Tebūna vėl namuos ramu…

Virginija Babonaitė-Paplauskienė.

Liepos 27 dieną į gimtąją Žemaičių Kalvarijos žemę amžinam poilsiui sugrįžta išeivių rašytojas, redaktorius, dailininkas Paulius Jurkus (1916–2004). Dukra Daina Jurkutė įvykdys jo priešmirtinį norą – atgulti ant kalnelio, šalia savo tėvų. Liepos 28-ąją Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Kaune, Rotušės a. 13) vyks renginys, skirtas Pauliaus Jurkaus 100-osioms gimimo metinėms. Dalyvaus rašytojo dukra Daina Jurkutė, kanauninkas Andriejus Sabaliauskas, Žemaičių Kalvarijos bendruomenės pirmininkas mokytojas Bronius Kleinauskas, išeivių literatūros skyriaus vedėja dr. Virginija Babonaitė-Paplauskienė, Nacionalinio dramos teatro aktorius Dainius Svobonas, fortepijonu skambins Andrius Vasiliauskas.

P. Jurkus paliko ryškius pėdsakus Lietuvos kultūros istorijoje. Minėtini jo svarbiausi darbai – sukurta per šimtą paveikslų, apipavidalinta ir iliustruota daugiau nei šimtas grožinės, istorinės, politinės tematikos knygų. Daug jėgų ir pastangų atiduota puoselėjant lietuvybę svetur – redaguojant „Ateitį”, „Aidus” ir daugiau nei 40 metų laikraštį „Darbininkas”. Kaip rašytojas P. Jurkus debiutavo Vokietijoje savilaidine poezijos knyga „Namų ugnis” (1945). Rašė eilėraščius, noveles, apsakymus. JAV išleistos knygos „Pavasaris prie Varduvos” (1954); „Ant Vilnelės tilto” (1968); „Juodvarniai”(1975); „Kai Vilniaus liepos žydi” (1985); „Klevai prie vartų” (1993). Amerikoje išleido vieną romaną – „Smilgaičių akvarelė” (1957). Literatūros kritikai Juozas Brazaitis-Ambrazevičius, Antanas Vaičiulaitis, Stasys Santvaras, Kazys Bradūnas ir kt. palankiai vertino jo kūrybą. Su apmaudu reikia pripažinti, kad Lietuvoje šis kūrėjas beveik nežinomas: nei viena autoriaus knyga lig šiol nebuvo išleista.

Šių eilučių autorė su rašytoju bendravo nuo 1989-ųjų metų. Jau anuomet jis perdavė į Maironio muziejų pirmąsias archyvalijas, o vėliau dienoraštyje įrašė, kad visą savo rinkinį padovanos Maironio namams… Deja, nespėjo to padaryti. 2004 metais staigi mirtis išsivedė jį anapus. Kiek vėliau dukra Daina peržiūrėjo ir atrinko archyvinę medžiagą. Tarp gausybės įdomių nuotraukų, istorinių dokumentų, knygų yra turtingas epistolinis palikimas ir gausus kūrybinių rankraščių rinkinys. Jame saugomi ne tik paties autoriaus rankraščiai, mašinraščiai su taisymais, bet ir kitų rašytojų kūrybiniai rankraščiai. Minėtinas išskirtinis eksponatas – Jono Mačiulio-Maironio „Pavasario balsų” V laidos paties autoriaus parengtas maketas. Jame yra 32 nauji rankraštiniai eilėraščiai. Šis rankraštis turi ypatingą, neįkainojamą vertę.

Visa medžiaga tvarkoma, tyrinėjama, skelbiama. Pasitinkant rašytojo 100-mečio jubiliejų Maironio muziejuje pirmą kartą parengta rašytojui skirta paroda „Kaip grįžtančius namo paukščius”.

Poetas W. Goethe rašė, jog norint suprasti rašytojo kūrybą, reikia pažinti jo gimtąją vietą. Paulius Jurkus gimė 1916 m. liepos 27 dieną, gražiausiame Žemaitijos kampelyje – Žemaičių Kalvarijoje. Žemaičių Kalvarijos ir aplinkinių miestelių jaunimas mėgo susirinkti Jurkų namuose. Vaišinga mama prikepdavo pyragų, morkų blynų. Dažni svečiai čia buvo Juozas Jurkus ir Vytautas Mačernis. Jurkų namuose vykdavo literatūriniai vakarai – V. Mačernis skaitė savo eilėraščius, o P. Jurkus – noveles. 1936 m. Jurkus Telšiuose baigė gimnaziją ir tais pat metais įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. Studijavo Teologijos-filosofijos fakultete, Filosofijos skyriuje. VDU įstojo į „Šatrijos” ateitininkų draugiją. 1943 m. baigė universitetą. Vienerius metus mokytojavo Kauno VI gimnazijoje Kaune. Įsitraukė į Žemaičių rašytojų sambūrį. 1944 metais artėjant frontui, spalio mėn. 7 d. pasitraukė į Vokietiją.

