Į Čiurlionio galeriją – pasižiūrėti kitokio Vilniaus

Į Čikagą atvažiuoja fotomenininkas Saulius Paukštys, žmogus, pilnas kūrybinių idėjų, ir ne tik fotografinių.

VILMA KAVA.

Dar Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, 1995 metais jo idėja buvo pastatyti Vilniuje paminklą Amerikos muzikantui, gitaristui ir dainininkui Frank Zappa, jau 2017 metais jis pastatė paminklą The Beatles legendai John Lennon.  Dar vėliau, 2018 metais, kartu su skulptoriumi Vladu Urbonavičiumi pastatė paminklą XVII amžiaus artilerijos inžinieriui, raketų išradė­jui Kazimierui Simonavičiui.

Saulius Paukštys kartu su architektu Valdu Ozarinsku buvo sukūrę kinetinę skulp­­tūrą Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui jų skrydžio metinėms, bet gatvė buvo tvarkoma ir skulptūrą pašalino.

Gal prisimenate, kurį laiką ant Žaliojo tilto Vilniuje stovėjo erdvinės vėjarodės, žyminčios Teisybę, Drąsą, Sąžinę ir Ryžtą,  tai taip pat buvo Sauliaus Paukščio projek­tas.

Čikagos Jaunimo centro M. K. Čiurlionio galerija ir Lietuvos šaulių sąjunga išeivijoje, minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, vasario 14 d., šeštadienį, 6 val. v. kviečia į fotomenininko iš Lietuvos Sauliaus Paukš­čio darbų parodą „Spalvos-Lietuva-Vilnius“.

Parodą globoja Lietuvos Respublikos ambasada Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Numatoma, kad iš Čikagos paroda keliaus į LR ambasadą Washingtone.

Rengiantis parodai, „Draugas“ pakalbino Saulių Paukštį, vieną ryškiausių postmodernistinės fotografijos atstovų Lietuvoje, kurio darbai, regis, ne fiksuoja realybę, o ją interpretuoja.

Atvežate savo darbų parodą į Čikagą Vasario 16-osios proga. Kuo ši paroda jums pačiam yra svarbi? Ar svarstote, ką Čikagos lietuviai pamatys ir pajus jūsų darbuose kitaip, negu vertintų žiūrovai Lietuvoje? Kokią žinutę ar emociją labiausiai norite perduoti Amerikos lietuviams?

Man bus smagu paminėti Lietuvos Nepriklausomybės dieną kartu su tautiečiais Čikagoje, kur iš esmės prasidėjo mano, kaip fotografo karjera. Dar 1992 metais buvau stažuotėje reklamos meistro fotografo Manfredo Jasevičiaus studijoje „Manfred studio“, kur susipažinau su rimta profesionalia fotografija. Tad Čikaga yra man svarbus miestas ir džiaugiuosi, kad galiu parodyti savo naujausių darbų parodą būtent čia, Čiurlionio galerijoje. Ačiū galerijos šeimininkams ir visiems rėmėjams.

Manau, Čikagos žiūrovai, kaip ir Lietuvos, pajus improvizacijos smagumą ir spalvų interpretacijas Vilniaus koliažuose, kuriuos čia pristatome. Man atrodo, fotog­rafija tai ne tik vaizdo užfiksavimas, ne tik „varžytuvės“, kuris fotografas gražiau nu­fotografuos vaizdą. Tai ir kūry­bin­gu­mo liudijimas, meistrystės ženklas ir fantazijos rezultatas – visa tai leidžia priar­tinti fotografiją prie klasikinių menų išskirtinių elementų – unikalumo, riboto tiražo ir išskirtinės atvaizdo vertės užfiksa­vimo.

Visi mano darbai vienetiniai, su autoriniais parašais ir numeracija, atspausti ant faktūrinio akvarelinio popieriaus – tai labiau grafika nei fotografija, kaip ji suprantama klasikine, įprasta maniera.

