Tapytojos Filomenos pavasariai

Aldona Žemaitytė-Petrauskienė.

Kas dar daugiau mums suteikia džiaugsmo, jeigu ne pavasariniai žiedai… Alyvų violetas, kuris tvieskia į akis, kai pro langą žiūri į jų plačiai išsišakojusius kerus. Filomenos pavasariškas menas kiekvienam, užėjusiam į Pylimo gatvės Vilniuje galeriją, irgi turi pakerėti ir sustabdyti – bent keliolikai minučių – amžinai kažkur skubančius praeivius. Taip ir atsitinka. Ši paroda lyg džiugesio banga, kuri nuplauna ne tik praėjusios žiemos, bet ir per žiemą aptingusios sielos apnašas. Džiūgaujantis Vilniaus senamiestis. Juk jį galima lyginti su brangakmeniu, nes kitos miesto vietos vis labiau modernėja, išsiliedamos į naujamiestį ir priemiesčius, juosiančius miesto centrą…

Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė yra įsimylėjusi mūsų Vilniaus senamiestį: parkus, kuriuose šlama lengvo vėjelio liūliuojami arba audros lankstomi medžiai; siauras kreivokas gatvytes, tarsi skęstančias tarp didingų senovės mūrų; Vilnelę, kuri, anot poeto, sau pritardama tyliai čiurlena… taip pat bažnyčias, kuriomis Vilnius turtingas nuo baroko laikų… Ir vilniečius, kurie nardo po tas gatveles ir aikštes, keliauja pro tuos nuo senumo išsiklaipiusius mūrus – keliauja per lietų, įkypai skalbiantį priplotus prie gatvės grindinio rudeninius lapus, per sniegą, per saulės nutviekstus senamiesčio kvartalus… Į paveikslo kompoziciją įnešdami gyvumo ir intrigos, štai nuo audros bėga gatvės praeiviai, o kitame paveiksle jau per pusnis klampoja vilniečiai, užklupti vėtros siaurame skersgatvyje… O štai miestą užklumpa liūtis ir žmonės įkypai prieš vėją bėga slėptis po senaisiais stogais….

Tai dar nedingęs Vilnius, nors jau gerokai apniokotas moderniaisiais laikais gobšėjančių vilniečių, kurie nepaiso nei paminklosaugos įstatymų, nei paveldosaugininkų kuklių pagrasinimų…. Gatvėse, parkuose, aikštelėse prie bažnyčių dailininkės valia stoviniuoja vilniečiai, tikrieji šio seno miesto autochtonai. Jiems baisu, ką išdarinėja naujoji buržua, prisisotinta nesuvaldomo geismo naikinti tai, kas sena ir kas turi paminklinį statusą bei išliekamąją vertę. Jie skuba statyti stiklu blizgančius dangoraižius, darkančius miesto siluetą, ardančius senąją architektūrą. Šitiems gobšuoliams statytojams nerūpi nei irstantis Gedimino kalnas, nei pasaulinio paveldo statusą turinti senoji architektūra. Tarsi jie būtų iškritę iš mėnulio ir nežinia ko čia atsidūrę.

Ir vėl atsigręžkime į Filomenos paveikslus, išnyrančius tai vienoje, tai kitoje parodų salėje. Žiūrovui pasigėrėjimą teikia lengva impresionistiška maniera ištapyti bažnyčių bokštai, lyg karalių karūnos kyšantys tarp senųjų mūrų. Štai Katedros varpinė, kaip ir Šv. Jonų bažnyčios bokštas… Jie nelyg vedliai, besidairantys po savo vedamųjų būrį, kad nepasiklystų gatvelių labirintuose. Savo išskirtiniu grožiu viena su kita lenktyniauja baroko bažnyčios, suteikiančios Vilniui barokinio miesto statusą…

Vilnius visais metų laikais įdomus, mistiškas miestas ir dailininkė Filomena pasineria į tą mistišką nuotaiką. Teko matyti ne vieną jos parodą, skirtą Vilniaus pašlovinimui – tos parodos panašios ir drauge skirtingos. Jose Vilnių adoruoja dailininkė ištapytais bokštų, mielų siaurų gatvelių labirintais, kalvomis, nuo kurių veriasi miesto panorama. O tame kinetiniame Vilniuje tarp miesto mūrų, aikščių, parkų būriuojasi vilniečiai, su savo miestu suaugę neatsiejamais ryšiais. Visus metų laikus menininkė Filomena tapo su ypatinga adoracija, subtiliu gamtokaitos pažinimu.