P. Jurkus mokytojavo lietuvių gimnazijoje, įkurtoje DP stovykloje, Vokietijoje. Jam, kaip ateitininkui, buvo pavestas žurnalo „Ateitis” redagavimas, o netrukus teko perimti ir žurnalą „Aidai,” kuriame bendradarbiavo nuo 1945 metų. Pirmame pastarojo žurnalo numeryje buvo išspausdinta jo novelė „Plyta”, už kurią paskirta premija. Aktyviai bendradarbiavo ir laikraštyje „Žiburiai”, skelbė savo kūrybą, rašė literatūros, teatro, meno temomis.

P. Jurkus 1950 metais apsigyveno New Yorke, pas pranciškonus – redagavo „Ateities” žurnalą (1951–1955 ir 1958–1960). P. Jurkus pasiaukojamai dirbo, puoselėdamas lietuvišką žodį: gyvai apžvelgdamas išeivių gyvenimą – aptarinėdamas kultūrinius, literatūrinius įvykius, rašė knygų, teatrų pastatymų, parodų recenzijas, straipsnius. Straipsnius, knygų recenzijas pasirašinėjo A. Džiugėno slapyvardžiu. Įsteigtame „Kultūros Židinyje”, New Yorke, rengė kultūros, literatūros vakarus, parodas, knygų sutiktuves. Meniškai apipavidalino knygų (Bern. Brazdžionio, K. Grigaitytės, J. Gintario, M. Karalevičiūtės-Butkienės, D. Sadūnaitės, M. Stankus-Saulaitės, Katalikų bažnyčios kroniką ir kt.). Dėstė lituanistinėje mokykloje, parengė mokyklinių vadovėlių. Parengė ir redagavo įvairias knygas. O radęs laisvą valandėlę, imdavo į rankas plunksną arba teptuką. Jo namuose likę per šimtą paveikslų.

Dar vienas išskirtinis baras, kuriame P. Jurkus paliko ryškius pėdsakus – veikla Lietuvos rašytojų draugijoje JAV: buvo ne tik narys, valdybos narys, bet ir dešimtį metų ėjo pirmininko pareigas (1988–1998). P. Jurkus niekada nebuvo užsidaręs dramblio kaulo bokšte, atsiribojęs nuo žmonių – jis buvo su jais, tarp jų ir dirbo jiems.

P. Jurkaus kūrinių tematika plati ir nauja, jis įnešė į lietuvių literatūrą gaivių romantinių literatūrinių pasakojimų. Romantiški senovės prisiminimai sudaro Jurkaus novelių, legendų branduolį. Stambesnis rašytojo kūrinys, romanas „Smilgaičių akvarelė” pasirodė 1957 metais. Literatūros kritikai palankiai sutiko romaną, tais pačiais metais buvo paskirta „Draugo” romano premija. Jame autorius spalvingai vaizduoja Žemaitijos bažnytkaimio kasdienybę, jaunimo pramogas, apraizgo jas įvairiais nuotykiais, meilės ir pavydo intrigomis. 1975 m. atskira knyga išėjo jo tautosakinė poema „Juodvarniai”. Šioje poemoje pagrindu paimta liaudies pasaka, tik gerokai pagilinta praturtinta, papuošta naujomis detalėmis; pagrindinė tema – gėrio ir blogio amžina kova. Šią knygą, kaip ir kitas iliustravo pats rašytojas.

P. Jurkus atėjo į lietuvių literatūrą kartu su K. Bradūno, H. Nagio, A. Nykos-Niliūno, J. Kaupo karta, tačiau neįsitraukė nė į vieną literatūrinę grupę. Laikėsi atokiau nuo didesnių literatūros peripetijų. Rašytojas buvo švelnaus būdo, nekonfliktiškas. Jam rūpėjo puoselėti ir brandinti kūrybos žodį, kuris būtų paprastas, vaizdingas ir sklandus skaityti.

Visą gyvenimą rašęs eilėraščius, sukūręs įstabias šlovinančias giesmes Mergelei Marijai, tik 1993 metais išleido atskirą poezijos knygą – „Klevai prie vartų”. Eilėraščiuose išsakė žmogaus egzistencinį nerimą, amžinybės laukimą, išsiliejo benamio lietuvio išeivio sielos aimana. New Yorke kompozitorius J. Strolia sukūrė muziką eilėraščiui „Kaip grįžtančius paukščius” …Ši giesmė plačiai pasklidusi po pasaulį, buvo dainuojama įvairių renginių, vakarų, minėjimų metu, buvo atliekama Pasaulio lietuvių dainų šventėse. Bern. Brazdžionis rašė: „Išeivijoje ji iš karto buvo dainuojama tik pasauliniuose koncertuose, vėliau nuėjo į Bažnyčias ir dabar užima vietą šalia tokių senųjų giesmių, kaip ‘Pulkim ant kelių’, ‘Prieš Tavo altorių…’ ar ‘Apsaugok Aukščiausias…’. Ta giesmė ar daina bene geriausiai išreiškia išeivijoje gyvenančių lietuvių tėvynės pasiilgimo jausmą, kuriuo gyveno karta, pasitraukusi nuo komunistinio teroro, bet negalinti normaliai įsijungti į pasirinktas ‘prieglaudos’ šalis”.

2016 metais liepos 27 dieną Paulius Jurkus grįžta į gimtąją žemę. Tebūna jam namuos ramu…