DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Pastarųjų metų lietuviška dokumentika savo aktualiomis temomis, vizualine raiška, estetiniais sprendimais sudomino ne tik Lietuvos žiūrovus, bet ir sulaukė pripažinimo įvairiuose festivaliuose. Dalį filmų dabar turės progos išvysti ir kino mėgėjai Čikagoje.
NARIUS KAIRYS.
Gausūs metai. Taip galėčiau įvardyti 2025 metus Lietuvos dokumentinio kino lauke. Priežastis paprasta: vargiai pamenu, kada per vienerius metus įvyko tiek daug lietuviškų dokumentinių filmų premjerų. Tačiau žodis „gausa“ šiuo atveju žymi ne tik kiekybę, bet ir kokybę – šie filmai savo artikuliuojamomis temomis, vizualine raiška, estetiniais sprendimais sudomino ne tik Lietuvos žiūrovus ar užsienyje gyvenančius tautiečius, bet ir festivalių žiūrovus bei žiūroves visame pasaulyje. Todėl nė kiek nenuostabu, kad ši gausa atsispindi ir šiųmetinėje Lietuviškų dokumentinių filmų festivalio (LDFF) programoje, kuri tik darsyk patvirtina, kad savita lietuviško dokumentinio kino tradicija, pradėjusi leisti šaknis dar sovietmečiu, puoselėta po nepriklausomybės atkūrimo, toliau sėkmingai gyvuoja iki mūsų dienų.
Šiųmetinį, jau 7-ąjį festivalį atidarys pripažintos vaidybinio ir dokumentinio kino režisierės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorės dr. Giedrės Beinoriūtės etnografinis filmas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“, kurį balandžio 22 d., trečiadienį, pristatys ir į žiūrovų klausimus atsakys – tikiu, jų kils nė vienas, mat Lietuvoje šis filmas ir jame dokumentuojama velykinė tradicija Žemaitijoje sukėlė tikras diskusijų audras – filmo prodiuserė Jurga Gluskinienė.
Kitą dieną, balandžio 23-iąją, Čikagos žiūrovai ir žiūrovės išvys jautrų ir veikiausiai nė vieno abejingo nepaliksiantį Giedrės Genevičiūtės filmą „Galva“, kurio pagrindinis veikėjas, Martynas Šorys, likimo mėtytas ir vėtytas, susirgęs šonine amiotrofine skleroze, kuri ji kone visiškai paralyžiavo, kurį laiką gyveno Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospise. M. Šorio gyvenimas buvo paženklintas nuolatinės akistatos su mirtimi – šoninė amiotrofinė sklerozė yra tiek grėsminga, jog dauguma sergančiųjų neišgyvena nė trejų metų. Tačiau filmas, kaip galėtum iš pradžių pagalvoti, yra ne apie paskutines mirtina liga sergančio žmogaus dienas permąstant gyvenimo prasmės efemeriškumą, tai nėra ir filmas apie klaidas, kurių galima buvo išvengti, nėra nė apie žodžius, kurie galėjo būti neištarti ar kaip tik turėjo būti ištarti. Priešingai, „Galva“ liudija apie valią gyventi, tačiau ne apie šopenhauerišką aklą valią – iracionalią, nepasotinamą gyvybinę jėgą, verčiančią egzistuoti ir nuolat trokšti, – o apie valią, kylančią iš tikėjimo, vilties ir meilės.
G. Genevičiūtės filmas prasideda nuo susitikimo – susitinka su Martynu režisierė, susitinka su juo ir ilgainiui susidraugauja TV prodiuseris ir „Zen miško“ įkūrėjas Linas Ryškus, susitinkame ir mes, žiūrovai bei žiūrovės. Būtent apie susitikimus su tokiais žmonėmis, kurie mūsų šiuolaikinėje visuomenėje dažnai lieka nepastebėti, o gal ir suvis nematomi, yra Gailės Garnelytės filmas „Sutikau žmogų“, kurio premjera Čikagoje įvyks šeštadienį, balandžio 25 d. (beje, diena anksčiau, penktadienį, LDFF lankytojų laukia staigmena – slaptas seansas; užuomina: bus daug gero roko). Šiuo filmu debiutuojanti socialinėje dokumentikoje režisierė keliauja kartu su dokumentinės fotografijos kūrėju Artūru Morozovu po įvairias Lietuvos vietoves ir filmuoja bei fotografuoja socialinėje atskirtyje atsidūrusius žmones (antroje filmo dalyje žvilgsnis nukrypsta į Ukrainos karą ir į jį įsiurbtus asmenis). Kaip teigia pats A. Morozovas, neseniai išleidęs to paties pavadinimo kaip ir filmas fotoesė knygą, lankydamasis pas šiuos žmones suprato, „koks vientisas socialinis audinys esame, kaip priklausome vieni nuo kitų, kokia yra klausymo, bet ne nurodinėjimo ar vertinimo, galia.“ Ir iš tiesų, žiūrint filmą, netrunki patirti, kaip svarbu yra ne tik pamatyti kitą, bet ir jį išgirsti.