Pažįstu jūsų fotografijos darbus tik iš Facebook platformos, kur daug metų esame draugai. Jūs specifiškai rodote Markučių apylinkių Vilnių, sakyčiau, nesigėdydamas realios kasdienybės, ir dar kuriate savo nuotraukoms istorijas. Bet, girdėjau, į šią parodą atvežate kitokį, nematytą ciklą. Ar galite papasakoti apie darbus, kuriuos pamatysime Čikagoje?

Kaip minėjau, atvežamoje fotografijos parodoje – tai Vilniaus koliažai, čia galima atpažinti svarbiausius, gražiausius Vilniaus statinius ar jų elementus,  vaizdus, reprezentuojančius Vilnių klasikine prasme.

Darbus bus galima įsigyti, tikiuosi, mylimos Lietuvos sostinės vaizdai papuoš Amerikos lietuvių namus.

Šiame, naujausiame atvaizdų cikle Vilniaus architektūra tampa konstruktyvo statybine medžiaga, kai miestas koliažų konstrukcijose įgauna naują ritmą ir užburiantis ornamentų pasikartojimas bei spalvų intensyvumo ekvilibristika įtraukia žiūrovą į savotišką meditaciją. Tikiuosi, žiūrovai pajus šią savotišką Vilniaus improvizacijų ritmiką.

Kaip gimsta jūsų darbai? Ar medžiojate kadrą, laukdamas ir tikėdamasis, tarsi paukščių fotografai, budėdami geidžiamos rūšies sparnuočio? Ar nelimituotai fiksuojate realybę, vėliau atrinkdamas labiausiai jums priimtinus vaizdus?

Man nereikia nieko medžioti ar gaudyti. Turbūt ko labiausiai reikia, tai gero oro, saulės ir kad nelytų.

Mėgstu tyrinėti Vilniaus senamiestį. Čia, įdėmiau žvelgdamas į siauras gatveles, kartais gali pajusti, pamatyti  tą miesto istorijos dvelksmą, visokių keistų neregėtų detalių, kompozicijų, konstrukcijų. Iš tokių elementų įdomiausia dėlioti Vilniaus kaleidoskopų vaizdus.

Jūsų personalinės parodos vyko Lietuvoje, JAV, Kanadoje, Lenkijoje, Olandijoje, Kirgizijoje, Kazachstane, Austrijoje, Ispanijoje, Ukrainoje, Italijoje, Taivane, Liuksemburge, etc. , esate aktyvus Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Ar prisimenate, kokia buvo nuotrauka, po kurios nusprendėte: aš būsiu fotografas?

Manau, nebuvo tokios fotografijos ir tokio sprendimo apskritai. Fotografija kaip kūryba, matyt, prasidėjo studentavimo metais Kaune, kai susipažinau su keliais fotografais, su kuriais kartu linksmindavomės ir nuotykiaudavome. Fotografija buvo kaip žaidimas, kaip priemonė savo išradingumą pademonstruoti, tas vyksmas patiko, ir po truputį fotografija tapo svarbiu gyvenimo dalyku. Kažkokių tokių stebuklinių „Bac! Babach!“ nebuvo. Bent jau man.

Sprendžiant iš jūsų FB paskyros, jūs nepaliekate žiūrovo tik stebėtoju, o jį įtraukiate į savo pasaulio, matomo per objektyvą, žaismą. Aš gražiai nufotografavau, o jūs gražiai pažiūrėkite, tokia schema jums neveikia. Iš provokuojamo, kartais apstulbusio žiūrovo jums reikia dialogo, aktyvios stebėtojo reakcijos. Jūs ne tik liudijate laiką, bet ir ardote stereotipus, ar taip suprantu jūsų santykį su žiūrovu?

Nesigilinau, ką aš ardau ar ką įtraukiu, dažniausiai darau, kas man patinka, ne prie nieko nesiderindamas ar klausinėdamas – tinka ar netinka. Tiesa, kartais reikia įjungti vidini cenzorių, jei nenori susipykti su FB taisyklėmis. Bet jei kažkokie mano darymai kažkam patinka ar daro kažkokią įtaką – labai esu dėl to patenkintas.

