Suprantu jų jausmus, nes pats esu ketvirtos kartos lietuvių palikuonis”, – pasakoja ekspedicijos vadovas pridurdamas, kad pamačius tiek daug pirmos bangos lietuvių palikuonių jam ašarojo akys.
Ekspedicija „Šaknys” vyksta jau ketvirtus metus iš eilės. Ją remia Lietuvos Fondas. V. Žalpys tikisi, kad kitąmet „Šaknys” sugrįš, nes liko dar daug nebaigtų darbų.
Iš dienoraščio puslapių (kalba redaguota)
A. Trunovas:
Ketvirta diena. Pennsylvania valstijoje, angliakasių miesteliuose. Čia buvo didžiausios lietuvių bendruomenės. Pirma banga emigrantų, 1870–1920, bėgę nuo caro valdžios, čia apsigyveno ir daugelis dirbo anglių kasyklose. Vyrai ir vaikai nuo 9 metų. Labai daug žūdavo dėl sudėtingų ir pavojingų darbo sąlygų. Našlės jau po trijų dienų ištekėdavo iš naujo, nes neturėjo pragyvenimo šaltinio. Daug istorijų, kai vyrai pavargę nuo sunkaus darbo, pažadėdavo, kad eina paskutinę dieną į kasyklą dirbti ir apsisprendę po jos grįžti į Lietuvą, bet žmonos, sukrovusios šeimos daiktus, jų gyvų tądien nebesulaukdavo…
Atvykome paminėti Žolynių prie vienos iš anksčiau veikusių lietuviškų bažnyčių. Suderinome mūsų mini-pamaldas su čia dabar gyvenančiais imigrantais iš Dominykos respublikos.
Tik pradėjus procesiją link dabar jau neveikiančios bažnyčios, telefone grojant „Sveika Marija”, suskambo traukinio pervažos varpas ir pravažiavo garvežys pilnais anglies vagonais…
Projekto savaitę užbaigiau nusileidimu į 400m gylio anglies kasyklas. Prieš pajudant traukinukui į kasyklą, vienas iš amerikiečių pasiprašė palaukti, kol išgers vaistų. Man pasisekė, kad užkalbino Guberto amžiaus (trijų metų – red.) berniukas. Taip nukreipiau dėmesį nuo tuo, kad tuoj lysim gylin.
Pirmas penkiolika minučių atsiminiau visus išmoktus kvėpavimo pratimus. Apsipratus jau pradėjau girdėti gidą ir pavyko užpildyti paskutinę kelionės patyrimo dalį – pabūti ten, kur dirbdavo lietuviai.
Mes nusileidome tik į pirmą lygį, 400m po žeme. Viso kasykloje yra 4 lygiai, žemiausios kasyklos – 1600-2000m gylyje.
Kasykla veikė nuo 1855 metų. Dirbo dvejomis pamainomis po 10 valandų. Kasykloje pamainos pradžioje susižeidus darbininkui jis buvo paguldomas į šoną ir į viršų iškeliamas tik pamainos pabaigoje. Nepriklausomai nuo sužeidimo sunkumo, darbininkas pamainos pabaigoje buvo pristatomas namo ir paliekamas namo prieangyje.
Uždarbį sudarydavo maisto prekių bilietai, tai pačiai kasyklai priklausančioje parduotuvėje, ir gyvenamo ploto nuomos kaina. Kas likdavo, buvo išduodama pinigais.
Žmonos kartu su vyrais eidavo atsiimti pinigų, kad jie nespėtų pragerti jų artimiausiame salūne. Vyrui žuvus, anglių kasimo kompanija duodavo 24–72 val. žmonai su šeima susirasti kitą šeimos aprūpintoją. Neradus, šeima buvo iškraustoma.
Greitai susikūrė lietuvių bendruomenės, kurios kaupdavo fondus, kad kiekvienai šeimai padėtų kelias savaites ir suorganizuotų laidotuves bei paminklą.
Nepaisant liūdnų istorijų, lietuviai greitai suprato, kad kasyklos nėra, tai ko jie čia atvyko, ir greitai prisitaikydavo – pradėjo siųsti vaikus į mokyklas, darbintis lengvojoje pramonėje, atidarinėti salūnus ir parduotuves, pardavę žemes Lietuvoje – pirktis didesnius būstus ir juos nuomoti.
Lietuviai pasižymėjo išskirtiniu taupumu, maitindavosi prasčiau, bet taupydavo geresniam gyvenimui, stengėsi išlaikyti bendruomenę ir padėti vieni kitiems.
Wow, kaip mes gerai dabar gyvename. Grįžtų į New York. Džiaugtis geru gyvenimu, kuriam pagrindą sukūrė mūsų seneliai ir proseneliai.
E. Dzerzanauskas:
Žinokite, buvo daug darbo viską sudėti atgal ir sutvarkyti, bet širdis vis dar pilna įspūdžių. Kelioms dienoms pasinėriau į paskaitas apie lietuvių istoriją – kaip jauni, 18 metų vyrai atvyko į Ameriką ieškodami darbo anglių kasyklose.
Lietuvoje šie jaunuoliai gyveno gražų gyvenimą kaimuose, kur oras grynas, paukščiai čiulba, tačiau atvykę į Pensilvaniją dirbo 2-3 mylių gylyje po žeme, kur buvo šalta, labai sunku, o aplink pilna nuodingų dujų ir dulkių. Jaučiu didelę pagarbą, kad galėjome sutvarkyti tų žmonių kapines, kurie atvyko čia ieškodami geresnio gyvenimo.
Buvo paminėta, kad tiems lietuviams buvo pažadėta mokėti 50 centų per dieną, kai Lietuvoje jie uždirbdavo tik 15 centų. Deja, daugelis jų pasigailėjo, kad paliko savo šeimas ir atvyko čia.
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2024-ųjų m. Rugpjūčio 24 d. numeryje, Vol. CXV NR. 68)