Dar vienas filmas, kuriame susitinka kinas ir fotografija, yra Jorio Skudros „Romualdas ir jūra“, kurio premjera įvyko prestižiniame Varšuvos kino festivalyje. Jūra – tai Baltijos jūra, Romualdas – tai Romualdas Požerskis – vienas žymiausių Lietuvos fotografų, dirbančių šioje srityje daugiau nei 50 metų, ypač pagarsėjusių savo ciklu „Atlaidai“, kuriame nuo 1974 metų keliaudamas po įvairias Žemaitijos bei Dzūkijos vietas įamžino krikščioniškas religines apeigas, Lietuvos gyventojus, šiųjų godas ir tikėjimo apraiškas, bei besikeičiančius laiko ženklus. Nors gali susidaryti įspūdis, kad „Romualdas ir jūra“ yra tradicinis kinematografinis portretas, kurio tikslas yra dar labiau įtvirtinti Požerskio ir taip neginčijamą svarbą Lietuvos meno lauke, netrukus, bėgant filmo minutėms, supranti, kad debiutuojančio kine režisieriaus žvilgsnyje atsiduria ne tik fotografo susitikimai su prezidentais, meno kuratoriais ir gerbėjais, ne tik parodų atidarymas įvairiose pasaulio šalyse: nuo JAV iki Japonijos, ne tik daugkartinis dalyvavimas „Burning man“ festivalyje ieškant įdomių ir fotogeniškų tipažų, ne tik jo pomėgis pritaikyti savo kasdienybėje ir amate technologines naujoves (DI, dronai), bet ir kai kas daugiau – kai kas, kas esti tarp dirbtinės raudonos laboratorijos, kurioje gimsta fotografijos, šviesos, ir natūralios, sklindančios iš tykiai gęstančio virš Baltijos jūros raudono skritulio.
Menininkė Gerda Paliušytė filme „Laivas“ taip pat kuria kinematografinį portretą, tačiau irgi toli gražu ne konvencinį. Filmuodama choreografą Algirdą Stravinską, drąsiai keitusį Lietuvos šokio sceną dar gūdžiais sovietiniais metais (jis yra breiko pradininkas šalyje), G. Paliušytė kūrybiškai naudoja platų kino priemonių arsenalą, leidžiantį nelyg šokio ritmu įveikti ribas, skiriančias tikrovę nuo fikcijos, sovietinę kartą nuo gimusios jau po nepriklausomybės. Prie šio filmo dirbo ir vienas ryškiausių šiandienos Lietuvos kine operatorių ir režisierių Vytautas Katkus, kurio kamera ne tik stebėtinai perteikia šiuolaikinio šokio subtilybes, bet ir kviečia pajusti ritmingą kūnų judėjimą nuolatos judančiame pasaulyje – jei šis pasaulis tam kartui ir susitraukia į sūpuojamą bangų laivą.
Apskritai verta pastebėti, kad šiųmetiniame festivalyje dominuoja dokumentiniai filmai, kuriuose yra įamžinamos iškilios ir Lietuvai itin svarbios asmenybės. Sekmadienį, paskutinę festivalio dieną, kaip tik ir laukia susitikimas su dviem tokiomis asmenybėmis – su praėjusiais metais 85 metų jubiliejų atšventusiu Juozu Budraičiu ir Zita Kelmickaite, su kuria, deja, atsisveikinome prieš trejus metus. Budraitį nusifilmuoti dar viename filme (o jų būta apie 120), tik šįsyk tokiame, kuriame jis atliktų itin sudėtingą vaidmenį, nes reiktų nuo pirmos iki paskutinės minutės vaidinti ne ką kitą, o save patį, įkalbėjo Nerijus Milerius, kurio ankstesnį dokumentinį filmą „Gyvenimas po mirties“ ne taip seniai jau matė Čikagos festivalio lankytojai. Savo naujausiame filme „Senio kelionės“ režisierius kartu su savo protagonistu leidžiasi į kelionę, kurią veda ne tiek biografiniai faktai, kiek atminties mūza – Mnemosininė, tad ir ši kelionė, kaip pridera tikram kelio filmui, vyksta tiek erdve, tiek ir laiku, kol galiausiai išsipildo nesibaigiančioje ir amžinoje dabarties akimirkoje. Lygiai taip pat ir Vytauto V. Landsbergio filmo „Zitai“ žiūrovai ir žiūrovės turės progą išvysti ir artimiau susipažinti su etnomuzikologe, laidų vedėja Z. Kelmickaite – juk dokumentinio kino grožis būtent ir pasireiškia tuo, kad galime darsyk susitikti su mums rūpimais žmonėmis, nors jų galbūt jau ir nebėra tarp mūsų.
Iki susimatymo LDFF.
Inf.: 312 375 2728
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2026 m. balandžio 16 d. numeryje, Vol. CXVll Nr. 31)