Sakykime, menininkas Pablo Picasso turėjo kūrybos periodus, įvardijamus kaip Mėlynasis, Rožinis, Primityvusis ar Kubizmas. Ar jūs galėtumėte nusakyti, kaip keitėsi jūsų kūryba tam tikrais gyvenimo laikotarpiais? Ar Jūsų kūrybą veikia laikas ir pasikeitęs socialinis kontekstas?

Akivaizdu, kad darbų stilistika, temos ir forma kinta laikui bėgant. Matyt, tai priklauso ir nuo autoriaus amžiaus, tai yra energijos, gal ir nuo aplinkos, ir nuo publikos, ir nuo sezoniškumo, ir masės kitų dalykų. Pasakysiu, prastas iš manęs archyvaras, daugybė darbų per tuos dešimt­mečius kūryboje plačiai pasklidę, kai kurie, matyt, pradingę, daug yra įvairiose privačiose kolekcijose, daug muziejuose ir archyvuose, bet aš,  iš tiesų, negaliu sudėlioti jų į kažkokius periodus ar etapus. Gal nesolidžiai nuskambės, bet gyvenu šia diena, kas šiandien įdomu, tą ir darau.

Pasinaudosiu proga ir būtinai paklausiu apie Frank Zappa. Esate sakęs, kad maištingo dainininko skulptūra tais laikais iškilo kaip simbolis, Nepriklausomybės ir Laisvės įrodymas. Kalbame Vasario 16-osios aplinkoje, ar manote, kad pamatines vertybes reikia puoselėti? Ar atkurtoje, nepriklausomoje valstybėje ir dabar svarbu, kaip gyvename, ir kas sprendžia mūsų gyvenimą, kai demokratija tarsi nusistovėjusi? Ar tai svarbu menininkui ir ką jis gali?

Galiu drąsiai tvirtinti, kad Zappa paminklas, kurį pastatėme praėjus tik keleriems metams, išsivadavus iš rusijos gniaužtų, yra mūsų laisvės simbolis. Zappa paminklas Vilniuje – tai liudijimas, kad tik laisvoje šalyje galima įgyvendinti bet kokias idėjas, kad ir kokios beprotiškos ir keistos jos būtų. Taip tebėra ir dabar – reiškia, Lietuva neprarado to laisvės vėjo ir jėgos, kuri simboliškai skleidžia Trispalvę kiekvienam mieste, kur yra nors vie­nas lietuvis.

Kadangi jūsų parodą organizuoja ir Lietu­vos šaulių sąjunga išeivijoje, viltingai paklausiu, gal esate LŠS narys? Gal svarstote tapti? Gal esate rėmėjas? Ar LŠS idėjos jums, menininkui, yra savos?

Man patinka šaulių idėjos, jų ryžtas ir patriotizmas. Tai suteikia papildomų paskatų ir idėjų kūryboje ir, manau, tai žymu ir šioje parodoje Čikagos Čiurlionio galerijoje – „Spalvos-Lietuva-Vilnius“ – matyt, tai yra ir pagrindinis pristatomos parodos variklis.

Jeigu būtų nustatytas Čikagoje tik penkių kadrų limitas, ką norėtumėte nufotografuoti? Ką parodytų jūsų tik penkios fotog­rafijos iš Čikagos ir kodėl pasirinktumėte būtent tuos vaizdus?

Seniai buvau Čikagoje, matyt, per tą laiką daug kas pasikeitė ir Vėjų mieste, ir apskritai pasaulyje, tai manau, įspūdžių čia bus daug, ir penkių kadrų tikrai neužteks. Tikiuosi, bus pakankamai daug vaizdų, ir kitoje serijoje galėsiu sudėlioti jau Či­kagos kaleidoskopų rinkinį.

Ačiū už atsakymus.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2026 m. sausio 22 d. numeryje, Vol. CXVll Nr. 7)