Turininga Filomenos biografija nuveda mus į dailininkės kūrybinę pradžią, kai Lietuvos kino studijoje ji kūrė scenografiją pirmajam lietuviškam miuziklui „Velnio nuotaka”, kitiems Lietuvos kino studijos filmams. Po to užsimezgė jos draugystė su teatralais Vilniaus Akademiniame ir Kauno dramos bei Muzikiniame teatruose. Čia ji sukūrė kostiumus spektakliams, tarp kurių išskirtinis buvo „Barbora Radvilaitė” (tautinio atgimimo pirmasis šauklys, netikėtai pagerbtas žiūrovų atsistojimu ir netylančiais jų plojimais, valiavimais žodžiu „Lietuva” – pirmas drąsus žingsnis išsivadavimo link). Filomena kūrė kostiumus Lietuvos kino studijos filmams, dirbo Lietuvos televizijoje… Nepaprastas jos talento gyvybingumas ir išradingumas, manau, buvo paveldėtas per giminės genus – dailininkė yra poeto Maironio sesers vaikaitė.

Bet – man taip atrodo – mieliausia jos širdžiai yra tapyba, kuri lyg fontanas trykšta Filomenos surengtose parodose. Dailininkė daug keliavo po svečias šalis ir iš tų kelionių parveždavo ciklus paveikslų, kuriuose būdavo užfiksuota egzotiškų kraštų gamta ir žmonės. Tai žiūrėtojui taipogi įdomu, bet brangiausias meninis Filomenos turtas yra daugkartinės parodos, skirtos Vilniui. Parodos, kuriose išryškėja menininkės adoracija būtent šiam miestui. Apie mūsų sostinę žymus lietuvių menininkas V. Kalinauskas šių eilučių autorei anuomet yra išsitaręs, kad iš viso pasaulio miestų savo grožiu, vertingumu jis išskirtų tik du – tai Florencija ir Vilnius… Tai turėtų daug reikšti ne tik mums, bet ir tiems valdininkams, kurie užpildo ministerijų ir kitų valdiškų įstaigų atitinkamus etatus.

Iš tikrųjų Vilnius yra ne tik UNESCO pasaulinio paveldo perliukas, jis mums asocijuojasi su daugybe lietuviams brangių dalykų. Gedimino miestas, šimtmečių pervartose atimtas iš lietuvių ir paverstas lenkišku, žydišku, baltarusišku, deja, mažiausiai lietuvišku… XX amžiaus pirmosios pusės Vilniaus lietuviai (jų nebuvo daug, ir tie patys skendo svetimųjų jūroje) narsiai kovojo už savo Vilnių, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino miestą… Lenkų tuometinė valdžia juos grūdo į kalėjimus, bausdavo piniginėmis baudomis, iš jų buvo tyčiojamasi, galų gale „Armija krajova” juos net žudė, bet Vilniaus lietuviai mūru stovėjo už būsimą Lietuvos sostinę. Ir atstovėjo.

Grįžtu prie Filomenos kūrybos – Vilniaus metų laikų įamžinimo savo darbuose. Tai, sekant Donelaičiu, tik ne žodžiais, o vaizdais, tapytais energinga impresionistiška maniera, užfiksuotas (gal šis žodis pernelyg valdiškas) mūsų sostinės gyvenimas visais metų laikais. Su unikalia miesto  gamta ir architektūra, su gyventojais, pripildančiais miestą savo papročiais, su daugiatautišku gyvastingumu…

Džiugina tai, kad nepaprastai intensyvus kūrybinis Filomenos  gyvenimas tebevyksta, nepaisant to, kad į jos meną nelabai atkreipia dėmesį dabartiniai meno kritikai, susirūpinę apžvelgti  ir išgirti šiuolaikinį post ir post/post meną, ypač mėgstamą demonstruoti Šiuolaikinio meno centre, nevengiant ir kitų Vilniaus galerijų sienų. Tai nieko bloga, nes užaugo karta, kuriai reikia tokio meno,  ant plikos baltos sienos ar per projektorius pavaizduojant kokį nors baslį, dėžę, kablį… Tai madinga, esą taip sukuriama modernaus, pasaulinio lygio meno epochos iliuzija. Deja, estetinio džiugesio čia nepatirs žiūrovas, bent jau tradicinio meno, kuris keliauja per  šimtmečius, gerbėjas.

Grįžtu prie Filomenos kūrybos ir kūrinių. Kūryba jos palėpinėje dirbtuvėje Šv. Jono gatvėje  vyksta nenutrūkstamai. Noras dalytis su vilniečiais savo darbo vaisiais irgi nesibaigiantis. Tai suteikia menininkei neblėstantį jaunatviškumą, kurio nepaveikia nei politinės batalijos, nei popsiniai meno dalykai, nei meninis avantiūrizmas, pasklidęs po parodas, šlovinamas tokį meną išpažįstančių jo gerbėjų. Gyvuok, Filomena, gerbiama ir mylima Vilniaus mylėtojų, nes tai, kas žmogiška, skleidžia šilumą, o tai, kas išgalvota, nuslysta į nebūtį, kad jos vietoje iškiltų… nauja nebūtis.